DDT Vilniuje – rusiško roko formulė

Foto: autoriaus.

Birželio 20 dieną Vilniaus „Siemens arenoje“ koncertavo legendinė rusiško roko grupė DDT. Pateikiame mūsų neetatinio žurnalisto Alekso įspūdžius iš renginio ir susitikimų su grupe.

Birželio 19 d.

Grupės apsilankymas prasidėjo jau birželio 19 d. Vilniaus geležinkelio stotyje 12.30. Išlipę iš traukinio muzikantai nesulaukė didesnio žurnalistų dėmesio, tačiau, tik nužengus ant Lietuvos žemės Jurijui Ševčiukui, prasidėjo masinė reporterių apklausa. Paprastai apsirengęs J.J. (Jurijus Julianovičius) neskubėdamas atsakė į keletą klausimų.

R.: Nebuvote Lietuvoje jau vienuolika metų, ko tikitės iš šio koncerto?

J.J.: Prisimenu paskutinį apsilankymą 1998-aisiais… Geras buvo koncertas. Galvoju, kad mus priims taip pat, kaip ir praeitą kartą.

R.: Kokias dainas jūs atliksite rytoj „Siemens“ arenoje? Gal kažką naujo? Ar bus „Chto takoe osen“?

J.J.: „Chto takoe osen“ mus jau užkniso ir seniai stengiamės vengti šios dainos didžiuosiuose koncertuose. Šio pasirodymo kontekstas bus pagrįstas praėjusių metų programa „Propavshyj bez vesti“ ir, aišku, atliksime dainas iš mūsų neseniai pristatyto Rusijoje albumo „Prekrastnaja liubov“. Žinoma, bus ir naujų dainų. Aš manau, kad tas pačias dainas dešimtus metus dainuoti nuobodu… Mėgstame patirti malonumą iš koncertų ir nevarginti savęs… Reikia, kad būtų noras gyventi, dvasinis ir materialinis gyvenimo jausmas, kad būtų „keruakas”, kad būtų „bitnikai” (gyvenimo stilius su draivu), būti jaunam, būti vaiku ir stebėtis viskuo. Mylėti net šį asfaltą ir tas pilkas plytelės šioje stotyje.

R.: Kokie jūsų planai šią laisvą dieną iki koncerto? Gal keliausite į Trakus?

J.J.: Gastrolinis grafikas – ne atostogų programa. Kad ir kaip norėtųsi apsilankyti visur, visko nespėsi. Dabar norisi skanios kavos. Paskui – į viešbutį, o po to eisiu kur nors vienas. Aš mėgstu vaikščioti vienas, be palydovų. Praeitą kartą smagiai apsilankiau kavinėje, kurioje mėgdavo lankytis rusų klasikas Iosifas Brodskis. Ar ta kavinukė vis dar toje vietoje? (Čia reikėtų pasakyti, kad beveik visi žmonės su rašymo ir fotografavimo priemonėm sakė – „Taip, taip“, nors turbūt nė vienas iš jų nežinojo, kur ta kavinė… – aut. past.). Ačiū jums visiems ir viso gero.

Štai šia nata J.J. baigė savo atvykimo spaudos konferenciją Vilniaus geležinkelio stotyje ir kartu su organizatoriais bei dviem „gero dydžio“ apsaugininkais nukeliavo prie transporto priemonės.

Birželio 20 d.

Kaip pavyzdingi klausytojai prie „Siemens“ arenos atvykome anksčiau nei priklauso – 19 val. Buvo įdomu stebėti, kaip pamažu renkasi rūpestingi gerbėjai, nes neįsivaizdavau, kad ši grupė Lietuvoje vis dar tokia populiari. Labai daug žmonių su DDT atributika ir didžioji dalis tos atributikos – „Maxima – pasidaryk pats“ kontoros produkcija.

Štai mes jau viduje ir ten, kaip priimta „A“ lygio koncertuose, ilgiausios eilės prie „aludės“ ir grūstys prie atributikos pardavimo taško. Kaip nebūtų keista, bet rusų kalbos kuluaruose beveik negirdėjau. Daugiausia visi kalbėjo lietuviškai ir tvyrojo gana pozityvi atmosfera. Pažvelgęs į salėje susirinkusius žmones pagalvojau – „O galėtų būti ir daugiau“.

Koncerto pradžia buvo numatyta 20.00 val. Ir, kaip priklauso roko koncertuose, vėluodami 20 minučių grupės nariai pasirodė scenoje. Sekė tradicinė J.J. kalba – „Sveiki, atvykę. Mes labai džiaugiamės, kad atėjote. Mūsų dainos ne tiems, kurie praturtėjo šiame gyvenime, o tiems, kurie „be kojų“. Tiems, kurie labai gerai jaučia, kas dabar darosi pasaulyje… Kurie negali susitaikyti su šia padėtimi, kurie ieško naujos kartos santykių su žmonėmis. Ir mes pradedam…“

Ir prasidėjo „Veter“ („Vėjas“). Nuo pirmųjų grojimo minučių pasidarė aišku, kad draivo šiame koncerte nepritruks. Visa salė pradėjo dainuoti kartu su grupe. Trumpam atsigręžiau į salę ir pastebėjau, kad visos vietos užimtos ir žmonių tikrai netrūksta. Buvo atliekamas turbūt pats „sunkiausias“ DDT kūrinys „A ja vvezalsia v boj“ („Aš stojau į kovą“), kuris didžiajai daliai mūsų kompanijos iššaukė šiurpuliukus. Visas grupės atlikimas grojimo ir dainavimo prasme buvo pavyzdinis. Neduodama pailsėti grupė grojo vieną dainą po kitos, darydama 10-20 sekundžių pertraukėles.

Ir štai priėjome prie paties nemaloniausio vakaro taško. Prieš savo naująją dainą „Kogda vytečet neft I končitsia gaz“ („Kai ištekės nafta ir pasibaigs dujos“) J.J. skėlė – „Kaip čia pas jus gera. Ir kokia gera kompanija šiandien čia susirinko. Viskas Lietuvoje gerai ir nenuobodu. Ir jokio nacionalizmo. Čia, kitaip nei Latvijoje, paminklų nekilnoja…“ Visos salės reakcija buvo maždaug tokia, lyg ant scenos būtų nusileidę ufonautai. Matyt, tuo tarpu ir J.J., pats supratęs, kad kažką ne taip pasakė, ėmėsi gitaros ir nedelsdamas tęsė koncertą. Po koncerto spaudos konferencijoje (apie tai vėliau) jis prisipažino, kad „susivėlė“.

Praėjus dviem valandom kaip vienai minutei, grupė padėkojo visiems ir nusilenkę nariai nulipo nuo scenos. Salėje prasidėjo audra su „Jura – Jura“ ir „DDT – DDT“. Po minutėlės visas sąstatas vėl stovėjo scenoje. Laikantis DDT gerų tradicijų buvo dar 30 min. „juodų“ grupės hitų, tarp kurių – „Rodina“ („Tėvynė“) nauja interpretacija ir jau visai pabaigai grupė sudainavo „Eto vsio“ („Štai viskas“) ir atsisveikinę šį kartą tikrai paliko sceną.

Laukdamas spaudos konferencijos stebėjau, kaip krūva fanų (apie 300 – 400 žmonių) laukė, kada J.J. ir grupė pradės dalinti autografus, šaukė lyg būtų susirgę beviltiška DDT manija. Mano dėmesį atkreipė prie apsaugos stovintis ir nemažą kiekį vinilinių plokštelių rankose laikantis vyriškis. Kažkam skambino (matyt organizatoriams), bet, kaip ir visi kiti, nieko nesulaukė. Autografų sesija neįvyko.

Atsidūriau kartu su kitais žurnalistais „Siemens“ pagalbinėse patalpose. Visi buvo labai pozityviai nusiteikę ir laukė savo audiencijos pas J.J. Pirmieji pas „dėdę Jurą“ papuolė TV ir tik praėjus pusvalandžiui organizatoriai pakvietė mus. Ar jūs kada nors matėte mažą grimo kambariuką? Va net aš, kažkada dirbęs teatre, tokio varianto beveik nemačiau – 2×2 metrų. Buvome aštuoniese, bet iki šiol nesuprantu, kaip ten visi tilpome. Galima sakyti, kad tai gana asketiškas būdas pasiruošti koncertui.

Po to, kai didžioji dalis mūsų susėdo, nelaukdamas pasveikinau didžiausią Rusijos kovotoją prieš popsą su 50 metų jubiliejumi ir padovanojau jam Laimučio Purvinio kompaktinę plokštelę, kad J.J. žinotų, jog Rusijos popsas dar netoks beviltiškas, kaip mūsiškis… Visi pasijuokėm ir ėmėmės apklausos:

J.J.: Tikrai nelaukiau, kad tiek žmonių ateis į mūsų koncertą šiandien. Tikrai…

R.: Labai daug žmonių dainuoja jūsų dainas ir labai mėgsta jūsų kūrybą.

J.J.: Labai nuostabu, bet aš to tikrai nelaukiau.

R.: Į Lietuvą dažnai atvažuoja MUMIJ TROL, ZEMFIRA, Borisas Grebenščikovas, o jūs nedažni svečiai. Kodėl?

J.J.: Aš puikiai žinau, kad Grebenščikovas čia beveik gyvena (šypsosi). Kvieskite mus dažniau – atvažiuosim su mielu noru.

R.: B.G. atvažiuoja pas mus ne tik su AKVARIUMU, o dar ir vienas su akustine programa. Kodėl jūs to nedarote?

J.J.: Mes galėtumėm taip padaryti. Bet supraskite teisingai: tai tokia pat prabanga, kaip kad mes atvažiuotumėm su elektrine programa. Tie patys 15 žmonių. Mes visi draugai ir aš labai gerbiu savo kolektyvą. Kai mes galim groti „tyliai“ – tai kainuoja tiek pat. Skirtumas tiktai tas, kad koncertas vyksta salėje, kur galima sutalpinti tūkstantį žmonių. Aš stengiuosi niekada vienas nedirbti.

R.: O su Borisu jūs bendraujat?

J.J.: Na, Boria… Mes neseniai grojome koncerte. Borisas manęs paprašė duoti jo mamai porą pakvietimų. Tuo mane apstulbino visiškai. Tokia miela senutė, labai panaši į mano mamą. Tokia Piterio inteligentė su deimantais ir su žabo… Nuostabi tokia… Ir po koncerto aš pasidomėjau – „Kaip jums?“, o ji – “Jūs tikras Robespjeras”. Aš truputį nuliūdau, nes Robespjeras nevisai pavyzdingas personažas istorijoje, bet vis tiek gerai. Borios kūrybą labai mėgstu ir gerbiu, bet mes vienas kitą „mylim“ iš tolo. Jo eilės yra nuostabios ir neveltui pas mus jį vadina snaiperiu. Aš visada ginčijausi su tais, kurie bando kritikuoti Boriso kūrybą, nes laikau jį klasiku. Asmeniškai aš su juo nebendrauju, kadangi mes visai skirtingi žmonės.

R.: Prieš du metus DDT sukako 25 metai. Borisas visada sako, kad jubiliejus – tai tik skaičiai. Kaip jums atrodo? Gal jums tai kažkas daugiau?

J.J.: Nieko panašaus. Norėčiau jums pasakyt… Alikai, kur tu? (kreipėsi į grupės direktorių Aleksandrą Timošenko – aut. past.) Va, šis žmogus mane privertė įdėti tą skaičių į reklamą, kad geriau bilietus pirktų… Tikras komercinis žingsnis. 25, 30 metų tai tam, kad masės sueitų. Nežinau, gal pagalvos – nuogas išeisiu į sceną (juokiasi). Nemėgstu tų datų su skaičiais ir savo jubiliejaus nešvenčiau. Pabėgau tuo metu iš Rusijos ir tuo pačiu išgelbėjau savo kepenis. Ir dar kai ką… Įrašinėjau naują albumą Paryžiuje.

R.: Sklinda gandai, nežinau, ar tai tiesa, kad jūs vengiat koncertų, kuriuose afišuojamos alkoholio ir tabako reklamos?

J.J.: Taip. Mes nuo to labai finansiškai nukenčiam, bet nereklamuojam girtuokliavimo, nes tai bjaurus pavyzdys jaunimui. Pats aš galiu išgerti. Matote, konjakas ant mano stalo? Bet reklamuoti tą blogį… 1981 metais, kai mus tiktai išleido iš rūsio, tie dabartiniai oligarchai turėjo tik kioskelius ir mes dar tada nusprendėm nereklamuoti politikų, gėralų ir kas su to susiję. Alikas neleis man pameluoti, jeigu mes ir koncertuojame tokiuose festivaliuose, kaip „našsestvie“, visos reklamos yra uždengiamos arba nukabinamos. Tai yra mums labai svarbu, nors mes prarandam labai didelius pinigus. Iš vienos pusės – tai „bzikas“, iš kitos – aš negaliu žiūrėti, kaip jaunimas prasigeria. Vilniuje aš nemačiau jaunimo su buteliais ir man labai tai patiko. Piteryje pilna abiejų lyčių kvailių su buteliukais. Baisu. Tas visuotinis alkoholizmas. Berniukai ir mergaitės su „Baltika No. 6“ (kaip mūsų „Kobros“ alus – aut. past.) miesto perspektyvoje… Va, neseniai mūsų mieste buvo alaus šventė ir, ką jūs manote, bjauriau nieko ir sugalvot negali… Aš priešinausi tam, kaip galėjau, bet nieko iš to gero neišėjo… Labai liūdna…

R.: O kaip dėl politikos? Jūsų dainose jos labai daug.

J.J.: Aš esu savo šalies pilietis. Ir, kaip pilietis, aš labai politiškas.

R.: Bet deputatu jūs netapsite niekada?

J.J.: Be abejo. Man paskutinį kartą siūlė tai padaryti užvakar.

R.: Kaip jūs manote, ar Rusija kelia pavojų ES ar atvirkščiai?

J.J.: (po apmąstymo pauzės) Jūs žinote ką… Sakiau, kad neseniai įrašinėjau Paryžiuje naująjį albumą su prancūzų muzikantais. Ačiū DDT, kad man leido. Albumas toks Aznavuro stiliumi, dar pas Visockį buvo panašios natos. Ir mes kartu su prancūzais mąstėm apie tai… Nusprendėm, kad ir Rusija kartu su ES lenda į tą pačią duobę. Europinė Rusijos dalis su Europa sakyčiau – tas pats žemės vaisius. Apie tai gal ne visi šneka, bet tai faktas. Tos pačios problemos su etno kultūra, su atakuojančiom tautom, šovinizmu – nešovinizmu, fašizmu – nefašizmu, nacionalizmu – nenacionalizmu ir t.t. Problemos pasidaro bendros. Ir tame globalizacija…

R.: Jūs antiglobalistas ar globalistas?

J.J.: Aš ne toks idiotas, kaip eilinis prancūzas, kuris nuvažiavo į Vokietiją policininkų erzinti, bet iš kitos pusės suprantu, kad pasaulis absoliučiai keičiasi ir galbūt matau pora „akmenų po vandeniu“ ir pora „povandeninių srovių“. Globalizaciją apibūdinčiau kaip „popsatizaciją“. Vienodi žmonės, vienodos mašinos… Mane labai jaudina tai, kad dings nacionalinės kultūros. Jau atsirado interneto kalba. Daug dingsta gero ir brangaus. Paimkit nors ir MTV. Viskas paviršutiniška. Latino – „lia-lia-lia“, jokios koridos. Tas pats su Rusija, Indija ir kitomis šalimis. Aš matau tame civilizacijos griūtį. Iš vienos pusės malonu, kad kiekvienas supranta – joks „gaidys“ nenužudys 1000 žmonių nepastebimai ir tai labai nuostabu. Informacinis laukas… Bet iš kitos pusės nacionalinės kultūros niekinimas ir sunaikinimas. Pasaulis važiuoja į unifikacijos pusę. Ir aš suprantu, kad to proceso sustabdyti nepavyks. Ir tai tik pradžia…

R.: Jūs padedate Rusijos jaunoms grupėms. Yra nuomonė, kad rusiškas rokas išsisėmė. Ką apie tai manote?

J.J.: …vadina jį dabar anochronišku roku… Bet reikalas ne tas. Aš iš karto noriu pasakyti, kad vengiu to pavadinimo – „rusiškas rokas“. „Rusijos rokas“ – visai kas kita. Nė vieno ruso aš ten neesu sutikęs (šypsosi). Nesvarbu. Puškinas irgi… Rusijos rokas tapo klasika – Bašlačiovas, B.G., Cojus ir kiti. Manau, kad po kažkurio laiko tyrinės literatai. Reviakinas, Kinčevas, bet ne visus. Žinote – Hlebnekovo irgi neviską skaityti malonu. Sidabrinis amžius irgi „sirgo“ kažkokiom neaiškiom eilutėm ir nevisai geru rimu. Aš visur sakau, kad Rusijos rokas yra gyvas, todėl, kad gyva jo dvasia. Nors nevisai graži… Iš vienos pusės Anglija, iš kitos Amerika su bliuzu. Man Prancūzijoje sakė – „Koks jūsų Rusijos rokas, Jurijau? Ką jūs kalbate… Jūs net apie tėvynę dainuojate angliškom manierom. Kur jūsų Musorgskis su Čaikovskiu?“. Mane apstulbino tie žodžiai ir pradėjau galvoti, kaip išsisukti iš nemalonios padėties… Kažkaip ten išsisukau, ačiū dievui. Rusijos rokas – tai fantastika, tai buldogo ir raganosio mišinys, tai angliški akordai ir rusiškas bjaurus vokalas, dainuojantis apie dabartį, tai poezija. Rusiškas rokas – tai poezija. Ir, kol ta poezija gyva, rusiškas rokas bus gyvas. Tai tas pats, kaip Rusijos opera (juokiasi).

R.: Jūs stebite naujoves rinkoje?

J.J.: O… Stengiuosi, bet ten krizė…

R.: Rusijoje ar visur?

J.J.: World music, rokas, indie… Klausau daug, tiek pat, kiek skaitau. Yra daug naujų „fiškių“, bet nėra nieko globalaus. Kieto tokio, kas pateiktų mums pasaulį kitaip. Revoliucijos ten nėra. Pilna virtuozų, grojančių su lygintuvais, pjūklais ir t.t., bet nė vieno revoliucionieriaus nerasi. Ir vėl apie Prancūziją – jie patys sako, kad pas mus visiška „šikna“. Nieko naujo jau septynis metus.

R.: „Užvažiavote“ ant latvių…

J.J.: Na, Estijoje viskas. Žinau. Nespecialiai. Man dėl ko patiko Vilnius – čia visiems davė pilietybę, kas to norėjo po sovietų griūties. Lietuva humaniškesnė už Estiją ir Latviją. Nėra tokių problemų čia. Nemačiau. Ir prezidentas man jūsų patinka…

R.: Taigi jis proamerikietiškas.

J.J.: Koks skirtumas. Viskas čia gerai pas jus. Va Rusijoje pas mus „nesaldu“. Jokios žodžio laisvės nėra. Mūsų dainos – vėl uždraustos. Iš paskutinio disko „Prekrasnaja liubov“ („Nuostabi meilė“) keturias dainas uždraudė leisti per radijas ir TV. Transliuojant mūsų koncertą per televiziją viską iškerpa…

R.: Demokratijos nėra?

J.J.: Rusija – labai didelė šalis… Tai ne Estija ir ne Lietuva, ir net ne Prancūzija. Aš daug keliauju po Rusiją ir galiu pasakyti – ko ten tik nėra. Mačiau baudžiavą, mačiau komunizmą… Ir visa tai sujungti – neįmanoma. Gerai, kad valdžioje ne Jelcinas, o Putinas.

R.: Apie Putiną. Jūs kritikavote jį savo dainose.

J.J.: Ir kas? Ir kodėl jis turėtų dėl to supykti? Jei nori – tegul pyksta. Bet jeigu šalyje – demokratija, tai ko čia pykti? Aš laimingas, kad per mano 50-metį man neskyrė jokių nuopelnų. Tikrai laimingas. Tyliai kultūrologų paprašiau – jie tai suprato. Net specialiai albumą išleidom prieš mėnesį. Nereikia man tų numetimų… Menininkas turi būti laisvas. Jokių asmeninių santykių su valdžia. Bijokit caro dovanų, kaip caro pykčio… Va, man atėjo mintis – aš ją sudainavau. Ir negalvoju, ar patiks tai kažkokiam Vasiai iš Kremliaus. Dėl to ir yra DDT. Niekur nedalyvauju, jokiuose „korporatyviniuose“ vakarėliuose ir panašiai. Tai ir yra rokas. Šia mintimi mes ir užbaigsim mūsų pokalbį.

P.S.

Tą valandą, kurią praleidau J.J. kompanijoje, karts nuo karto į kambariuką įeidavo muzikantai ir organizatoriai. Prašė užbaigti pokalbį. J.J. maloniai jiems aiškino, kad atvažiavo ne sėdėti viešbutyje ir žiūrėti TV, o bendrauti su žmonėm. Ir sugroti koncerte, žinoma. Labai paprastas ir nuoširdus žmogus, autorius, dailininkas ir muzikantas. Konferencija pasibaigė apie 00.30. Keliaudamas į Kauną „virškinau“ visą informaciją apie rusišką roką. Dabar spręsti jums, kokia ta formulė.

Norėčiau padėkoti organizatoriams iš www.gitaros.lt už gerą koncertą su geru garsu ir už galimybę pabendrauti su DDT lyderiu.