Straipsniai

CHAPEL OF DISEASE: „Reikia skambėti tikroviškai“

2015.04.19 16:48, Gedas (Seniukas) ir Tomas

ChapelRadijo stoties „Start FM“ sunkiosios muzikos laida „Audronaša“, skleisdama gyvą undergroundą, Lietuvos metalistus supažindina su vokiečiais CHAPEL OF DISEASE, kurie sėkmingai „virina“ senosios mokyklos tipo death metalą. Nuo 2008 m. gyvuojančius CHAPEL OF DISEASE galima pavadinti dar jauna grupe, kuri per savo gyvavimo istoriją spėjo išleisti du albumus (pastarasis „The Mysterious Ways of Repetitive Art“ pasirodė 2015 m. sausio 16 d.). Apie naująjį grupės darbą ir kitus su CHAPEL OF DISEASE susijusius dalykus „Audronaša“ iškvotė gitaristą ir vokalistą Laurentą Teublą.

Sveikas, Laurentai. Gal galėtum trumpai pristatyti CHAPEL OF DISEASE istoriją?

Pradėjome groti 2008 m. Buvome krūva vyriokų, kurie labai norėjo groti senosios mokyklos paprastą death metalą, ką ir padarėme. Pirmąjį albumą „Summoning Black Gods“ įrašėme per pirmuosius dvejus grupės gyvavimo metus, o galiausiai išleidome jį 2012 m. Nuo to laiko grupė labai patobulėjo, dabar stengiamės sujungti įvairią muziką, o ne tik apsiriboti konkrečiu stiliumi, nuolat ieškome savojo skambesio, savojo kelio.

Kas jus pastūmėjo senosios mokyklos death metalo link?

Kai pradėjome groti, buvome jaunuoliai, kurių klausomą muziką daugiausiai sudarė 9-ojo dešimtmečio grupės. Ir net ne death metalo, o labiau black-thrash pakraipos. Juk 2005–2006 m. buvo kilusi didelė black-thrash metalo banga, kuria mes labai žavėjomės. Viskas, kas skambėjo nors kiek moderniau, mūsų nedomino. Taigi jau grojau black-thrash grupėje, o vėliau persikėliau gyventi į Kelną, kur jau gyveno mano brolis Cedricas ir grojo grupėje INFERNÄL DEATH. Persikėlęs į Kelną, aš norėjau suburti savo grupę, o kadangi Davidas (būgnininkas D. Dankertas, – red.) ir Cedricas jau grojo black-thrash grupėje, nusprendėme kurti death metalo kolektyvą. Taigi iš pradžių įtaką darė viskas, kas skambėjo senoviškai: ar tai būtų black, ar thrash, ar death metalas, todėl mes norėjome kurti karingai skambančią muziką.

Atrodo, kad savo įrašuose stengiatės vengti per daug sterilaus skambesio, kuris neretas šiuolaikinio death metalo muzikoje, ir labiau primenate 9-ojo dešimtmečio pabaigos ar 10-ojo dešimtmečio pradžios muziką. Kaip prisidedate prie savo įrašų masteringo?

Chapel1Nusivylimą kelia ypač didelės scenos atstovai, kurie labai nori išblizginti savo muziką, kuri man jau net neskamba kaip muzika. Būti muzikantu reiškia gerai sugroti ir blogomis dienomis – tokio požiūrio turėtų būti laikomasi ir įrašinėjant albumus. Aišku, reikia siekti kiek įmanoma geresnio garso, bet reikia skambėti tikroviškai. 7-ojo dešimtmečio pabaigos, 8-ojo dešimtmečio, 9-ojo dešimtmečio įrašai man skamba žymiai nuoširdžiau, jauti, kad instrumentais groja žmonės, o ne mašinos ir juos klausytis darosi įdomu. Kai perklausai per daug nupoliruotų įrašų milijoną kartų, jie jau nebeskamba kaip žmogaus kūrinys. Senieji įrašai turi žymiau daugiau savitumo nei naujieji – štai kodėl mes bandome skambėti kiek įmanoma tikroviškiau, lyg stovėtume ant scenos, organiškai.

Pirmas dalykas, kuris įstrigo klausant jūsų naująjį albumą „The Mysterious Ways of Repetitive Art“, buvo tas, kad pirmoji ir paskutinė dainos (atitinkamai „The Mysterious Ways…“ ir „…of repetetive Art“) tarsi įrėmina visus kitus albumo kūrinius. Ar tai ką nors reiškia?

Na, albumas nėra koncepcinis, nors tokių požymių jis turi. Nėra taip, kad pagrindinė albumo tema kartotųsi visose dainose. Daina „…of repetetive Art“ albumo kūrimo proceso metu buvo sukurta gana anksti ir ji yra paremta vokiečių rašytojo J.P. Hebelso kūriniu „Unverhofftes Wiedersehen“, kuris sudėliotas taip, kad jo pradžia yra kartu ir jos pabaiga. Man labai patiko tokia mintis ir pabandžiau ją perkelti į savo muziką. Taigi bendra mintis kuriant albumą buvo, bet jis nėra koncepcinis, kaip, pvz., MARILLION ar PINK FLOYD albumai. Mes tiesiog nusičiupome pagrindinę idėją ir jos laikėmės kurdami albumą. Kadangi tas pakartotinumas glūdėjo mūsų galvose, pagalvojome, kad būtų įdomu, jog albumo pradžia reikštų jo pabaigą ir atvirkščiai.

„The Mysterious Ways of Repetitive Art“ viršelis yra labai įdomus: iš dangaus lyja vaikais, Mirtis palydi žmones iš ugnies… Kaip šis viršelis atitiko jūsų muzikines idėjas ir kiek jūs, kaip muzikantai, skiriate dėmesio savo albumų apipavidalinimui?

Viršelis yra susijęs su kartotinumo tematika. Viršelyje tiesiogiai galima įžiūrėti žmonės, vedinus Mirties, bet tuo pačiu metu gimsta kūdikiai ir visa tai yra gyvenimo ratas. Taigi viršelis simbolizuoja šį ratą. Nebūtinai jis turi būti tiesiogiai nupieštas, galima jį pavaizduoti ir taip, kaip mūsų albumo viršelyje, o žmonės gali jį suprasti taip, kaip jiems patinka. Viršelis akivaizdžiai parodo, jog egzistuoja kažkas, kas tikrai mus supa, bet mes negalime realiai apčiuopti, todėl jis yra ir paslaptingas. Manau, kad bet kuriai grupei leidžiant albumus vizualinei daliai turi būti suteikta svarbi vieta. Kai turi įrašų kompaniją, kokybiškai viską atspausdinti yra lengviau. Aišku, kai esi nežinoma grupė, darai tai savo jėgomis, reikia patiems pasirūpinti demo CD, bet apipavidalinimas vis tiek turi būti suprantamas, kaip privalomas muzikos priedas. Muzika yra tik viena dalis, o albumo iliustracijos turi papildyti tas vietas, kuriose baigiasi muzika. Mūsų grupei svarbu, kad tai, ką mes bandome sukurti savo muzika, būtų pavaizduota ir albumo viršelyje.

Chapel2„The Mysterious Ways of Repetitive Art“ masteringas buvo atliktas Turkijoje, studijoje „Midas’in Kulakligi“. Turkija tikrai nėra pirma į galvą šaunanti šalis, kai galvoji apie studijas, skirtas metalinei muzikai. Kaip suradote šią studiją ir kodėl nusprendėte atlikti joje albumo masteringą?

Masteringą atlikęs Erkanas Tatoğlu dirba Ankaroje esančioje savo studijoje. Jis jau daugiau kaip dešimt metų yra labai geras mano draugas. Jau vien dėl to, kad jis yra mano draugas, su juo labai lengva dirbti, jis suteikia mums labai daug laisvės, mes jam galime pasakyti tai, ką galvojame ir jis gerbia mūsų nuomonę. Tačiau tuo pat metu, būdamas savo srities žinovas, jis nevengia mums duoti patarimų ir daro viską, kad viskas būtų atlikta kuo geriau. Mūsų santykiai yra labai atviri, nereikia bijoti, ką jam pasakysi, o jis taip pat pasako mums viską, ką mano apie mūsų muziką – taip mes kartu galime pasiekti gerų rezultatų. Taip, jis yra profesionalas, bet mūsų santykiai ne tokie, kad mes jam tik sumokame už nudirbtą darbą, ir viskas. Jis yra draugas, kuris ne tik padaro masteringą, bet ir nuveikia kitų darbų, apie kuriuos mes net nenutuokiame, todėl jaučiamės su juo patogiai. Taip jau susiklostė mūsų bendradarbiavimas per visus tuos metus ir greičiausiai su juo mes dirbsime ir ateityje.

Pabaigai ne toks rimtas klausimas. Kitoje grupėje, kurioje grojai – INFERNÄL DEATH – tu vadinaisi ne Laurentu, bet Insane Sodomizer. Kodėl atsisakei tokio mielo vardo?

Mes buvome jauni, o su metais to pašėlusio polėkio mažėja. Kartais jo pasigendu, bet neblogai gyvenu ir vadindamasis Laurentu (šypsosi, – red.).

Ačiū, Laurentai, už pokalbį. Tikimės netrukus išgirsti daugiau naujienų apie CHAPEL OF DISEASE!

Laidos „Audronaša“, kuriame buvo transliuotas šis interviu, įrašą galite rasti radijo stoties „Start FM“ garso archyve.

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Portalo www.ferrum.lt redakcija neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. Redakcija pasilieka teisę pašalinti įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsakingi juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą ir kitus neteisėtus veiksmus. Apie netinkamus komentarus prašome pranešti redaktoriams (info@ferrum.lt).
Tik prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus