CARCASS – lavoniena, medicina, brutalizmas ir metalo perversmas

Bežiūrint į daugelį metų rinktą metalinę diskografiją, akis užkliūva už tokių „malonių“ dalykėlių: „Reek of Putrefaction“, „Symphonies of Sickness“, sunkiai perskaitomo „Necroticism – Descanting the Insalubrious“, „Heartwork“, „Swansong“… Ir ne šiaip sau – visus juos jungia žodis CARCASS. Tai gali būti ir skerdiena, ir lavoniena, ir griaučiai, ir griuvėsiai, pagaliau armatūra. Tačiau čia ne visai tas… Taip vadinosi viena kultinė britų komanda, kuri neabejotinai turėjo didelį indėlį death/grind metalo vystimuisi, o galbūt net padarė perversmą sunkiojoje scenoje. Šiandien apie jos egzistavimą primena ne tik minėti diskai, bet ir metų amžiaus rinktinis „Choise Cuts“. Pastarasis netgi sukėlė gandus apie galimą CARCASS atsikūrimą. Taigi verta prisiminti ar tiesiog pirmą kartą sužinoti, kaip klostėsi šios grupės kelias, kokiais prasimanymais apipinta jos istorija, kas buvo po lemtingų 1996-ųjų, pagaliau – ar iš tiesų „legenda“ gali atgimti?

Sakoma, kad Liverpulio trejetas (vėliau ketvertas) daug ką darė juokais. Tačiau iš esmės šių THE BEATLES tėvynainių istorija rimta, antraip apie „mėsinėtojus“ nebūtų kalbama kaip apie savotiškus grind core pionierius ir death metalo karalius, kurių įtaka metalui neabejotina, kaip ir iki šiol išlikusi daugiatūkstantinė jų gerbėjų armija visame pasaulyje.

Viskas prasidėjo prieš 20 metų, kai tuomet dar penkiolikametis gitaristas Billas Steeras ir jo vaikystės draugas Kenas Owenas įkūrė „garažinę“ grupę. Joje dar buvo ir neįvardintas būgnininkas. Vėliau atsirado „rimtesnė“ komanda, kuri turėjo ir pavadinimą – DISATTACK. Po poros metų prie jų prisijungė iš ELECTRO HIPPIES išėjęs bosistas Jeffrey Walkeris ir tuomet pirmą kartą nuskambėjo – CARCASS! Ir septyniolikmečiai liko trise, Kenas sėdo prie mušamųjų. Buvo periodas, kada Billas grojo ir legendiniuose NAPALM DEATH. Tuomet pasklido pirmasis prasimanymas – kad apie CARCASS sužinota būtent dėl vieno jų nario sąsajos su ND, kad tai šios grupės atšaka ir pan. Bet būtent CARCASS buvo pirmoji Steero grupė! Gal norėdamas paneigti gandus, o gal dėl simpatijų savo paties grupuotei, šis galiausiai susitelkė tik ties CARCASS. Grupė repetavo jo paties namo palėpėje, sunešus Jeffo aparatūrą ir tada dar paprasčiausią Keno būgnų komplektą. Pamiklinę rankas elementariame post–punke, stipriai primenančiame DISCHARGE, grupiokai nusprendė groti ekstremaliai brutalią muziką, bet niekada neketino atlikti svetimų kūrinių. Taip atsirado jų pačių grind, o vėliau – ir death metalas. Pradžioje vokalistas buvo dabar retai CARCASS biografijose minimas Sanjivas, kriokęs pirmoje demo ir keliuose grupės koncertuose. 1987-aisiais, mažoje keturių takelių studijoje, įrašyta ir demo „Flesh Ripping Sonic Torment“, iš karto po kurios įrašo Billas turėjo važiuoti su ND į BBC studiją Londone.

Kai buvo išspirtas Sanjivas, vokalo problema išspręsta gana paprastai – šio „amato“ pakaitomis ėmėsi visi trys ilgametį CARCASS branduolį sudarę nariai. Toks žingsnis buvo nulemtas kelionėje į Birmingemą, kur 1988 m. gimė CARCASS debiutas – skandalingasis „Reek of Putrefaction“. Aišku, koncertuose šį „fintą“ pakartoti buvo kur kas sudėtingiau, bet, kaip kronika byloja, įmanoma. Šnekant apie debiutinį albumą, jis dažnai įvardijamas kaip vienas „šlykščiausių, atstumiančių ir vimdančių“ tvarinių muzikos istorijoje. Iš dalies dėl viršelio, kur vaizduojamos anatominės subtilybės. Iš dalies dėl jau tada medicininiais terminais persunktos lyrikos, pasakojančios apie įvairius nemalonumus, galinčius nutikti žmogiškam kūnui.

Grupę iš karto po savo sparnu priėmė dabar jau solidžia kompanija pavirtusi „Earache“. O tuomet mūsų herojai tapo šios firmos gimimo liudininkai, nes visą „kompaniją“ sudarė vienintelis žmogus – Digby Piersonas ir jo butas. Šis asmuo davė pinigų įrašui, nors nepasirašė jokio kontrakto. Galbūt ilgametį bendradarbiavimą nulėmė abipusis pasitikėjimas, nes kontraktas pasirašytas žymiai vėliau, tik įrašinėjant trečiąjį albumą.

Vis tik pradžioje vienas dalykas iš tiesų buvo pokštas – tai albumų galiniuose viršeliuose besipuikuojantys pseudonimai Offalmangler, Grumegargler. Šiandien muzikantai tai prisimena kaip humorą, kurio nevartodavo „prie žmonių ir koncertuose“. Bet grįžkime prie „Reek of Putrefaction“. Šis grindu alsuojantis tvarinys įrašytas vos per 2 dienas (taip nusprendė Digby, nenorėdamas už studiją mokėti solidžių pinigų), o dar garso režisierius kai ką „sumalė“, taigi ir 3 dienų suvedimas šešiolikos takelių aparatūra nieko gero nedavė. Gitaros dar skambėjo pusėtinai, o būgnai – klaikiai. Bet tais laikais „grindo pionieriai“ vis tiek tokiu rezultatu buvo patenkinti. Jie pasiekė savo – šis diskas tapo vienu ekstremaliausių metalo istorijoje, o minėtas viršelis „pasipuošė“ medicinos knygos iliustracijomis. Atrodo, savotiškai patenkinti jie ir savo „iškrypusia“ lyrika, kurią kūrė visi. Pradžioje tai darė „dėl prikolo“, nes vargiai tikėjosi, kad jų muzika kada nors bus priimta rimtai. Taigi, tekstai turėjo būti visiškai absurdiški.

Dėl debiutinio albumo, panašiai kaip CANNIBAL CORPSE dėl savo pirmųjų „šedevrų“, CARCASS susilaukė problemų, ypač pedantiškojoje Vokietijoje. Tiesa, jo kūrinių nedrausta atlikti „gyvai“, bet viršelį, vardan didesnio tiražo, vėliau teko pakeisti. Nemalonumų būta ir gimtinėje, bet su laiku viskas buvo užglaistyta. Tačiau tuo Carcass‘ų talentas nesibaigia. Jeffas, pasirodo, neblogas dailininkas. Jis ne tik nupiešė grupės ir „Earache“ logotipus, bet ir ND „Scum“ viršelį.

CARCASS dėl savo populiarėjimo turėtų būti dėkingi Johnui Peelui, „BBC Radio One“ vedėjui, kurio vienoje laidoje jie dalyvavo, o išgirdę tame radijuje keletą gabalų, daug kas nusipirko ir debiutinį albumą. Tuo tarpu dėl sekančio „Symphonies of Sickness“ brandumo, stiliaus pokyčio ir tolesnės sėkmės CARCASS gali iš dalies būti „dėkingi“ Steero konfliktui su Napalmų bosistu ir būgnioru, po kurio jis visas pajėgas paskyrė savo grupei (prisiminkime, kad po kažko panašaus ND vokalistas Lee Dorrianas užsiėmė CATHEDRAL).

Antrasis diskas įrašytas 1989 m., jam skirtas kur kas didesnis biudžetas ir daugiau laiko, be to, darbas vyko su garso režisieriumi Colinu Richardsonu, kurį labai domino CARCASS muzika. Taigi viskas gavosi kur kas geriau, nei su pirmtaku. Tas pats pasakytina ir apie „Symphonies of Sickness“ turinį, kuris sutrumpėjo kiekybės, bet pagerėjo kokybės požiūriu. O po to… grupė tapo kvartetu. Prieš tai ketinęs groti ND gretose, galiausiai CARCASS pasirinko žymusis gitaristas Michaelis Amottas, kurio pavardė vėliau bus CARNAGE, ARCH ENEMY, CANDLEMASS, SPIRITUAL BEGGARS metraščiuose. Tai buvo savotiškas ženklas, kad grupė „surimtėjo“, mat anksčiau Amottas atsisakė prie jos prisidėti dėl „grojimo ant bajerio“ statuso. Jau su juo įrašytas taip pat žymus „Necroticism – Descanting the Insalubrious“. Nors didžioji dalis disko medžiagos buvo sukurta dar prieš Michaeliui ateinant, jis perrašė kai kuriuos rifus, įnešdamas į skambesį savo stiliaus, o koncertuose „naujieji“ CARCASS skambėjo visame gražume. To nepasakysi apie ne kartą apkalbėtą lyriką, kuri čia ne tik praturtėjo sudėtingais medicinos terminais, bet vietoj pauzių galima girdėti patologo-anatomų ataskaitų įrašus. Tokių siurprizų iniciatorius – Walkeris, disko įrašymo metu sėdėjęs kitoje studijoje ir tas ataskaitas įrašinėjęs tiesiog iš televizijos. Va tada pilnu pagreičiu pasklido antrasis pramanas – kad grupės muzikantai buvo medicinos studentai, o Kenas – netgi morgo darbuotojas. Visa tai šiandien paneigia Walkeris, nors, reikia sutikti, medicinos vadovėlius ir jų terminiją jie buvo stipriai pamėgę.

Tolesnė kronika byloja, kad CARCASS gali būti tituluojami ne tik kaip grind core pionieriai ir tradicinio death metalo karaliai, bet ir davė startą melodingojo death metalo vystimuisi. Jei taip iš tiesų, viskas prasidėjo sulig 1994 m. albumu „Heartwork“. Su tuo, kad šis iš dalies buvo vėliau smarkiai išplitusio „švediško death metalo“ tipo protėvis, sutinka ir patys jo autoriai. O dar – šis darbas atnešė grupei ir nemažą finansinę sėkmę. Be to, sulig juo Walkeris tapo vieninteliu grupės vokalistu. Taip pat reikia paminėti, kad „Heartwork“ yra mažiau ekstremalus, melodingesnis ir techniškesnis už ankstesnius diskus. Tai nėra blogai, paprasčiausiai tuo metu grupės kūrybai didelės įtakos turėjo QUEENSRYCHE, MEGADETH, SLAYER, KING DIAMOND, HELMET, TROUBLE… Ko gero, blogesnis tas faktas, kad grupę paliko Amottas. Bet skyrybos, panašu, įvyko draugiškai, mat Walkeris ir šiandien gerai atsiliepia apie vieną iš naujųjų (dabar jau irgi buvusių) Amotto stovyklų – ARCH ENEMY. Jį pakeitė Mike Hickey, vėliau – Carlo Regadas.

O dar blogiau, ko gero, tai, jog išleidus „Heartwork“, Walkeris prasitarė manąs šįjį būsiant paskutiniu CARCASS kūriniu. Nors po to jis teisinosi, neva grupė niekada negalvojo apie karjerą ir viskas ėjosi savaime, tai buvo savotiškas artėjimo prie pabaigos signalas. Tiesa, po metų dar pasirodė „Swansong“, tačiau tai iš tiesų tapo grupės „gulbės giesme“. Problema buvo ta, kad pasirašius kontraktą su „Columbia“ dėl diskų leidimo JAV, šioji vėliau prarado domėjimąsi grupe. Tada bendru darbu pradėjo bodėtis ir entuziazmą praradę muzikantai. Vėliau pasklido kalbos, kad Steeras prarado interesą būti su CARCASS dar tuomet, kai išėjo Amottas, nors Walkeris dabar nenorėtų tuo tikėti. Kaip ten bebūtų, grupės narių santykiai pasikeitė ir ji galiausiai baigė egzistavimą, kitaip tariant, lavoniena visai sudūlėjo…

1995–1999 m. Walkeris, Owenas ir Regadas, dar pasiėmę ex-CATHEDRAL gitaristą Marką Griffithsą, apsijungė kaip heavio grupė BLACKSTAR (+ RISING) (taip vadinasi viena iš „Swansong“ kompozicijų), o Steeras subūrė stoner roko kapelą FIREBIRD. Pirmieji 1997 m. išleido vienintelį albumą „Barbed Wire Soul“. Buvusius CARCASS šlovės laikus dar priminė kompiliaciniai „Wake up and Smell the…Carcass“ (1997) bei „Best of Carcass“ (Japonija, 1998). Išsiskyrus ir „juodajai žvaigždei“, Jeffas užsiėmė prodiuserio ir sesijinio vokalisto darbu. O 2004-aisiais pasirodžius dar vienam rinkiniui – „Choise Cuts“, visu rimtumu prasidėjo spėliojimai apie galimą „dievų“ atsikūrimą. Ar tai įvyks?

Daugiau šansų, kad ne. Arba bent jau ne originalia sudėtimi. Gal ir pavyktų prikalbinti prie metalo sugrįžti Billą, bet Kenas… 1999 m. jis patyrė vieną iš medicininių problemų, apie kurias tiek dainuota CARCASS laikais – insultą. Kelerių metų prireikė vien tam, kad jis po komos grįžtų į gyvenimą. Po to buvo operacija, reikėjo iš naujo išmokti vaikščioti ir kalbėti. Sąmonę jis turėjo, bet nukentėjo motorinės funkcijos (sunku nevartoti medicinos terminų, kai kalbama apie CARCASS). Laimei, Owenas apskritai gyvas. Bet iki normalios būsenos dar ir dabar neprieita. Galbūt savotiška terapija tapo tai, kad jis koordinavo paskutinio CARCASS rinkinio leidybą, tą daryti atsisakius Walkeriui…

Nors ir nelinkę daryti karjeros, CARCASS tapo death metalo legenda. Tą galima akivaizdžiai pajusti, klausantis visų jų albumų, žiūrint keletą video ar vienintelį DVD. Pastarieji verčia apgailestauti, kad tada nepavyko pamatyti nė vieno CARCASS koncerto, taip sakant, buvo ne tie laikai. O dabar, matyt, jau ne tie. Bet galima džiaugtis, kad iš britų salyno pasklido ne tik NWOBHM ir death/doom srovės, bet ir viena iš ekstremaliausių muzikos pakraipų. Taigi palinkėjimas: atsibuskime ir prisiminkime…CARCASS!