CROWBAR „Sever The Wicked Hand“ – naujas sludge metalo korifėjų darbas

Agresyvios gitaros, disonuojantys akordai ir aršus kriokiantis vokalas. Jei abejojote, ko galite sulaukti iš šio amerikiečių ketverto, po ilgos pertraukos grįžtančio į muzikinę sceną, galite nebebijoti. CROWBAR vis dar tie patys! O naujos dainos „sukaltos“ pačiais geriausiais sludge metalo principais: vietomis tarsi sunkūs betono luitai užgriūna lėti gitariniai rifai, persimainantys į greitus ir, atrodo, nebesuvaldomus pasažus, o jei dar prie viso to pridėtume pragertu alkoholiko balsu maurojantį Kirko Windsteino vokalą, išeis didelėmis naujovėmis tikrai nestebinantis, tačiau dėl to nė kiek ne blogesnis naujas CROWBAR darbas.

Visų savo pirmtakų skambesį, o senųjų gerbėjų dideliam džiaugsmui ir itin kultinį jų albumą „Broken Glass“ primenantis ir tęsiantis „Sever The Wicked Hand“ neišliks kaip naujų vėjų į grupės kūrybą įnešęs įrašas. Čia nerasite ir beprotiškų eksperimentų, šokinėjant po įvairius stilius, taip suteikiant malonumą sau, o gerbėjus pamirštant. Ši grupė tikrai ne iš tų, kurios stengtųsi kiekvieną naują albumą padaryti vis kitokio skambesio. Kita vertus, to pavadinti minusu tikrai negalėtume.

Naujajame albume Kirko Windsteino tekstai tapo gerokai atviresni. CROWBARų frontmenas pasiryžo apnuoginti savo bėdas ir vieša paslaptimi buvusią ypatingą meilę alkoholiui, nuo kurios pabėgti pačiam grupės lyderiui jėgų nebeužteko. „The Cemetery Angels“ tiesiai kalba apie šią kovą su savo vidiniais demonais. Tekste nuskamba netgi žodžiai iš Anoniminių alkoholikų knygos. Pražilusi barzda ir pavargęs veidas nebeprimena to senojo rūstaus ir pikto dėdulės, koks Kirkas kažkada buvo.

Beje, grupėje pasikeitė visas muzikantų sąstatas, nors tai didelių pakeitimų ir neatnešė – grupės smegenys kaip buvo, taip ir liko Windsteinas. Gal tik atsirado vietomis išlendanti ALICE IN CHAINS primenanti balsų dermė („Let Me Mourn“) ir daugiau melodingų švarių gitarų. Ir tiek.

Naujajame albume gabalai tikrai aršūs ir intensyvūs. Greitesnius rifus keičia lėtesni ir atvirkščiai, tad klausantis neima žiovulys. Gitarų skambesys tik dar kartą primena, dėl ko CROWBAR vadinami southern sludge atstovais – vietomis plaukioja ir aidi, o vietomis užgriūna neįtikėtinu lėtumu bei sunkumu. Be to, dar nereikėtų pamiršti taip mėgstamų gitarų feedbackų – įkyriai spiegiančių iki tol, kol daina pratrūksta tikru įniršiu.

Nemažai tikrai puikių ir patraukiančių dainų, kaip pvz., įžanginė daina „Isolation (Desperation)“, „Liquid Sky and Cold Black Earth“, „I Only Deal in Truth“ ar „As I Become One“. Dar kitos džiugina puikia ir nenuobodžia struktūra, pvz., „The Cemetery Angels“, pratrūkstantis isterišku greičiu, o pabaigoje sulėtėjantis iki slegiančiai lėto, žudančio ir vos leidžiančio kvėpuoti rifo. Mėgstantiems tradicinę akordų seką ir jų kvadratus kai kuriose dainose atrodys, jog pernelyg žaidžiama skambesių nedarnumu, ir tai gali nepatikti. Bet tikiu, kad po daugiau perklausų tokia nuomonė gali iš tiesų radikaliai pasikeisti.

Ir vis dėl to šis albumas man „netempė“ iki tokių kultinių grupės darbų, kaip „Broken Glass“ ar „Odd Fellows Rest“. Geriausia, žinoma, daryti tai, ką labiausiai išmanai, bet CROWBAR galėtų leisti sau truputėlį daugiau pažaidimų su muzika.

Vertinimas: 8/10

CROWBAR „Sever The Wicked Hand“
© „Century Media Records“, 2011

01. Isolation (Desperation)
02. Sever The Wicked Hand
03. Liquid Sky And Cold Black Earth
04. Let Me Mourn
05. The Cemetery Angels
06. As I Become One
07. A Farewell to Misery
08. Protectors Of The Shrine
09. I Only Deal In Truth
10. Echo An Eternity
11. Cleanse Me, Heal Me
12. Symbiosis