CENTINEX: „Panašu, kad dabar vėl išgyvename death metalo bumą“

Renatos Drukteinytės (Fotogriausmas.lt) nuotr. Daugiau nuotraukų – čia >>

Nors CENTINEX nėra tie, kurie vadinami švediško death metalo išradėjais, tačiau šios grupės vardas yra neatsiejamas nuo Švedijos defo scenos, o ir istorija yra pakankamai turtinga ir ilga. Gruodžio 3 d. įvykusio festivalio „Vilkų žiema“ lankytojai turėjo progą išvysti bene beprotiškiausią ir labiausiai nekontroliuojamą metalinės grupės pasirodymą nuo 2005-ųjų, kai tada dar „Mulen ružu“ besivadinusio klubo sceną niokojo CENTINEX tautiečiai ENTOMBED su savo nevaldomais gerbėjais. Metaliniai apologetai „Audronaša“ įslinko į šaltą ir atokų klubo „Pelėda“ užkaborį, kuriame įvyko „Audronašos“ ir CENTINEX įkūrėjo bosisto Martino Schulmanno interviu. Gerai, kad Martinas nebuvo toks įsiaudrinęs, koks tą vakarą buvo CENTINEX vokalistas Alexanderis…

Skaičiau viename tavo interviu, kad tau buvo 18 metų, kai įkūrei CENTINEX. Ar prisimeni, kokius tau jausmus kėlė grojimas savo paties grupėje? Ar jautėtės esantys tie, kurie užkariaus pasaulį?

Kai sukūrėme grupę 1990-ųjų pabaigoje ar tai 1991-aisiais, mes tebuvome penki vyrukai, kurie norėjo groti death metalą. Tuo metu death metalas buvo pakilime: žibėjo ENTOMBED, GRAVE, UNLEASHED, populiarėjo ir kitos Švedijos grupės. Mums labai patiko tokia muzika, todėl sukūrėme savo grupę ir pradėjome groti. Neturėjome jokių planų užkariauti pasaulį. Iš pradžių įrašėme vieną repeticinę juostą, paskui – vieną tikrą demo įrašą, o tada jau pasirašėme sutartį su maža įrašų leidykla, kuri išleido mūsų debiutinį albumą. Taigi jokio plano neturėjome, plaukėme pasroviui, nes mums tiesiog patiko groti death metalą.

Jūsų pirmasis albumas „Subconscious Lobotomy“ turi vieną įstabiausių viršelių, kiek man teko regėti :) Jis yra juokingas, bet kartu jis yra labai naivus ir nuoširdus. Ar kada nors pagalvojote išleisti marškinėlių seriją su šiuo viršeliu?

Ne, tikrai ne! Šio albumo viršelis tikrai nelabai vykęs. Tada, kai pasirašėme sutartį su leidykla, mes jiems užsiminėme apie albumo piešinį ir jie patikino, kad pažįsta vieną tatuiruočių meistrą, kuris mums sukurs labai šaunų viršelį. Tais laikais mes tikėjome viskuo, ką mums sakė leidykla. Taigi pirmą kartą tą viršelį pamačiau tik tuomet, kai albumas buvo atspausdintas ir kai mes gavome savąją 100 egz. kompaktinių diskų dalį. Kai albumas buvo išleistas, mane pasiekė pašto siunta, aš nulėkiau į paštą, atsiėmiau siuntą su SAVO albumu! Kai atplėšiau paketą ir pamačiau viršelį, pagalvojau: „Kas čia per velnias?!“ (juokiasi)

Tais laikais mes nenutuokėme, kaip veikia visas muzikos verslas ir jei mums pasakė, kad bus sukurtas puikus viršelis, kuris kainuos (dabartiniais pinigais vertinant) apie 1000 eurų, tai mes ir tikėjome. Dabar mes patys parenkame viršelį arba iš anksto suderiname jo piešinį. Na, o dabar „Subconscious Lobotomy“ yra labiausiai žinomas dėl savo bjauraus viršelio. Jei žmonėms užsimeni apie pirmąjį CENTINEX albumą, visi prisimena jį kaip „tą, su nevykusiu viršeliu“. Niekas neprisimena, kokia ten skamba muzika, tik viršelį!

10-ajame dešimtmetyje keliuose albumuose naudojote būgnų mašiną. Ar ją naudojote tik dėl to, kad neturėjote kito pasirinkimo, ar dėl to, kad tuo metu labai norėjosi pasižaisti su technologijomis?

Pirmame albume grojo tikras būgnininkas, kuris vėliau paliko grupę. Mes gyvename labai mažame miestelyje, kuris yra vidury niekur. Tais laikais mes norėdavome repetuoti bent kartą per savaitę, o būgnininko neturėjome. Taigi dėl šios priežasties nusprendėme panaudoti būgnų mašiną. Šiandien aš taip nesielgčiau, bet tada norėjosi, kad grupės veikla nenutrūktų, todėl tam pasitarnavo būgnų mašina. Gal dabar tai ir neatrodo geriausias sprendimas, bet toks jis jau buvo.

Be to, nereikia pamiršti, kad tais laikais visai kitaip buvo bendraujama. Mes buvome pažįstami su daugeliu muzikantų ir grupių, bet čia šiais laikais gali įdėti skelbimą į feisbuką, bet tada mes gyvenome už dviejų valandų kelio automobiliu nuo Stokholmo, o visi pažįstami būgnininkai gyveno būtent Stokholme, todėl buvo labai sunku susirasti žmogų, kuris galėtų su mumis repetuoti kiekvieną savaitę.

Kai 2014 metų sausį paskelbei atnaujinantis CENTINEX veiklą, ši žinia nudžiugino daugybę death metalo gerbėjų. Kodėl nusprendei atkurti CENTINEX? Juk tuo metu aktyviai įrašinėjai ir koncertavai su DEMONICAL.

2006 m. aš palaidojau CENTINEX, nes man visos problemos jau lindo per gerklę ir nesinorėjo viską pradėti nuo pradžių. Štai kodėl subūriau DEMONICAL. Visgi per visą 2006-2014 m. laikotarpį nuolat jaučiau CENTINEX poreikį. Tuo metu perleidome nemažai CENTINEX albumų ir žmonės vis klausinėjo apie šią grupę, bet mano atsakymas būdavo, kad dabar mano prioritetas – DEMONICAL. Bet 2012-2013 m. sukūriau muzikos, kuri nelabai tiko DEMONICAL, todėl pagalvojau, kad gal būtų smagu ką nors padaryti vėl su CENTINEX. Po 2013 m. vykusių DEMONICAL gastrolių aš vėl subūriau CENTINEX ir įrašiau sugrįžimo albumą. Niekas per daug iš mūsų nesitikėjo, todėl tiesiog sukūrėme albumą ir žiūrėjome, kas iš to išeis.

Tai ar patenkintas tuo, kas išėjo?

O taip! Dabartinių CENTINEX albumai ir muzikos stilius gal kiek skiriasi nuo senų laikų, bet man patinka groti šitą muziką, nes ji daug kuo skiriasi nuo DEMONICAL. Taigi dabar smagu groti abiejose grupėse.

Naujausias jūsų albumas „Doomsday Rituals“ yra kiek lėtesnis už jūsų praeitą diską. Ar toks pokytis buvo iš anksto sumanytas, o gal lėtesnę muziką sukūrėte tam, kad girtas Sverkeris galėtų ją lengviau sugroti?

Jo, būtent tokia ir yra priežastis – kūrėme lėtus gabalus, kad galėtume juos groti, būdami girti (juokiasi). Nežinau, kodėl išėjo tokia muzika. Esu jau sukūręs naujos CENTINEX muzikos, kuri yra tikrai greita. Gal kitas CENTINEX albumas bus greitas? Su CENTINEX gerai yra tai, kad mums niekas nenurodinėja, ką mes turime groti. Su CENTINEX galime groti, ką panorėję. Taip, „Doomsday Rituals“ išėjo lėtas ir su grūvais, bet jei mes norėsime kitą albumą sukurti greitą, tokį ir sukursime. Pažiūrėkime, kas išeis.

CENTINEX savo dainose nagrinėjo įvairiausias temas: nuo II pasaulinio karo iki mokslinės fantastikos. O štai „Doomsday Rituals“ nerasi nieko kito, tik kraują ir skerdynes. Kodėl nusprendėte nerti į kraujo vonias?

Man dainų žodžiai, tiesą sakant, nelabai ir rūpi. Aš jų nekuriu, nes tai – vokalisto darbas. Pastaruosiuose dviejuose albumuose žodžius rašė vokalistas ir aš jam pasakiau, kad jis gali rašyti tai, ką nori, svarbu, kad tai tiktų death metalui. Jam patinka kurti visas tas kruvinas istorijas, o man tai tinka! Galima sakyti, kad dainų žodžiai yra apie kitus dalykus, jei lyginsime juos su ankstesne kūryba, bet death metale, mano įsitikinimu, svarbiausias dalykas bet kuriai grupei yra muzika. Aišku, svarbu, kad žodžiai būtų rimtai parašyti ir kad jie skambėtų lyg parašyti death metalui, bet jie nėra svarbiausi. Svarbu, kad turint gerą muziką, jai būtų pritaikyti ir dainų žodžiai. Jei dainų tekstai yra geri, bet muzika bloga, bendras vaizdas bus nelabai geras.

Pakalbėkime apie death metalą. Šiame muzikos stiliuje plaukioji daugybę metų. Nors, atrodo, šioje muzikoje jau viskas išrasta, ji vis dar yra įdomi žmonėms. Štai ir šiandien jūsų pasirodymo metu žmonės tiesiog ėjo iš proto – ir tai parodo, kad death metalas limpa ir jaunajai kartai. Kodėl, tavo nuomone, death metalas nepraranda savo aktualumo?

Viskas sukasi ratu. Atrodo, kad death metalas, o ypač senosios mokyklos, šiandien vėl yra populiarus. Bet juk prieš 5-10 metų jis nebuvo toks populiarus. Panašu, kad dabar vėl išgyvename death metalo bumą. O juk, kai ENTOMBED išleido savo pirmąjį albumą 1990-aisiais, daugelis šiandien salėje buvusių jaunuolių net nebuvo gimę! Gerai, kad jie atrado iš naujo death metalą, bet pažiūrėsime, kas bus po kelerių metų. Gal užeis kokia nauja mada?

Kai 1990-aisiais įkūrėme CENTINEX, death metalas buvo labai populiarus ir toks jis išliko iki maždaug 1993-1994 metų. Tada atėjo Norvegijos black metalo metas. Švedijoje buvo apstu grupių, kurios pradėjo groti death metalą, įrašė porą demo įrašų, o paskui apie 1994 m. staiga pasuko link black metalo. 10-ojo dešimtmečio pabaigoje death metalas buvo išvis apmiręs, ypač Švedijoje. O dabar senosios mokyklos death metalas vėl išgyvena pakilimą, susikuria daug naujų grupių, kurių muzikantai nebuvo dar gimę, kai pasirodė senieji death metalo albumai. Viskas kartojasi.

Ar tau tai priimtina?

Man tai yra priimtina tol, kol žmonės prisimena šios muzikos šaknis. Jaunos grupės turėtų atlikti namų darbus ir pasidomėti, kaip death metalas užgimė 10-ojo dešimtmečio pradžioje, pasiklausyti anais laikais leistų albumų.

DEMONICAL, DIABOLICAL, OCTOBER TIDE, VOLTURYON – visose šiose grupėse groja muzikantų iš CENTINEX. Kaip sudėliojate skirtumus tarp visų šių grupių, kai visi kartu sueinate kurti CENTINEX muziką?

Suprantu tavo klausimą. Aš groju tik CENTINEX ir DEMONICAL. Abiejose jose aš rašau muziką. Kaip ir minėjau, viena iš priežasčių atkurti CENTINEX buvo ta, kad buvau sukūręs muzikos, kuri netiko DEMONICAL, bet man atrodė, kad ji puikiai tiktų sentineksams. Kai kuriu muziką, aš užsiduodu sau, kad, pavyzdžiui, dabar kursiu DEMONICAL muziką ir tada kuriu tik DEMONICAL. Kitą kartą kuriu tik CENTINEX muziką. Tai skirtinga muzika. Galbūt žmonėms iš šono tai gali skambėti kaip ta pati grupė, bet man, kaip dainų kūrėjui, tai yra skirtingi dalykai.

Ar kiti CENTINEX muzikantai yra įsitraukę į grupės muzikos formavimą?

(padvejojęs) Ne, aš sukuriu muziką ir nurodau chebrai, kaip ją reikia groti (juokiasi). Aišku, kai repetuojame, jie padaro keletą smulkių pakeitimų, bet iš esmės visa muzika yra mano sukurta. Man DEMONICAL yra švediško skambesio grupė, o naujieji CENTINEX labiau primena amerikietiškąjį death metalą.

Iš tiesų, šiandien net teko girdėti nusiskundimų, kad grojate tik naujas dainas, kurios skamba amerikietiškai.

Tai teisybė. Visada atsiranda tų nepatenkintų. Kai nusprendėme atkurti CENTINEX (o taip būna su visomis atsikuriančiomis grupėmis), žmonės tikėjosi, kad mes grosime senu stiliumi, bet mes jau iš anksto žinojome, kad norime groti naująją kūrybą. Nesvarbu, kad yra žmonių, kurie tikisi, kad mes grosime tik senąsias dainas, nes mes vis tiek darysime tai, ką norime.

Laidos „Audronaša“, kuriame buvo transliuotas šis interviu, įrašą galite rasti radijo stoties „Start FM“ garso archyve.