Straipsniai

CREEPTOR vėl jaučia scenos trauką

2016.11.28 10:11, Gedas (Seniukas)

Creeptor 1Prieš gerą dešimtmetį aktyviai Lietuvos metalinės scenos gyvenime dalyvavę heavy metalistai CREEPTOR praeitais metais skaitmeniniu, o šiais – ir fiziniu pavidalu išleido naują EP „Demon King“. Radijo stoties „Start FM“ sunkiosios muzikos laida „Audronaša“ pakalbino CREEPTOR gitaristą ir vokalistą Darxon Scarross Wild.

Pokalbio pradžiai – ką reiškia tavo pseudonimas Darxon Scarross?

Taip ir maniau, kad nuo to pradėsim. DARXON buvo viena mano mėgstamiausių grupių ir, kai registravausi Facebooke, dėl to padariau nedidelę klaidelę. Turėjo būti „Dark Son“ („Tamsos sūnus“), o „Scarross“ yra nuo angliško žodžio „scar“ („randas“), kadangi mano muzikoje labai daug dainuojama apie vidinius sielos randus. Tai štai mano pseudonimas ir reiškia „Randuotasis tamsos sūnus“. Turint omeny, kad aš jį sukūriau prieš gerus 16-17 metų, jis gal ir neatrodytų taip juokingai.

Kaip pradėjai metalisto kelią? Pagrindiniu savo įkvėpimo šaltiniu pasirinkai klasikinį heavy metalą…

Viskas prasidėjo ankstyvoje vaikystėje., Augau be tėčio, todėl mama mane kartu tąsydavosi po koncertus. Vieną kartą papuolėme į Sporto rūmus, kur grojo muzikantai sušiauštais plaukais: V. Kairiūkštis, P. Meškėla. Blyksinčios šviesos, žodžiai „Šmėkla – piktoji dvasia“ ir t. t. padarė man didžiulį įspūdį. Kokiais 1988-aisiais pamačiau EUROPE dainos „The Final Countdown“ vaizdo klipą, kuriame šmėkščiojantys ilgi plaukai, sprogimai vėlgi mane labai sužavėjo. Dar buvo BON JOVI „Lay Your Hands On Me“ – užsimesdavau chalatą, čiupdavau badmintono raketę. Kas matė tą klipą, supras. Taigi nuo pat vaikystės neabejojau, kad čia ir bus tas mano tikrasis kelias. Augau religingoje šeimoje ir, deja, paauglystės metais metalo muzika man tapo tabu. Nuo šešerių metų man didžiausią įtaką padarė trys albumai: rusų grupės АЛИСА „Шестой Лесничий“, BON JOVI „New Jersey“ ir DEEP PURPLE „The House Of Blue Light“.

Vaikystėje teko garbė augti su Audriumi Piragiu, kuris su savo draugu Žilvinu Mirinavičiumi buvo sukūręs grupę. O aš su savo klasioku sekdavome jų pėdomis. Netgi su magnetofonais darydavome įrašus. O kad grupių albumai turi pavadinimus ir viršelius (vadindavome SLAYER ’88, AC/DC ’89 ir t. t.), sužinojau tik jau Lietuvai atgavus Nepriklausomybę ir kai pasirodė tada lenkiškos piratinės kasetės.

Viena iš priežasčių, kodėl dar mokykloje pradėjau dirbti, buvo muzika. Kaip minėjau, tėvai buvo religingi, todėl kapeikų muzikai negaudavau. Teko jų prasimanyti statybose, nes buvau ilgas ir stiprus, vėliau ėmiau pardavinėti laikraščius ir taip sužinojau apie REBELHEART, kurie man padarė didžiulį įspūdį. Labai gaila, kad jų karjera nesusiklostė, kaip kad aš norėčiau.

Pirmas metalinis koncertas buvo turbūt „Death Comes…“, kuris vyko Baltupiuose. Teko ten ir muštis. Paskui pats gavau lupti nuo tėvų, nes į koncertą išėjau jų neatsiklausęs.

Per visus tuos metus vis puoselėjau mintį sukurti savo grupę. Bėgo paauglystės metai, slėpdavau knygose kasetes– išpjaustydavau puslapius, kad tėvai jų nerastų. O nesutarimai su tėvais baigėsi, kai pakviečiau motiną į savo antrąjį koncertą. Tada ji suprato, kad bergždžias dalykas su manimi kovoti.

Kaip ir kokiomis aplinkybėmis susiformavo CREEPTOR?

Didžiausią įtaką ir motyvaciją pradžiai suteikė mano geriausias bičiulis Justas Vėbra, kuris kartu yra ir visų mūsų albumų viršelių autorius. Jo dėka aš nenustojau groti, jo dėka aš įsigijau kažkada pirmą „maršaliuką“ ir pastoviai jis mane motyvuoja 17 metų iki šiol.

IMG_0462Kuris CREEPTOR muzikantas, kurio šiuo metu jau nėra grupėje, tau paliko labai gerus atsiminimus?

Šarūnas Venckus. Kai pradėjome repetuoti, dar nebuvo susikūrę SOUL BROTHERS. Buvo taip, kad „Bombiake“ susipažinau su dabartiniu „soulų“ gitaristu Eriku Slavinskiu. Buvom su juo pradėję repetuoti (jis grojo būgnais), vėliau tos repeticijos nutrūko. Nors turiu pažymėti, kad Enriko gitara iki šiol skamba iki šiol – ji girdima bemaž kiekvienoje „Demon King“ dainoje ir už tai jam labai ačiū.

Pagrindiniai repeticijų procesai prasidėjo, kai susiėjome su antruoju gitaristu Desmod Wildu, kuris yra pusės pirmo albumo „Steel Wizzard“ dainų autorius. Jis buvo labai jaunas, visur norėjo būti labai kietas, todėl iš pradžių jis man „užkliuvo“. Bet paskui visos antipatijos nuslūgo ir 2003-ųjų pabaigoje mes pradėjome repetuoti. Visus 2004 m. praleidome pas jį studijoje, kur jis dar repetavo ir su kitais kolektyvais.

Kaip grupės lyderis, kuo tu labiausiai džiaugiesi iš to, ką yra nuveikę CREEPTOR.

Tuo, kad mes vis dar nenumirę. Prieš sutinkant Desmodą, aš kalbinau nemažai muzikantų, bet visi man sakydavo: „Ne, tokia muzika neturi šansų išgyventi Lietuvoje, nes reikia groti deathą ar blacką“. Aš tokių žmonių neklausiau, nešiau demo kasetes žinomiems sunkiojo metalo koncertų organizatoriams, bet mano triukšmas jų tikriausiai neužkabino. Nežinau, kokia jėga mane iki šiol išlaikė toje muzikoje, bet kuo sunkiau gyvenime, tuo labiau noras groti stiprėja, todėl klausytojai (o jų nuolatos daugėja) bus džiuginami vis kokybiškesniu ir geresniu atmosferiniu heavy metalu.

Aktyviai koncertavote dar tais laikais, kai koncertai nuolatos vėluodavo, kai organizatoriai nepersistengdavo pildydami techninius grupių reikalavimus. Ar teko ką nors patirti tokio, kuo būtų įdomu pasidalinti?

Aktyviai grojome nuo 2005 iki 2010 m. – per šį laikotarpių buvo apie 50 koncertų. Pirmus tris koncertus mes grojome be bosisto, todėl vadinomės tiesiog DESMOD. Pirmas koncertas jau CREEPTOR pavadinimu įvyko 2006 m. sausio 21 d. Kaune, festivalyje „Miglose“. Iš tos baimės beveik nieko neatsimenu. Buvo daug dūmų, blioviau į mikrafą ir tai visiškai nebuvo panašu į heavį. Atsilyginti už koncertus taip pat niekas nesiskubindavo, todėl tekdavo kartais ir pasistumdyti su apsauga, kuri saugodavo organizatorius. „Neturiu, neišeina“ – tokie žodžiai nuolatos kartodavosi ne Vilniuje, ne Kaune ir ne Klaipėdoje. Galbūt dėl to ir nesu labai mėgstamas, nes laikausi pozicijos, kad grojimas koncertuose yra ne labdara, o biznis. Jeigu žmonės, kurie yra vairuotojai, dirba „Maximos“ kasose ar biuruose mano, kad muzikantai turi groti už dyką, tai kodėl jie patys neturėtų dirbti už dyką?

Kuriame mieste publika labiausiai palaikė CREEPTOR?

Lai nesupyksta Vilnius ir Kaunas, bet tai buvo Klaipėda, Panevėžys ir Utena.

Paskui sekė tylos periodas. Kas tuomet vyko CREEPTOR stovykloje?

Tai truko nuo 2010 m. iki dabar. Nors tai nebuvo visiška tyla, kadangi 2011 m. įrašiau dviejų dainų demo „My Dear“, kuriame yra dainos „My Dear“ ir „Red’n'Black“. Jie abu bus antrajame pilname albume „Soul Purifier“. Kūryba nesiliauja iki šiol, yra pilna dainų ir viskas remiasi tik į finansus. Mūsų nekuruoja jokia leidybos kompanija, o tai suteikia šiokių privalumų, bet yra ir trūkumų.

Vis dėlto šiemet, 2016-aisiais, išleidote fiziniu pavidalu savo EP „Demon King“. Kodėl nusprendėte žengti šį žingsnį, kuris finansiškai nėra atsiperkantis dalykas?

Kaip man pasakė vienas muzikantas, įrašai šiandien yra prestižo reikalas. Jau šešerius metus gyvenu Londone, teko dirbti apsaugoje kiečiausiame Londono metalo bare „Intrepid Fox“, kuriame prisirinkau labai nemažai kontaktų. Parodžiau savo pirmą albumą ir žmonės nutarė, kad man reikia demonstruoti savo kūrybą gyvai. Tai nėra lengva, nes visi muzikantai turi savo gyvenimus, užsiėmus, o važiuoti kažkur koncertuoti būtų finansiškai nuostolinga. Vis dėlto aš manau, kad teisingai pasielgiau nusprendęs neapleisti gyvų CREEPTOR pasirodymų. Leidėjai tiesiog pasiūlė įrašyti ne visą albumą, o tris-keturias naujausios kūrybos dainas, kurios skambėtų taip, kaip CREEPTOR skamba šiandien. Nieko nelaukęs, brūkštelėjau penkias dainas, o jie liko patenkinti, pasiūlymų yra, todėl greitu laiku pradėsime repetuoti.

IMG_0464Pakalbėkime apie „Demon King“. Ar šio albumo dainas sieja kokia nors bendra tema?

Taip, sieja. „21st Century Hexen“ ir „Demon King“ yra koncepcinės dainos, kurios apdainuojamas personažas, neįsipaišantis į šiandieninės spalvingos visuomenės kontingentą dėl savo valios, požiūrio, politinio nekorektiškumo. Juk metalas niekada nebuvo politiškai korektiškas, jis yra visuomenės atspindys be jokių užuolankų. Taigi šiose dainose yra kalbama apie mane.

Gana ilgą dirbau Lietuvai, apsivilkęs uniformą ir šventai tikėjau viskuo, kas parašyta įstatymuose. Turbūt daug kas žino, kaip skausmingai užsibaigė šis mano darbo Lietuvai periodas. Daina „Prometheus (We Don’t Need You)“ pasakoja apie tai, kad galbūt nereikia padėti žmonėms, kurie nenori, kad jiems būtų pagelbėta. Tokiems žmonėms tiesiog patinka būti be ugnies, be šviesos. Ši daina ir sako, kad jei nori vergauti, tai ir vergauk.

Daina „Wrong Brother“ yra apie vidinius konfliktus, kurių gal ir neturėtų būti tokioje didesnių aukštumų nepasiekusioje grupėje, kaip CREEPTOR. Šią dainą parašiau, kai mane užgavo artimas žmogus. Daina yra apie dūrį į nugarą.

Ar kuriant „Demon King“ kiti žmonės prisidėjo?

Taip, prisidėjo garso inžinierius Arnas Smičius, kurį muzika besidomintys žmonės gal geriau pažįsta iš veiklos grupėje AWAKENING SUN. Taip pat Enrikas Slavinskis, pastovus gitaristas Desmodas. „Demon King“ yra bene pirmas mūsų įrašas, kur kiti grupės nariai nesikišo į jo kūrybą, todėl visus gabalus sukūriau aš, išskyrus klavišus, kuriuos įrašėme su Arnu, ir solinę gitarą, kurią įrašė Desmodas ir Enrikas (išskyrus „Wrong Brother“, kurioje viską padariau pats). Na, o būgnus įrašė Vaidotas Segenis.

„Demon King“ bukletėlyje yra tik dviejų dainų – „Demo King“ ir „Let Me Out“ – žodžiai. Kodėl išskyrei būtent šias dvi dainas?

„Let Me Out“ yra ypatinga daina. Aš ją sukūriau pačiu blogiausiu mano gyvenimo laikotarpiu, kai, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, teko pabuvoti be namų. Teko skvoteriaut ir tuo metu išsipildė visos didžiosios mano baimės. Tai tada ir išstenėjau šitą dainą. Kada nors ji bus įrašyta kur kas kokybiškiau, atmosferiškiau, bet „Demon King“ esanti versija yra žalia mėsa. Nemanau, kad greitu laiku prie jos sugrįšiu, dar reikia man apsiraminti po to, kas įvyko, ir galbūt trečiame albume ji bus įrašyta.

Ką CREEPTOR žada pademonstruoti artimiausiu metu?

Artimiausiu metu reikėtų galų gale užbaigti antrąjį albumą „Soul Purifier“. Jis turbūt toks, ką ne visai bus žmonės įpratę girdėti mūsų muzikoje. Man muzikos idealas yra grupė QUEEN, kurios muzikoje yra visko: nuo roko iki popso. Aš gal iki to netrauksiu dar kokį penkmetį, bet dabar stilių įvairovė mano muzikoje keičiasi nuo hard‘n‘heavy iki thrasho.

Interviu knygai „Sunkūs metai“ minėjau, kad kursiu tol, kol jausiu poreikį kurti. Po šešių metų vėl pajutau sustiprėjusią scenos trauką. Kadangi scenoje puikiai jaučiuosi, norėčiau į ją sugrįžti, tačiau, kaip jau minėjau, išlaikyti muzikantus ir įrašinėti yra labai nepigus malonumus, o šiuo metu viskas gula ant mano vieno pečių. Jei bus pasiūlymų groti – grosim, džiuginsim metalistų sielas. Visgi manyčiau, kad artimiausi koncertai bus kažkur užjūrio šalyse.

 

Laidos „Audronaša“, kuriame buvo transliuotas šis interviu, įrašą galite rasti radijo stoties „Start FM“ garso archyve.

 

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Portalo www.ferrum.lt redakcija neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. Redakcija pasilieka teisę pašalinti įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsakingi juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą ir kitus neteisėtus veiksmus. Apie netinkamus komentarus prašome pranešti redaktoriams (info@ferrum.lt).
Tik prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus