CREED "My Own Prison" (Wind-up Records, 1997)

My Own Prison yra debiutinis jaunos grupės Creed darbas. Nepaisant to, kad, tik pasirodęs, šis albumas iškart įšoko į aukščiausias Amerikos topų viršūnes ir tapo keturiskart platininiu, tai tikrai nėra kūrinys, skirtas “pamaitinti” mases. Vaikinai iš Floridos sugebėjo sukurti Seattle grunge stiliaus darbą, savo energingai liūdna nuotaika prilygstantį geriausiems ankstyviesiems Pearl Jam hitams, tačiau kartu įjungdami ekstensyvią ir sunkią melodiją, retkarčiais peraugančią net į agresyvų ritmą.

Albumas prasideda gabalu “Torn” – pratisas stiprus Scott Stapp vokalas perauga į originaliai energingus Mark Tremonti gitaros rifus, puikiai palaikomus Brian Marshall boso ir Scott Phillips būgnų. Keliskart ritmas prislopsta, laikinai užleisdamas vietą ramiai melodijai, tačiau tuoj vėl grįžta su nauja jėga. “Ode” prasideda intensyviais gitaros rifais ir išlaiko vienodą tempą, o priedainiuose dar labiau suintensyvėja – kartais net atrodo, kad išeinama iš grunge stiliui būdingos prislopintos energijos ribų. “My Own Prison” ir “Pity For A Dime” – lėti ir netgi truputėlį melancholiški kūriniai, kuriuose pagrindinis vaidmuo tenka vokalui, tačiau priedainiuose vėl išsiveržia gitaros jėga.

“In America” – ramesnis ir monotoniškesnis gabalas, leidžiantis susikoncentruoti į pakankamai turiningą tekstą, neagresyviai išreiškiantį socialinį protestą, ir tik finalinė dalis skamba šiek tiek “kiečiau”. “Illusion” – tvirtai sukvantuotas kūrinys su griežčiau išreikštu būgnu ir žemesniais ritmo gitaros garsais. “Unforgiven” – sunkesnė melodija su aiškiai dominuojančiu priedainio motyvu. “Sister” – žaismingas ritmas kaitaliojasi su tvirtesnėmis gitarų skambesio dalimis.

“What’s This Life For” – tylus ir labai melancholiškas, pilnas pratiso vokalo, persmelktas beviltiškumo jausmo, išsiliejančio garsiuose priedainiuose. Paskutinis albumo kūrinys “One” – aiškios melodijos su tradicine stipraus priedainio schema, tarytum norintis atgaivinti klausytoją po liūdnos muzikos dozės, tačiau nelabai energingas.

Mano turėtame CD buvo bonus takelis su gabalu “Bound & Tied”. Tai agresyvus, supurtantis kūrinys, labiau išsiskiriantis iš bendro “My Own Prison” stiliaus – jame ypač figūruoja init gerai įsimenantis priedainio ritmas.

Šis albumas iš tiesų yra labai pavykęs – Creed čia puikiai išvengė monotonijos ir paviršutiniškumo, dainų tekstai yra gilūs ir filosofiški. Scott Stapp vokalas skamba tikrai puikiai ir yra albumo pažiba, o Mark Tremonti gitaros rifai yra orginalūs ir labai kūrybiškai “atidirbti”. Bene vienintelis trūkumas – vaikinai patingėjo sugalvoti originalesnius gabalų pavadinimus :-) . Tad visiškai nenuostabu, kodėl “My Own Prison” pasiekė tokių aukštumų grunge gimtinėje Amerikoje. Europoje, deja, Creed nėra taip gerai žinomi.

http://www.creednet.com – oficialus grupės Creed namų puslapis