„Brutal Madness Fest 2012“ – brutali lietuvių ir latvių sąjunga

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Žodžių „Brutal Madness“ kombinacija nėra kuo nors išskirtinė. Tai gali būti ir kruvino siaubo filmo pavadinimas, ir aršių metalistų grupės vardas, ir… Bet mūsų sunkiosios muzikos scenai ji reiškia šį tą daugiau – taip vadinasi vienas iš tradicinių festivalių.

2012-ųjų kovo 9 d., nepabūgę vos po dviejų dienų vyksiančio visuotinio sujudimo dėl kovo 11-osios, įskaitant ir gerai žinomą koncertą „Tėvynei“ toje pačioje „Propagandoje“, festo organizatoriai ryžtingai skelbė: pamatysime net šešis pritrenkiančius kolektyvus! Ir mūsų publikai puikiai pažįstamus latvių doomerius FRAILTY tame tarpe. Ką gi, nusimato savaitgalio maratonas, ar ne?

Iš karto pasiruošiu dvigubam sunkiajam smūgiui. Pirmas dublis. Penktadienį dar prieš 19 val. įveikiu tiek kartų mindžiotus Tauro kalno laiptus, kuriuos, kaip ir priklauso pavasariui, skalbia polaidžio kriokliai. „Propaganda“ kaip visada svetingai pasitinka sunkumų mylėtojus. Tik renginys vėluoja, o tiek grupių… Kada viskas baigsis? Bet tuokart tai nesvarbu.

Pradžia anksčiau ar vėliau yra. Ir tai vilniečiai DERELICTION, sako, tvojantys black-death metalo gaivalu. Šešis metus gyvuojantis ketvertas iš karto užsimoja užkurti pragarėlį, kol to dar nepadarė vėliau pasirodysianti PEKLA. Geros štangos svoris, aršūs ritmai ir pakankamai gera grojimo technika iš tiesų patraukia dėmesį. Maloniai susiklauso jų dinamiška programa, kuri smelkiančio, svajingo ir lėto doom/death metalo kontenkste išsiskiria, bet tuo pačiu pasirodo besanti net labai į temą.

O štai ir tie doomeriai, vilniečiai LIFE’S EDGE, į savo skambesį pridėję nemažai death metalo prieskonio, kaip kadaise padarė garsioji britų trijulė (PARADISE LOST – ANATHEMA – MY DYING BRIDE). Nors į šią mūsiškiai mažai tepanašūs. Gal mane apgauna ausys, tačiau tikrai geroje, puikiai sukomponuotoje ir smagioje jų muzikoje girdžiu nemažai „lietuviškumo“. Kas tai yra? Paklauskite ko nors lengvesnio… Bet girdžiu tai, ir tiek. Nereikia suprasti, kad ši charakteristika bent kiek sumažina šios labai perspektyvios grupės kūrybos vertę. O ką tik išleistas ir šio renginio metu pristatytas mini albumas tikrai nuteikė maloniai. Linkime sėkmės.

Tretieji, bet tikrai ne „šventieji“ – visad „jauni“ scenos senbuviai STORMGREY. Po ilgos pertraukos susibūrę ir pernai driokstelėję laiko patikrintą death/thrash stiliuką, vyručiai užtikrintai eina pirmyn. Net jei jų amžius neleidžia dalyvauti jaunųjų grupių konkursuose, patirtis daro savo. Taigi nuo scenos po visą salę, kurioje žmonių mažoka, bet šie linksmintis moka, pasklinda aštrus tarsi skustuvo ašmenys metalas. Greitas, piktas, galingas. Po salę laksto kameromis ir masyviais fotoaparatais ginkluoti žmogėnai – ko tik nepadarysi vardan sunkiosios kronikos, skirtos ir grupės nariams, ir visiems kitiems pažiūrėti. Taip, tikra audra praūžė… Laukiam tolimesnių šių „jaunikaičių“ žygių!

O štai ir heavy/speed metalo atstovai iš Šiaulių, rinktinė komanda PEKLA. Iškalbingas pavadinimas, paprasta mintis, senas kaip „juodoji subata“ stilius :). Iš karto pasakysiu, kad turbūt pirmą kartą pakliuvau į koncertą, kuriame visos grupės iš esmės skirtingo skambesio, bet taip puikiai susikomplektuoja į sunkųjį konstruktorių, kad geriau nė nereikia. Štai ir ši gana „šviežia“ grupė. Groja pelėsiais ir kerpėm apaugusią muziką, bet užtat koks draivas, koks nuoširdumas, kokia energija! Rokenrolo beprotybė užskaitoma su kaupu, tą parodė ir visą laiką šiai grupei grojant nenutilusios žiūrovų ovacijos. O jau vokalistas – iš kur dėdei tiek jėgų? Na, nebent krauju pasirašyta sutartis su pačiu nelabuoju…

Viena labiausiai dominusių ir asmeniškai lauktų grupių tą vakarą – atgimę kauniečiai OSSASTORIUM. Seniai prisimenu juos, ir apie jų muziką galiu pasakyti daug gero. Bet tuokart smalsu išgirsti tą šviežią programą, kurios akcentas – pernykštis albumas „Expergo“. Ką gi, po pertraukos techniškas death metalas atrodo dar gerokai patobulėjęs, nors ir anksčiau grupei kokybės netrūko. Tad itin maloniai klausausi intensyvaus OSSASTORIUM šou, kurio „vinis“, tegul ir seniai žinomas fintas – vokalisto plaukus kedenantis ventiliatorius. Nieko neprikiši šiems kauniečiams, viskas užtikrinta, išbaigta, techniška. Net ir nuovargis, nes jau artėja vidurnaktis ir koncertas vis labiau atsilieka nuo grafiko, nė motais. Tiesiog šaunu, ponaičiai…

Gaila, bet vėlyvas metas praretina ir taip negausias publikos gretas. Broliukai FRAILTY, su kuriais visad labai malonu susitikti (ne tik matyti scenoje), to neverti. Bet ką darysi. Dar kiek užtrunka pasiruošimas, taigi sunkios ir melodingos muzikos atlikėjų flango atstovai į sceną žengia jau po vidurnakčio. Nors galbūt taip ir priklauso tamsios, niūrios, ilgesingos muzikos kūrėjams…

Taigi kaimynų metalo scenos pažiba. Man viena iš geriausių latvių grupių. Ne veltui vieną iš savo buvusių gimtadienių paminėjau Latvijoje, FRAILTY albumo pristatyme. Valanda ilgų, brutaliai svajingų, desperatiškai ilgesingų, aštriai romantiškų kompozicijų – ne naujiena. Tačiau visada maloniai nustebina tarsi stuburo nareliai idealiai sunarstyta kūrinių seka (oi, čia sušnekėjau kaip išėjus iš parodos „The Human Body“ :)). Ir dar puiki skambesio kokybė. Beje, kalbant apie ją – tą vakarą visos grupės skambėjo pakankamai „švariai“.

Latviai pristatė naujausią studijinį albumą „Melpomene“. Jo, o ir festivalio kulminacija – keliolika minučių trunkantis instrumentinis kūrinys. Jis tiesiog pakerėjo dar užsilikusius žmones. Na, galima sakyti, kad palydėjo į sapnų karalystę, nes jau po pirmos nakties. Efektas nepakartojamas – be žodžių…

Važiuoju namo, rankose tvirtai laikydama FRAILTY leidinį, o galvoje sukaupusi kilogramą geriausių įspūdžių. Brutalios beprotybės fiesta gal laikinai ir išbalansavo kasdienį ritmą, bet garantuotai įsimins ilgam. Hm, po poros dienų valstybinė šventė – ruošiamės tradiciškai pagerbti „Tėvynei“…