„Creeper Fest 1“ – kiek pamėkliška ir labai kamerinė deathrock šventė

Foto: Crazyte. Daugiau foto čia>>

Žvarbus praeito šeštadienio vakaras atviliojo tamsiosios muzikos gerbėjus į kiek pamėklišką šventę „Creeper Fest 1“, kurioje netrūko nei keistų dekoracijų, nei teatrališkų, gerokai nuo tradicijų nukrypstančių pasirodymų. Pirmą kartą organizuotas festivalis sutraukė tikrai nemažai gan siauro deathrock ir batcave žanrų gerbėjų, kurie galėjo susipažinti arba darkart išgirsti visą eilę šiuos žanrus atstovaujančių užsienio grupių.

Neatsispyriau pagundai gyvai susipažinti su visa žadėta to vakaro svita ir aš. Pirmieji „Mulen Ružo“ scenoje turėjo pasirodyti niūrų roką grojantys DADDY‘S DOLLS. Šie vilniečiai jau užsirekomendavo keliuose mažesniuose koncertuose, apšildė ir neseniai Lietuvoje viešėjusius amerikiečius FRANK THE BAPTIST, todėl kėlė nemenką susidomėjimą. Pasiryžusi šįkart juos išvysti gyvai, vis dėlto supratau, kad misijos nepavyks įgyvendinti netyčia prieš patį festivalį patekus Drakulai į nagus „Transilvanijoje“. Deja, net ir koncerto pradžia beveik nevėlavo, todėl nespėjau net į paskutines dainas ir tik išgirdau kolegų pagyrimus, kad jaunoji grupė daug dirba ir scenoje kaskart atrodo vis geriau.

Kol savo pasirodymui ruošiasi neseniai dvyliktąjį gimtadienį atšventę rusų goth rockeriai DOPPELGANGER, apsižvalgau aplinkui – žmonių gal ir kiek mažiau nei per pastaruosius renginius „Mulen Ruže“, tačiau atmosfera – tokia draugiška, rami ir kiek teatrališka. Tarp žiūrovų šmižinėja ir patys atlikėjai, baltomis dekoracijomis papuoštame ir dėl to keistai sumažėjusiame fojė skamba didžėjų parinkta muzika, nors šokėjų dar tikrai nesimato. Dauguma lūkuriuoja prie baro, kol pasigirsta pirmieji Rusijos atstovų akordai. Muzikantų išvaizda iš karto išduoda, kad punkas, ar tiksliau post punkas jiems ne svetimas – vokalistas, gitaristė ir būgnininkas vieningai pasiruošę skiauterėmis. Iš karto apsidžiaugiau goth rocko grupėje išvydusi būgnus – turbūt tik dėl jų ši grupė kiek ilgėliau prikaustė mano dėmesį. Be gan neblogai skambėjusių būgnų man muzika pasirodė kiek kanoniška, labai jau kažkur ir daugelį kartų girdėta – gal ir ne visai tai, ką grojo DOPPELGANGER, tačiau labai panašaus. Gal kaltas ir kiek monotoniškai skambėjęs vokalas, ir veiksmo trūkumas ant scenos, taigi netrukus nusprendžiau, kad susipažinti užteko ir išėjau į fojė pailsėti prieš turbūt labiausiai tą vakarą lauktos grupės pasirodymą…

Ir štai po pertraukėlės scenoje – psychobilly deathrock reprezentuojantys lenkai MIGUEL AND THE LIVING DEAD su visa lenkams priklausančia atributika – solidžiais pilvukais, degtine (?), alumi, na ir… gitaromis bei būgnais. Ir ką gi – šou prasideda. Išprotėję ir visiškai atsipalaidavę muzikantai netrunka užkrėsti savo pamišėliška nuotaika ir energija visų žiūrovų, šie gi prisijungia prie scenoje vykstančio beprotiško teatro. Vokalistas iškarto paperka žiūrovus ne tik savo neįtikėtina ekspresija, vaidyba, išraiškingumu, bet ir vaišingumu. Atidavęs žiūrovams vieną gėrimų butelį apsisukęs išsitraukia kitą, tačiau tuo pat metu spėja ir pabendrauti su žiūrovais, ir sudainuoti stipriu, varijuojančiu ir nepaprastai puikiai visą MIGUELių muziką reprezentuojančių balsu. Juos tiesiog reikia išgirsti, o šiame pamišėliškame muzikantų ir žiūrovų šėlime tiesiog reikėjo būti! Per šios grupės pasirodymą salė turbūt labiausiai prisipildė – tikėtina, kad jie buvo kone laukiamiausia viso vakaro grupė, tikrai sukėlusi didžiausią pamišimą per festivalį. Įsimintiniausios buvo dainos iš jų labai sėkmingo pirmojo 2005 m. albumo „Alarm!!!“, nes jas tiesiog mokėjau mintinai, o ir naujosios skambėjo ne ką prasčiau. Baugiai nuostabus pasirodymas – ką čia daugiau ir pridursi…

Toliau – britų gothic rockeriai tiesiai iš Londono VOICES OF MASADA. Apie šią ir sekančią šį vakarą turėjusią pasirodyti grupę (ALL GONE DEAD) buvau girdėjusi turbūt mažiausiai, na o muzikos nebuvau klausiusi visai, todėl suskambėjus pirmiems akordus nuskubėjau į salę. Jau po keleto dainų įsitikinau, kad tai – gan tradicinio skambesio grupė, nedaranti kažkokių ypatingų eksperimentų su muzika, tiesiog bandanti lyriškais, šaltais akordais ir ritmais pasiekti klausytojų širdis. Nors vokalistas ir gali pasigirti stipriu ir sodriu balsu, skambėjo jis gan nuobodokai. Instrumentuotė pasirodė gan tradiciška, trūko kažkokios jėgos, gilumo. Gal grupė ir neblogai susiklausytų kokį ramų vakarą, bet festivalyje, ypač po tokio spalvingo pasirodymo, kažko jiems trūko. O gal man? Taigi pasistengusi dar šiek tiek įsiklausyti į Masados balsus, vis dėlto pasidaviau ir pasitraukiau į baro teritoriją su pažįstamais ir pažįstamomis aptarti aktualijas ir realijas.

Netrukus pasirodo dar vieni britai ALL GONE DEAD. Ši trijulė atstovauja kiek kitokią gotikinės muzikos pakraipą, kurioje gali rasti daugiau roko ir punk motyvų, tą parodo ir muzikantų sceninis įvaizdis. Pačioje pasirodymo pradžioje kiek atbaidė garsiniai trukdžiai, tačiau vėliau lyg ir viskas susitvarkė, tačiau grupės muzika didelio įspūdžio nepaliko. Skambėjo jie gal ir neblogai, bet punk skambesys turėjo didesnės persvaros bendram balanse nei gothic, o man tai ne prie širdies… Taigi patausojam jėgas paskutiniam šio vakaro pasirodymui.

CINEMA STRANGE scenon užlipo jau gana vėlią valandą. Nepaisant to, iš entuziastingai prie scenos susispietusių žiūrovų buvo galima suprasti, kad ši garsi batcave/deathrock grupė ir jos lyderis Lucas Lantier jau turi užtikrintą gerbėjų ratą. Ką gi, rudenį Lietuvoje viešėjęs muzikantas su savo projektu THE DEADFLY ENSEMBLE šįkart ir vėl pasiruošęs nustebinti – ant senos dabar jis jau laviruoja aukštakulniais bateliais ir pasipuošęs ilgų šviesių plaukų peruku. Du kompanionai – broliai Michaelis ir Danielis Ribiat neatsilieka savo makabriškais kostiumais ir makiažais. CINEMA STRANGE dainuojamos pasakaitės tuoj pat įtraukia žiūrovus – norint įsijausti į jas, tenka priartėti prie scenos ir taip patekti į tą stebuklingą erdvę, kur viskas įmanoma. Grupės atliekamos dainos varijuoja tarp farso, komedijos ir tragedijos, lyriškas, vietomis graudus, vietomis baugus ir kartais ironiškas vokalisto balsas pakeri iš karto, plastika, judesiai, žaidimo elementai – ant scenos išdėliotos kortos, į veiksmą įtraukta liūdna ir kiek kraupoka beždžionėlė – tampa neatskiriamu dainų elementu. Visi nariai gali pasigirti puikiais aktorių sugebėjimais – žavesiu neatsiliko ir gitaristas su bosistu, nuolatos migravę po sceną, savo mimika ir žaismingumu puikiai prisidėdami prie bendro kuriamo keisto teatro muzikinio spektaklio.

Tokios grupės klausytis galima tik gyvai, kai muzika tampa lygiai tiek pat reikšminga, kiek ir sceninis judesys, atlikėjų aktorinis meistriškumas, įsijautimas ir sugebėjimas užburti ar net užhipnotizuoti klausytoją. Galbūt ir nesigirdėjo visų tų subtilybių, kurias gali išgirsti įraše, bet tiek jau to, ne tai svarbiausia gyvuose pasirodymuose. Gal kiek užkliuvo tikrai nelabai tokiam pasirodymui (teisybę pasakius, ir visam koncertui) tinkamas apšvietimas – kartais subtiliau ir mažiau tikrai yra geriau, nei viskas iš karto. Todėl labai nudžiaugau, kai dėl kažkokios priežasties apšvietimas pasirodymo gale dingo iš viso ir liko tik garsas ir ta keista ir kiek bauginanti nenuspėjamumo atmosfera, kad gali atsitikti bet kas… Kažkaip tai labai tiko bendrai CINEMA STRANGE pasirodymo atmosferai, panašiai į makabrišką nesibaigiančią pasakaitę. Na, bet grįžkime į realybę – šou vis dėlto baigėsi, ištvermingiausieji dar galėjo susivilioti pratęsimu „Mulen Ružo“ fojė, na o ne tokiems ištvermingiems, kaip man, tikrai nebesinorėjo daugiau niekuo užgožti gerų įspūdžių.

Festivalis buvo užbaigtas Luco Lantier soliniu koncertu „Bix“ bare, kur kamerinė atmosfera padėjo dar geriau atsiskleisti muzikanto sugebėjimams. Nors finalo ir neteko pamatyti, vis dėlto tikiu, kad dar atsiras tokia galimybė ateityje. Tuo tarpu „Creeper Fest“ organizatoriams norisi tarti pagyros žodį už drąsą eiti savo pasirinktu keliu. Nuoširdžiai linkiu, kad sėkmingai ir įspūdingai prasidėjęs festivalis ateityje išaugtų į renginį, kuris pritrauktų ne tik atlikėjų, bet ir klausytojų iš kuo daugiau šalių ir padovanotų tokių nepakartojamų įspūdžių, kaip ir šįkart.