Dabar galiu ir numirti...

Autorės tekstas neredaguotas

AC/DC buvo pirmąja sunkiojo roko grupe, kurią išgirdau. Kas keisčiausia, tą dvigubą AC/DC CD į namus atsitempė brolis, kuris klausėsi seno gero roko ir AC/DC jam tikrai buvo „per sunku“. Kaip ir man, tada. Prasuktas porą kartų diskas dulkėjo lentynoje, iki „Peklos“ metu vienas draugas paklausė: „Skaitei Lietuvos Ryte, kad AC/DC į Taliną atvaro?“ Emm… žinoma, neskaičiau. O ką, kažkas Lietuvos Rytą vis dar skaito? Kaip ten bebūtų, iš „Peklos“ grįžau su mintim: „Jei tai tiesa, turiu juos pamatyt“.

Panardžius interneto platybėse, iškapsčiau informaciją, kad numatomas koncertas ne tik Taline, bet ir Varšuvoje, ir ten, beje, tą reikalą organizuoja ne kokia kita agentūra, o būtent ta, su kuria jau kurį laiką buvo bendrauta. Pasiklausinėjus „Kas varo?“ tokių norinčiųjų atsirado nemažai. Vienas veikėjas sugalvojo pasiimt su savim 20 draugų, kitas 15, ir žiūrėk jau pati nebetelpu :) Tokiu būdu susiformavo visas autobusų karavanas.

Taigi, atėjo gegužės 26 diena, ir, nepaisant to, kad 2 val. nakties turėjau pajudėti į Varšuvą, neatsilaikiau pagundai nubėgti į Viktoro Smolskio Master classą. Dievai, matyt, mane myli, nes Smolskio pasirodymas buvo viso renginio pradžioje, taigi spėjau dar pasiklausyti ir dalies konkursantų, tik tuomet turėjau nerti pro duris tam, kad spėčiau į autobusą.

Kai atvažiavau į „įvykio vietą“, ten jau griaudėjo AC/DC, o Angusų kompanija jau strakaliojo. Galvoje šmėžtelėjo mintis: „Visa tai – kam? Ar negalėjau tiesiog mašina nuvaryti į tą Varšuvą?“ O žmonių vis daugėjo…

Autobusai padalinti, veikėjai susodinti… Ne, stop, poros trūksta. Skambinam ir sužinom, kad prikeliam iš miegų… Sveikinu! – kai kas galės anūkams pasakyti, kad galėjo pamatyt AC/DC bet… pramiegojo… Saldžių.

Taigi, antras dublis, autobusai padalinti, veikėjai susodinti, veiksmas prasideda. „Tikiuosi, sugrįšim.“

Pakeliui be numatytų/nenumatytų sustojimų „patręšt gamtą“ turėjom dar pagaut porą veikėjų Elektrėnuose. Priartėjus prie Elektrėnų, pasigirsta vairuotojo klausimas: „Šitie mūsų?“ Kas gi dar 3 valandą nakties stovėtų prie greitkelio Vilnius – Kaunas su AC (Žaibas) DC užrašu ant krūtinės? „Mūsų“.

Pasiekus Kauną, supratau, kas man labiausiai patinka tokiose išvykose. Ogi tas vaizdas, kai sustoja autobusas, atsidaro durys, ir… visi bėga: kas į krūmus, kas į degalinę… :) Smagu :)

Žinojau, kad šios keliones metu su dauguma ferrmos gyventojų bus susipažinta gyvai, bet nemaniau kad tai įvyks taip. Pvz., stoviu sau ramiausiai, prieina kažkoks vyriokas, apsikabina… „Emmm… Ką čia reiškia???“ Paskui atsitraukia, vėl apsikabina besišypsodamas… ir matyt pamatęs mano miną „Who the hell are you?“ Prisistato „MIULERIS“. :)

Praėjus kelioms dešimtims minučių, užkimšus laisvas vietas, pajudėjom link Polskos :) „Bliamba, jau švinta???“

Senais gerais laikais „Rimties ir Drausmės“ zonoje – tobish pasienyje, Angus šou nusprendė pasirodyti visu gražumu ir išleist garą tiek tręšdami pasienio zona, tiek gamindami kompromatą (ieškokite youtubėje) :) OK. Judam toliau.

Kažkur kažkada dar sustojom, ir tas buvo po kokių 2 valandų. Atrodo… Kad aš prisiminčiau :) Eilinį kartą po kelių dešimčių minučių trukusio sustojimo, praėjus visą autobusą atsidūrus jo gale, klausiu „Visi?“ išgirdus atsakymą „Vienu per daug“. Reiškia – visi :) – keliaujam toliau.

Protingi žmonės miega. „Taip, jie nori pamatyt AC/DC.“ Kiti intensyviai pažindinasi. O aš pasileidžiu bendradurniaus prigriebtą RAGE DVD, kurį man paskui jis padovanojo (ačiū!). „Kaip į temą RAGE po Smolskio vos prieš 12 valandų“ (Noriu RAGE Lietuvoje). Žiūrim sau DVD ir Gerbiamas Vitalis pareiškia, kad būtų neblogai sustot valandai pavalgyti. Ir po kelių minučių jo svajonė įsipildo. Likus šimtui kilometrų iki Varšuvos priverstinai sustojam valandiniam poilsiui, kurį Gerbiamasis pramiegojo.

Smagiai prasiėję kokį porą šimtų metrų, aptikom neblogą kavinę, kurioje tik ir girdėjau „Flaki, flaki“. „Ar lietuviai moka kitą lenkišką žodį?“ Po kiek laiko suprantu, kad moka. „Piwo, piwo“

Aš gi, jausdama, kad man „žopa“, po vakar dienos darbų ir bemiegės nakties, ir kad pati tuoj atsijungsiu, lieku ištikima kavai. Prisėdus prie draugų, gurkšnojam kavą ir stebim eilinį Angus Šou pasirodymą :) „Jie tikrai miegos per AC/DC“ :)

Laikas kelti sparnus į žygį ant Varšuvos. Prie įėjimo į autobusą sutinku mylimąjį Miulerį, kuris įlipinėja su bokalu alaus. Dilema: leist jam pavogt bokalą, ar palaukt, kol išgers? Nes ir durniui aišku, kad alaus nepaliks. Galiausiai savanaudiškumas nugalėjo ir Miuleris prichvatizavo kavinės bokalą.

Taigi žiūrim ar visi. Na juk būtų per gerai, jei būtų visi? Antra dilema per paskutines porą minučių: palaukt (nes veikėjo telefonas išjungtas) ar važiuot, ir leist žmogui pačiam parsigaut arba į Varšuvą arba in Wilno? Prisimenu RAGE. Na, juk niekas kitas neatveš jų į Lietuvą. Tenka laukt iš už horizonto pasirodančio žmogaus, kurio garbei gavau savo pravardę. Ačiū ir už tai.

Mes jau judam. Praeina vos 20 minučių ir iš visur tik ir girdis „Tulikai, tulikų, tulikam, į tuliką…“ Net SMS, kurį gaunu, irgi yra šia tema. „Kentėt, nieko nežinau“

Varšuva. Važiuojam per raudona. Mums pofig, mes dideli. Prie šviesoforo, kaip paskui sužinojau, iš kito autobuso pabėgo apsimyžėlių banda. „Linkėjimai jums :)“. Sustojam. Susitariam, kada grįžtam, kur grįžtam. Viskas, pagaliau laisvė. Atsikračius kelių dešimčių bendrakeleivių palydos, pagaliau laikas patenkint savo norus. „Kur ta pieva“? Viskas būtų gerai, jei ne tas VYRAS ir jo prašymas rast jam kažkokį mistinį žurnalą, kurio apėjus visas apylinkes – nerasta. Tradiciškai užsukus į piceriją aptinku ten savo draugus, kitų autobusų budelius. Aptarus situacijas kituose alkobusuose, paaiškėja, kad visi ramesni nei tikėtasi: „Ačiū jums už tai“. Pasisotinus, keliaujam į pievas. Nusprendėm pasivaikščiot palei tvorą ir pasižiūrėt, kur ta scena ir kaip sutvarkyta visa teritorija. „Taip, tie kas sėdi prie tvoros ir laukia kada juos įleis, bėgs prie pat scenos – turės vargo“. Nuo vartų iki scenos, einant sparčiu žingsniu apie 20 minučių kelio. Jaučiat, kokie sportininkai prie vartų? Nusprendėm įsitaisyt prie tvoros iš šono, ir stebėt tą iškilmingą momentą, kai pradės leist žmones, ir jie pradės bėgt. PATIKĖTIT šis vaizdas – tai kažkas. Jam prasidėjus, Tioma filmuoja, o aš tik prasičiuchinu iš nulūžimo ir negaliu patikėt tuo, ką matau. Matėt filmą su Tomu Cruise ir Nicole Kidman „Tolimas kraštas“, tą momentą, kai visi pradeda jot savo žemės link? Tai štai, čia buvo kažkas panašaus, tik be žirgų :)

Ramiu žingsniu pajudam ir mes vartų link. Praeinam be didelių kratymų. Keliaujam scenos kryptimi. Einam, einam, einam ir vis einam. „Kur ta scena?“ Tai štai kodėl lenkų saite buvo patariama apsiauti taip, kad būtų galima įveikt ilgas distancijas. „Atėjom. Apžiūrėjom. Atsigulėm“, ir visi paeiliui atsijungėm :)

Laiko į valias, tad buvo kada apžiūrėti visą 481 hektarų teritoriją. „Super, tiesiog super, niekur nėra eilių. Tai yra tiesiog fantastika. Ir net apie vegetarus pagalvojo, tai iš vis – fantastikų fantastika“.

Pradeda temt, ir jau atrodo tuoj pradės lyt, keletas lašų pateko į kavos puodelį… bet pradėjus grot lenkams DZEM debesys virš „įvykio vietos“ išsisklaido.

Nežinau kaip kam, bet aš per lenkus atsisėdau ant pievos ir skaičiau prieš porą valandų įsigytame žurnale albumų recenzijas.

Pertrauka tarp grupių prabėgo draugo laukime, kuris išėjo ir negrįžo… kaip tyčia pasirodo per pirmus AC/DC akordus. Pasirodo lakstė šitoje minioje ir bandė mus surast :). Prasidėjus koncertui, pasižiūriu į Tiomą ir sakau „per garsiai“, Tioma išsitraukia ausinuką, susikiša į ausis, ir pasako „dabar kaip tik“. Galiausiai nubalsuojam už keliavimą toliau nuo scenos, kur galima gaut kavoooos. O ten kaip tik super garsas, ir vaizdas geresnis. Tad pusė AC/DC pasirodymo stebima su kava rankose prie staliuko. O pro šalį scenos link vis eina, ir eina, ir eina žmonės. Toks vaizdas lyg stovėtume per pietus Gedimino prospekte.

Įpusėjus koncertui judam ieškot Jurono. Garsas susitvarkė. Žmonės šėlsta. Juda pagal visiems gerai žinomą muziką. Dvi valandos prabėga labai greitai. Nuskamba paskutiniai akordai ir prasideda valandos atskaita: laikas, per kurį visi turi grįžti prie autobusų. „Tikiuosi, visi grįš, nes laukt negalėsim“. Ypač neramu dėl kelių veikėjų, kurie turi prisijungt prie mūsų čia, Varšuvoje, ar tinkamai suprato, kur tie autobusai.

Visi, neskaitant kelių personų, susirenka laiku. Ir netrukus pajudam.

Planas: išvažiavus iš Varšuvos sustot patręšt gamtą. Kai kurie šio momento nesulaukė. Atsijungė tik pajudėjus iš vietos. Daugiau nieko negaliu pasakyti, žinau tik, kad kažkaip atsiduriam Statoile, jau Lietuvos pusėje. Juronas pranešė, kad „druskininkiečiai jau pabėgo“. Primečiau, kad mes jau Lietuvoje, pofig, kad lyja kaip iš kibiro, nušliauš iki Druskininkų. Nusprendėm „išmesti“ iš savo autobuso keletą bendrakeleivių iš Kauno, ir vykt tiesiai in da Wilno ukochane. Tokių būdų gavosi ekspresas. Po poros valandų jau buvom išvykimo/atvykimo vietoje. Kai ką pristatėm tiesiai į darbą, ir netgi laiku. :) Ką gi, autobusas paleistas. Aš vos prašneku. „Kur ta mano mašina? Štai ji!“ Keliasdešimt minučių. Viskas. Namai.

Reziumuojant:

1.Labai smagu keliaut banda.
2. Gaila, kad kai kurie ferrmeriai sėdėjo kituose autobusuose. Bet vis tiek, kai kurie nikai įgavo vaizdą.
3. Faktas: jei koncertas vyksta Lotnisko Bemowo, sold outas jam negresia.
4. Dievai myli lietuvius, nes dar prieš savaitę plaukusi Lenkija džiugino geru oru.
5. Kaip ne vienas sakė ar rašė… pamačiau AC/DC, dabar galiu ir numirt…