D. Neverauskas "Agnus Dei": tarp sapnų ir tikrovės ištirpęs pasaulis

“Skiriu sutemoms ir rūkui, kurie kaskart mane draugingai į savo glėbį ima” – tokia dedikacija jaunas poetas ir rašytojas Donatas Neverauskas pradeda savo pirmąją poezijos knygą “AGNUS DEI”, kurią išleido literatų klubas “Ars Magnum”. Donatas yra šio klubo narys.

“AGNUS DEI” (Dievo avinėlis, lot.) – vieno iš šimto Dievo avinėlių nuklydimas į miglotą, mistišką, tarp sapno ir tikrovės ištirpusį tamsos ir šešėlių pasaulį. Skaitytojas akis į akį susitinka su demonais, pajunta, kad Ji (Mirtis) visada yra tik per vieną žingsnį, kad “…viskas baigsis, /Paskęs rūke ir užmaršty. /Užklos akis tamsi naktis, /Krūtinėj plakusi sustos širdis” (“Žinau, kad viskas baigsis”). “AGNUS DEI” įveda į viduramžiškos tamsos pasaulį, kur tarp pilių griuvėsių ar kapinių kryžių plevena paslaptingi šešėliai, kur žmogiškosios gyvybės tyko dvasios ar kraujo ištroškę vampyrai, kur viltį stingdo šaltis ir tamsa.

Taigi, turbūt nė nereikia sakyti, kad Donato kūryba – tai tamsioji, romantinė, gotikine mistika dvelkianti poezija. Eilėraščiuose tikrai gausu gotikinės “atributikos” – tai žvakių šviesa, mėnesiena, sniegas, medžių šmėklos, kapinės, antkapiai, kryžiai, pakaruokliai, vaiduokliai, mirusiųjų kūnai ir sielos, vampyrai, raganos, kraujas, viską dengianti tamsa ir ledinis šaltis… Šie įvaizdžiai kuria atitinkamą nuotaiką. Skaitytojas paklaidinamas rūke, tarp antkapių ir medžių šešėlių, jis tampa keistų vizijų stebėtoju:

Duobė gilėjo velnišku greičiu,
Aš netikėjau savo akimis
Ir štai ta moteris iš kapo lenda
Lavoną ant rankų nešdama.

Ji numetė ant žemės kūną
Apsižergė ir nuplėšė rūbus.

(…) Ir moteris dantis suleidusi ji ėdė.
Į viršų mėsą kruviną ji kėlė
Ir laižė ją, ir vėlei ėdė.

(“Ghool’s magic and mistery in cemetary”).

Jis netgi priverčiamas pajusti kraujo skonį burnoje, dvasinį šaltį, neviltį ir netektį, patikėti šmėklų tikrumu ir net patirti viduramžišką baimę, kaktomuša susidūrus su kiekvieno žmogaus viduje tūnančiais demonais. Išskyrus keletą su lengva ironija parašytų eilėraščių (“Pomirtinis A.B. laiškas B.A” ar “Mes, vargšės sielos”), kur užsimenama apie žmonių (sielų) troškimą patekti į vadinamąjį Dangų ir būti išganytais, poezijos knyga “AGNUS DEI” vis dėlto yra ieškojimų ir klaidžiojimų rinkinys, kur už nugaros nuolatos jaučiamos dvi šmėklos – Neviltis ir Mirtis. Jos abi tūno šešėliuose, leidžiasi su snaigėmis ar lietumi iš dangaus, tiesia savo ledinius pirštus gyvybės link:

Vieną vakarą tyliai įeisi,
Netarus nė žodžio prisėsi
Ir aš žinosiu – jau laikas.

Išvesi už rankos mane,
Nuo tavo bučinio lūpos sustings
Ir akys užges, širdis sustos.

Aš būsiu kurčias pasaulio raudoms
Aš būsiu aklas pasaulio sielvartui
Aš būsiu užgesusi žvakė ant stalo
Aš būsiu vienatvė, kuri visad šalia.

(“Prie gyvenimo vaišių stalo”)

Betgi geriausias būdas susipažinti su poezija ir kūryba ir susidaryti savo nuomonę -skaityti ją. Ypač, kai ta kūryba perteikia kažko daugiau ir kitokių vertybių ieškančios asmenybės jausmus, išgyvenimus ir sapnus. Donato knyga “AGNUS DEI” – tai gana įdomus mėginimas pabėgti nuo realybės į mistikos glėbį, nuo 21 a. aiškaus ir racionalaus pasaulio į praeities vizijas ir savo vidinio pasaulio gelmes.