Dar kartą apie „Crazy Friends Fest“: mes pašėlę, mes draugai, mums buvo smagu... ir sunku (ypač kitą rytą)

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Kad jau Lord Sauronas (na, gerai, tas vienintelis ir nepakartojamas medicinos mokslų specialistas) suspėjo aprašyti šeštadieninius įspūdžius iš paprasto žiūrovo pozicijų, antras dublis bus iš šiek tiek prie festo organizacijos prisidėjusios personos varpinės.

Truputis įžangos. Vienintelis šiemet rudens mėnuo, turintis penkis savaitgalius, pažeria renginių gausą. Štai belaukiant tų, kurie kadaise „sudegino“ garsųjį Kablį, vieną savaitę iki to buvo kaip reta „karšta“. Sunkusis trečiadienis atnešė italus SADIST su pora lenkų komandų (oi, gerai buvo toje „Metro“ pirtyje). Ketvirtadienį „Bermudai“ priėmė IR gerbėjų būrį, kuriems ką tik iš Suomijos grįžusi trijulė pristatė naują albumą. Na, o apie spalio 16 d. įvykius jau kone pusę metų sklido kalbos kalbelės.

Tą šeštadienį „Mulen Ruže“ tūnojau jau nuo pusiaudienio. Nieko nepadarysi – jei jau nusipelnei tikro patrakusio, „sunkaus“ charakterio draugo vardo, turi padėti festo vyksmui. Taigi tolimame užkaboryje, kur anksčiau buvo kino teatro aparatinė, grupelė draugų kelias valandas plušėjo prie sumuštinių kalno, laikas nuo laiko atsipūsdami prie alaus bokalo. Į kieno sveikatą? Aišku, į Renatos. Co to jest? Į Crazytės. Dabar jau turbūt aišku visiems…

Nors plakatai bylojo, kad išplėstinis balius prasidės 13:30, ir pirmasis gimtadienio varpo dūžis bus mūsų heavio legendos PILIGRIMO rankose, nieko panašaus. Startas skelbiamas tik po 15 val. Ir tai jaunieji ROTARY PUMP. Iš tiesų nieko iki tol negirdėjau apie šiuos jaunikaičius, todėl jie mane dvigubai nustebino. Ne tik jau dabar pakankamai kokybišku ir technišku skambesiu, bet ir sveiku entuziazmu. Tikrai stipri pradžia.

Kaip smagu, kad nors kartą nereikės vardinti kiekvienos grupės stiliaus. Galima priskirti viską heavy metalui (tebūnie plačiąja prasme), nes juk CFF Heavy version… ROJAUS TŪZAI. Akustika. Gerai pažįstama trijulė. Su Tomu Varnagiriu tenka matytis neretai, nes kelis kartus lankiausi „Triumfo arkos“ filmavime, o Tomas priklauso ten grojančiai LRT grupei. Na, o Povilas Meškėla ir taip visur rodosi. Kiek mažiau pažįstamas, bet ne mažiau patyręs, ir trečiasis „tūzas“. Ir reikia pasakyti, kad toji akustika, kuri galėtų būti priskirta net dainuojamai poezijai, taip užbūrė ir pamalonino sielą, kad pasijutau kaip kokia „rojaus dama“. Žodžiais šis įspūdis vargiai gali būti perteiktas. Paskui tik paaiškėja, kad Povilui gerokai sustreikavo balsas, šis net negalėjo dalyvauti pateikiant vieną iš to vakaro siurprizų. Linkime neprarasti šio įsimintino vokalo!

Gana netikėtai festas tampa dar daugiau tarptautinis, nes čia atsiranda ir lenkai, WICKED SIDE. Belakstančius su padėklais ir kitokiais daiktais padėjėjus solinezantė (2×20) be teisės prieštarauti pasiunčia prie mažosios scenos, idant kaimynai pamatytų daugelį iš tą vakarą tikrai negausios publikos. Na, ir mat velniai tuos, kurie nepasirodė, užtat garantuotai susirinko ištikimiausi. Tuo tarpu lenkai mano galbūt jau šios scenos grandų ir pograndžių išlepintoms ausims pasirodo nuobodoki, nors ir stengiasi atrodyti gerai. Ir tų vietų, kur jie primena METALLICA, kažkaip nelabai girdžiu. Bet apskritai ir jų pasirodymas nenusipelno visiško „nurašymo“. Dar daugiau – lenkaičiai groja net du kartus!

Prieš tą antrą kartą įsiterpia THUNDERTALE. Ką ten įsiterpia – tvoja vaikinai iš peties! Tą vakarą Perkūno anūkai atrodo ypač patraukliai. Manau, neverta čia vardinti nei „heavy version“ meniu, nei akcentuoti tos ekspresijos, kurios iš Thunderių neatimsi. Tiesiog viskas buvo labai šauniai. O žinant, kokius sentimentus šiai komandai jaučia šio susibūrimo kaltininkė, sakyčiau, dovanėlė čia gavosi nebloga (beje, nuo scenos ta proga sveikinimai skambėjo dažnai).

Antrą lenkų pasirodymą nutariu praleisti ir su kompanija prasivaikščioti lauke, nes aiškiai nusimato ilgas tūsas. Na, garsiai nesakysiu, kad grįžtam ne tušti (o tai dar apsauga sužinos, kad nesužiūrėjo nešamų gėrybių…). Tas gėrybes vėliau suvartojam, neužmirštant pavaišinti ir garsiojo šviesų patriarcho, kuris šią vasarą taip gražiai pakrikštijo merginas „konteinerių deivių“ epitetu. Geltonajame lagaminėlyje tuokart tokio gėrio nebuvo…

Netrukus sunkenybių maratoną tęsia vieni iš scenos senbuvių, mėgstantys skandalus ir pikantiškus prieskonius. SBS. Žiūriu žiūriu, ogi ir mano inicialai čia įsipaišo. Na, apie šios grupės muziką taip pat daug porinti neverta, nes per daugelį gyvavimo metų ji puikiai pažįstama tiek draugams, tiek priešams (pastariesiems kartais praverstų užsirišti liežuvius). Tiesiog velnias juokias, o kas dugne? Aš, tu, jis, ji, mes, jūs, jie, jos… Ir niekaip neužgęstanti „Mėnulio šviesa“.

Dar vienas pasikeitimas numatytame repertuare – paankstėjęs MOHICANS OF ROCK šou. Tegul šio sambūrio ir tuo laiku turėjusių pasirodyti DOUBLE VISION vokalistas tas pats, tik atsitiktinumas leido nepražiopsoti jų abiejų. Mohikanus itin gerbiu už neabejotiną muzikos kokybę, puikų draivą, visada malonią atmosferą jiems grojant. Taigi ir dabar tiesiog gerai pakaifuoju (tik nuo muzikos, kitokios galimos priemonės čia nė prie ko). Velniai griebtų, galvoju eilinį sykį jų klausydamasi, velniškai puiki ši rinktinė.

Prieš „susidvejinant vizijai“, pagaliau suskamba senos geros PILIGRIMO dainos. Paaiškėja, kad peršalus ir balsą praradus Ričardui Laginauskui, dėl ko, aišku, neskamba KATEDROS varpai, piligriminė kelionė prasidės būtent čia. Veteranus taip pat gerbiu, bent jau už neblėstančią energiją ir entuziazmą, ko šiandien neretai vertėtų pasimokyti jaunesnei kartai. Taigi įsitaisau salės gale ir ramiai suklausau visą (tąkart neilgą) repertuarą. Taip ir toliau laikykit frontą, nors ir žilė jau galvon…

Linksminamės toliau. Štai ir DOUBLE VISION. Šie jaunuoliai taip pat ne iš kelmo spirti. Alternatyvaus roko atlikėjų etiketė toli gražu ne viską pasako apie jų muziką. O gal tos etiketės tegul lieka prekėms. Čia mes tiesiog girdime uždegančią, išraiškingą, jaunatvišką kūrybą. Linkime tik „neperdegti“…

Pavojingai priartėja šventės kulminacija. Tegul istorija suokalbiškai nutylės, kas iš tiesų paskatino surengti šį gana grandiozinį pobūvį. Ir visai nereikia manyti, kad Sergėjaus Mavrino grupė „sužvaigždėjus“ tiek, kad pageidauja soundchecką atlikti visai tuščioje salėje. Ar kad vaikydamas iš salės publiką virtuoziškasis gitaristas „keršija“ už istorines savo muzikinės karjeros peripetijas. Labai greitai tenka įsitikinti, kad tai muzikinio lygio aukštumos įpareigoja…

Truputį pažaiskime aritmetika. Penki Mavrininkai. Kas jie? Aišku, pirmiausia pats „Mavrikas“ (jis ir kompozitorius, aranžuotojas, prodiuseris, garso režisierius…). Jo komandos gerklė – Artiomas Styrovas. Antrasis gitariūga Jurijus Aleksejevas (sklinda garsas Vilniaus žemės, kad sukaktuvininkei gitaristai – tikras balzamas). Ir ritmininkai – bosistas Leonidas Maksimovas (labai simpatiškas vaikis) bei būgnioras Dmitrijus Zavidovas.

Dvi valandos. Ko? Nepriekaištingo, nepakartojamo, ekstremaliai žavaus ir jausmingo šou. Seniai bebuvus arti scenos, dabar šasteliu ant visai prie jos stovinčios aparatūros dėžės, rizikuodama nuvažiuoti ant šios į salės gilumą (ji ant ratukų…). To nenutinka, bet užtat pasitenkinimo jausmas – 200 procentų. Tegul antroje šou pusėje pradėjo šlubuoti vokalinė linija, ir ėmė jaustis muzikantų nuovargis. O kur dar pabaigai patiektas minėtas siurprizas – kultinio gabalo atlikimas dalyvaujant ir keturiems mūsų vokalistams (penki minus užkimęs Povilas). Tai vis gimtadienio dovana. Renata, kaip jaučiamės?

Nė kiek neperdedant pasakysiu, kad Mavrino pasirodymas man gerokai „nunešė“ tai, ką mačiau grojant ir ARIA, ir KIPELOV. Puikiai žinau visą istoriją, kaip S.M. siejasi su šiomis, ir dar kitomis komandomis. Ir vis dėl to jis puikus gitaristas, kurio neturėdamos abi minėtos grupės neturėtų labai džiūgauti. Ką tik praūžęs šou tai parodė akivaizdžiai…

Oi kaip sunku kalbėti apie tolesnius tos nakties (taip taip, jau nakties, nes veiksmas tuo metu persirita į kitą dieną) įvykius po ką tik patirtos ekstazės. Net nežinant, kad laukia linksmybių pratęsimas iki paryčių. Bet dar turime kurortinės kilmės grupelę SAMMAGON, kuri irgi nustebina, nuoširdžiu ir pakankamai įdomiu folko ir roko deriniu. Jaunuoliai turi neblogų perspektyvų. Na, ir SOUL STEALER „desertui“. Ši grupė pastaruoju metu tiek visur minima, visokiais aspektais, kad nieko naujo apie ją nebepasakysi. Pagaliau išleistas albumas ir neblogas pasirodymas šių metrų Wackeno scenoje – turbūt svarbiausi iš nesenų įvykių. Na, o vėlyvas, ir paskutinis „Crazy“ šou tiesiog pridėjo reikiamo šarmo. Pati sėdėjau ramiai ant gerbiamo vyr. apšvietėjo mandagiai pasiūlytos prie pulto stovinčios kėdės Marškinėlių niekas neplėšė. Niekas nealpo. Over. Unplugged…

Paskutiniai lėbautojai „Muleną“ paliko apie 2.30. Ir kur juos velnias nunešė? Tuos pačius ištvermingiausius (nors būtent jie turėjo seniai lūžti iš nuovargio po organizacinių rūpesčių) nelabasis nulydėjo į „Alaus namus“, dar trejetui valandų. Sakykim, kaltas čia įspūdingas gimtadienio tortas (vienas, su …dešimt žvakių), į kurį nusitaikė ši smaližių kompanija. O jį sudorojus, jau galima ir skirstytis. Kiekvienas maratonas turi pabaigą…

Man toji pabaiga – 5.30. Pagaliau tikrai lūžtu. Bet vos kelioms valandoms, nes… mėgstu ne tik metalo, bet ir gyvūnijos pasaulį. O laukia kačių ir šunų paroda. Po to dar sekmadieninė sunkioji „bažnyčia“. Dar sveikatos „pataisymas“. Dar… ta pati „Triumfo arka“.

O sunkusis pirmadienis primena: mes tikrai patrakę, bet draugiški. Ačiū Crazy, šis šeštadienis įsimins ilgam!