„Brutal Assault 2008“ – ekstremalios kovos su metalo plejada ir stichija

Foto: iš brutalassault.cz/en/photos/ ir public.fotki.com/Kontuzyta/koncertai/2008/brutal-assault/

Strategija

Netikėtai pradėjau jausti, kad festivalių reportažams reikia ne tik geros atminties, bet ir atitinkamo nusiteikimo. Antraip gausis rašliava, taip sakant, dėl to, kad reikėjo kažkam ir kažką parašyti. Tokiomis emocijomis gyvenau jau daugiau nei mėnesį, kol štai šį apniukusį ir vėsų paskutinį rugsėjo savaitgalį staiga apsireiškė tas „įkvėpimas“ pakalbėti apie čekų žemėse vykusį tryliktąjį „Brutal Assault“ festą. Tokio nusiteikimo priežastis gana suprantama: buvusieji bendražygiai paliudys, kad lietaus kiekis anomis dienomis pritiko greičiau rudeniui negu rugpjūčiui. O dabar kaip tik šis sezonas. Taigi brutalystai, prisiminkim praėjusį tvirtovės „šturmą“!

Pirmoji ataka

Kelionės alkobusu visada turi tam tikrų nacionalinių ypatumų. Šį kartą kartu važiavo keli Rusijos piliečiai, taigi kompanija tiesiogine prasme gavosi internacionalinė. Taipogi teko patirti, kad lenkai neturi sidro (šio norėjosi atgaivai apsunkusiems nuo alaus plempimo kūnams), bet pakelės užeigose „prilaiko“ tikrų bepročių. Šių siautėjimas pasireiškė tuo, kad ne tik negavome maisto/gėrimų ir WC paslaugų, bet tapome iškoneveikti viešai neskelbtinais necenzūriniais žodžiais ir apsvaidyti grasinimais kviesti policiją girtai gaujai susemti. Kai kurie „nusipelnė“ netgi spyrių, o galiausiai į šiaip dar gana tvarkingą autobusą tikrai trenkta moteriškė grąžino ir pilnus šiukšlių maišelius. Turbūt tai „atpildas“ už šiaip neįprastai ramią ir pareigingą komandą.

Taigi rugpjūčio 14-osios rytas. Lietuvių „desantas“ išsilaipina Jaromere, Josefovo „paėmimui“. Visur aplink juoduoja ir kiekvienam aišku, kas čia vyks būsimas tris dienas. Stovyklavietė beveik užpildyta, palapinės jau dygsta skveruose, vejose, net prie bažnyčios, ant kalvų, šlaituose… Šiaip ne taip įsitaisome netoli upeliuko, ten, kur dar esama žolės. Šis sprendimas, kaip paaiškės per būsimą „tvaną“, buvo labai vykęs. Nors tądien tvyrojo sunkiai pakeliamas karštis, tad iki vakaro nesinorėjo nieko kito, kaip pakaitomis gerti pigų ir gerą čekišką alų su vandeniu ir rasti nors menkiausią pavėsį. Kad ir ant pylimo šlaito, per kurį teks ne kartą perkopti, o tuokart tiesiog pamiegoti, nes palapinės panašėjo į rusišką pirtį…

Startas 15:00? O ne. Poilsis. 16:20, suomiai GLOOMY GRIM. Žiūrim? O varge, karštis vis dar alina. Tiek to, netrukus pamatysim namuose. Kaip ir po to pasirodančius baltarusius RASTA. Kažkiek normaliau pasijuntu tik apie šeštą vakaro, kuomet ir persiritu per tuomet dar sausą pylimą link pačios tvirtovės. Apyrankė, apsaugos patikrinimas, maisto/gėrimų talonai (prisipažįstu iš karto – pastarųjų įsigyti aiškiai padauginta, et nepatyrimas, juk pirmasis vizitas į „Assaultą“). Taigi iš karto ragauju visokias gėrybes ir laukiu HOLLENTHON. Šis projektu užgimęs ir vėliau, ypač po PUNGENT STENCH išsiskirstymo, tikra ir rimta grupe tapęs kolektyvas žavi nuo pat susikūrimo. Taigi ryžtuosi jau trečiąkart stoti misterio Schirenco & Co. akivaizdoje. Ir šis pirmasis šou tą vakarą išties palieka gerą įspūdį. Austrų ketvertas darbuojasi ši peties, geras garsas leidžia išskirti grupės skambesio ypatumus, o jų HOLLENTHON muzikoje gausu. Užskaitom asmeninį „startą“ ir traukiamės. Aišku, ne iš teritorijos, o link gretimos scenos. Rodos, ten pasirodantys ir pačios jau n-tąjį kartą matomi SAMAEL turėjo seniai nusibosti. Betgi ne. Galbūt dėl to, kad nuo pat tolimųjų 1991-ųjų teko stebėti visas šių šveicarų metamorfozes, aš juos mėgstu ir su malonumu klausausi visur, kur tik tenka sutikti. Čia taip pat. Vakarinis dangus ir šviesų žaismas leidžia pajusti tą ypatingą „archangelo“ garso ir vaizdo simbiozę, kurios kažkodėl taip nesijaučia kitų pasirodymų metu. Lieku ir vėl tam tikroje euforijoje. Puiku. Nepaisant visokių ironiškų kalbų apie SAMAEL „nusivažiavimą“.

Greitas poslinkis prie gretimos scenos, nes ten netrukus šmėstels viena iš laukiamiausių komandų šioje brutalioje fiestoje. Tai atgimę graikai SEPTIC FLESH (SF). Jau seniai ir didžiai vertinu šios šalies metalo sceną. O dabar dar ir pabuvojus senojoje Eladoje, įspūdis dvigubas. Puikiai pamenu tą šiurpuliuką (atvėso, bet ne tame esmė), kuris nubėgo kūnu ir siela, grupei pasirodžius „miglose“. Na ir prasidėjo… Seni ir nauji, „Communic“, kūriniai tapo tikra atgaiva, sustiprinusia asmenines simpatijas SF kūrybai. Grupei būdingas atmosferinis skambesys, rodos, prasiskverbs per yrančias tvirtovės sienas ir pažadins senųjų kovotojų dvasias. Ir taip beveik valandą. Oi kaip gerai buvo, sunku net apsakyti. Norėjosi dar. Norisi ir dabar. Na ir kodėl jūs, vyručiai, pasitraukėt iš VADER jubiliejinio turo!..

Tokiomis nuotaikomis, minios nešama, vėl atsiduriu prie gretimos scenos, kur žūt būt reikia ištaisyti nedovanotiną klaidą, padarytą per šiųmetinį „WOA“. Tai įvyko dėl sukeisto tvarkaraščio, bet čia ne vieta teisintis. Taigi dabar jau EXODUS šou tikrai nepraleisiu! Pažadą įvykdau su kaupu. Ne tik pamatau visą senųjų trašystų benefisą, bet ir pašėlstu kaip reikiant. Tam net nebūtini balti kedai ir antsiuvuota liemenė, nes, kaip sakoma, sena meilė thrash metalui nerūdija… Grupės žodžiais tariant, su šiuo stiliumi, matyt, būsiu „bonded by blood“… Tai buvo vienas smagiausių ir labiausiai pašėlusių šou per visą šį festą (na, tuo metu to dar nežinojau). Kas toliau?

Pirmai dienai lieka dvi grupės. Pirmiausia tai linksmieji suomiai FINNTROLL. Šlakelis skanaus midaus ir vėl į „ataką“. Vėlgi, galiu šią komandą matyti nekart ir sulig kiekvienu sykiu taip pat šauniai ir nuoširdžiai pasilinksminti. Trolių „sūnūs“ ir dabar smagiai „sutvoja“ savo metalines pasiutpolkes, o toliau vėstant orui, „bujojimas“ pats tas. Galiausiai net tenka nusivilkti šiltesnius rūbus, nes žmonių apsuptyje pradedi jaustis kaip saunoje. Tai bent „tūsas“ buvo!

O apie vidurnaktį išlenda visi nelabieji. Taigi tokiu metu pats laikas pasirodyti blekeriams, kurie vadinasi MAYHEM. O išvysti prie mikrofono sugrįžusį Attilą dargi labai smalsu. Vadinasi, sukaupiu senkančias jėgas ir tąnakt jau paskutinį kartą „šturmuoju“ „Nosferatu“ sceną. Joje tvyro „chaosas“. Bet jis patrauklus. Nors šis norvegų šou kažkiek nuvylė. Kodėl? Iš dalies gal kaltas vėlyvas laikas, nors vis tik pasirodymas kažkoks blankus. Tuokart dviprasmiškų nuotaikų vedina rituosi per minėtą pylimą į stovyklą ir stengiuosi pasiekti savo „namus“, patamsyje kaip nors neišgriaudama kitų palapinių. Tada visos jos dar buvo sausos. Ir naktis nešalta…

Antroji ataka

Penktadienis. Vos pora dienų „peršokta“, kad būtų tryliktoji. O ryte taip tingisi pėdinti į koncerto teritoriją. Taigi dar kartą atsiprašysiu nematytų PSYCHOTIC DESPAIR ir su kolegomis patrauksiu į miestelį bažnyčios prieigose užkąsti skanaus karšto maisto, pagurkšnoti jau visai nepadoriai pigaus alučio. Gamta dar nekrečia pokštų. O susirūpinti besiniaukiančiu dangumi jau tada vertėjo…

GRENOUER irgi paliekam ateičiai. Taigi manasis tvarkaraštis prasideda popiet. Prieš tai dar patiriama nebloga atrakcija dušuose, kai neperpratus jų veikimo sistemos, vos nesibaigė taip, kaip vienam „Dvylikos kėdžių“ personažui.

Brutalizmo akivaizdoje kartais norisi ir romantikos, todėl „nusitaikau“ į NOVEMBRE. O pagarba italų scenai šį pasirinkimą užtvirtina. Žmonių minios dar nėra, taigi galima šou stebėti iš arti. Kaip pavasarį Vilniuje. Ir nors vaikinai patenka į kebloką situaciją (dėl ligų neatvykus vienai iš grupių ir kiek susijaukus tvarkai, soundchecką jie turėjo atlikti vos per 15 minučių), pasielgia kaip profesionalai ir viską laiku sutvarko. Tiesa, dėl skubos garsas pradžioje streikuoja, bet vėliau viskas stoja į vėžes. Nuotaikingas, nors trumpas, šou nuteikia maloniai ir prikelia šiltus prisiminimus. Ramaus, atmosferinio metalo dozė buvo laiku ir vietoje, nes jau netrukus žodį tars nenumaldoma stichija…

Dar suspėjam apsirūpinti festo marškinėliais ir kita atributika, „pasienergizuoti“, aplankyti „LeTa“ prekyvietę, o paskui… buvo tikra pasaulinio tvano preliudija. Besislepiant palapinėje, kur rodė siaubo ir kitokius filmus, tapo aišku, kad netrukus dėl didžiulės liūties pažliugs laukai, takai ir pats pylimas, o kaip tada pareiti iki palapinių? O gal ir jos galiausiai „išplauks“, nelyginant Nojaus laivas?..

Bendražygiai nuskuba jųjų „gelbėti“, tuo tarpu pati neriu į arčiausiai esančią, autografų dalijimo palapinę. Be nuovokos, kur ir kaip reikės dėtis paskui. Čia kaip tik tuoj padvelks tuo pačiu „lapkričiu“. Oras kaip tik tokiam metui, velniai rautų. Netrukus stichijos siautėjimas dar kartą suveda su romiečiais, kurie išlaikė kuo geriausius prisiminimus apie kovo 22-ąją. Linkėjimai lietuvių publikai! Autografų sesija dėl nesibaigiančio lietaus užtrunka, o apsunkęs brezentas grasinasi užgriūti visus po juo besančius…

Galiausiai liūtis kiek aprimsta, o arčiausias kelias yra į back stage zoną. Taigi tenka juo ir pasukti, per tvirtovės užkaborius ir kažką panašaus į katakombas. O paskui ten ir „užstrigti“, tad tolesni tos dienos vaizdai ir garsai bus kaip ir „iš anapus“.

Neturint supratimo, kaip laikosi nuosava palapinė, bet tuokart besidžiaugiant mūrine pastoge, priartėja suomių doomerių SWALLOW THE SUN pasirodymas. Įsitaisau tos pačios scenos kampe ir mėgaujuosi lėtais, sunkiais, brutaliai lyriškais rifais. Prisimenu laikus, kai kūrybinėse aukštumose buvo Paradaisai, ANATHEMA, kaip žavėjo panašūs, svorį ir lengvumą derinantys akordai. Taigi iš šio šou kuo maloniausi prisiminimai.

O po gero pusvalandžio čia pat stebiu ir SOILWORK. Nieko naujo eiliniame švedukų šou nerandu, tačiau simpatijos šiam stiliui nuteikia smagiai. Ta proga iš širdies linkčioju sprandą, nors judesys, be kita ko, turi padėti esant vis dar lietingam ir gerokai atšalusiam orui. Na, ir iš kokio pragaro randasi tiek vandens pritvinkusių debesų? Gal tai nauja, ekstremali „brutal“ ir „assault“ išraiška? Paskui per draugišką pašnekesį su Björnu iškeliame klausimą: kodėl grupė iš trijų Baltijos šalių dar nepabuvojo pas mus? Atsakymas taip ir liko slypėti kažkur anapus. Vaikinai norėtų. Aš asmeniškai irgi. O jūs?

Jau kam toks oras turėtų būti beveik savas ir įprastas, tai airiams. O štai ir jie, PRIMORDIAL. Faktiškai netelpantys į vieno stiliaus rėmus, nuožmūs, net fatališki vaikinai kiekviename šou pasiūlo kažką nenuspėjamo, įtaigaus, įdomaus. Šis kartas ne išimtis. Tai išties buvo vienas įsimintinesnių „Brutal Assault“ pasirodymų. O jo metu verčiau nesipainioti mizantropiškojo A.A. Nemtheangos kelyje. Lengva pasakyti, o stovint vos už kelių žingsnių, gali lengvai atsidurti tokioje akistatoje. Tuomet pasitikėk stipriais nervais… Gyvenime tuo tarpu šie vaikinai yra paprasti, draugiški, rūpestingi. Štai dėl būgnininko ligos (jau rugsėjo vidury) atšauktas pasirodymas festivalyje Portugalijoje, kur tuomet bandyta laisvą vietą užpildyti mums jau pažįstamų MOURNING BELOVETH pagalba. Tam sutrukdė tik objektyvios priežastys.

Grįžtam į Josefovą. Seniai matyti ENTOMBED. Šis šou „nuveda“ už apsauginės tvorelės. Ir ką gi mes matome? Ponuli Petrovai, tamsta vos ant kojų laikaisi! Bet ilgametė patirtis leidžia net ir tokios būklės viską gana sklandžiai atlikti, nesumažina grupės draivo ir atitinkamo nusiteikimo. Tiesa, porą paskutinių gabalų vyrutis sudainuoja sėdėdamas ant būgnų pakylos. Išgerto vandens spjaudymas kažkodėl primena skrandžio turinio komponentų nesantaikos rezultatą, o atsisveikinimas su publika vos nesibaigia nusivertimu nuo scenos, tiesiai apsauginiams ant galvų (ištikima gerbėja dėl visa ko traukiasi atokiau). Vėliau užscenio katakombose plepant su jau „atsigavusiu“ švedų frontmenu, tenka pagirti jo ištvermę ir visą šou, už ką šis atsilygina gerais prisiminimais apie trejų su puse metų senumo įvykius Vilniuje.

Tuo tarpu stebėjimo punkte atsiranda BEHEMOTH. Nuožmieji lenkų juoduliai nieko daugiau ant scenos neleidžia, taigi reikia tenkintis šoninėmis pozicijomis. Kas supaisys tas moteris ir jų logiką, ar ne, Slovėnijos festo komentatoriai? Dar viena, Čekijoje, taip pat kažkelintą kartą mato šią komandą, bet „veža“ ji, sakykit jūs ką norit. Dirba „begemotai“ užtikrintai, šou alsuoja agresyvumu, aršumu, skambesys techniškai nepriekaištingas, taigi ir patrauklus. Ir jei pasitaikytų dar viena proga, tikrai nepraleisčiau. Juolab, kai Nergalas sakosi, jog mielai dar ir trečią kartą užsuktų pas mus ir dabar jau su šypsena prisimena nemirtingą grimo istoriją…

Pasikeitęs asmeninis požiūris į ANATHEMA lemia vos keleto kompozicijų perklausą. Jau geriau nesakysiu nieko, jei gerai neišeina. CRADLE OF FILTH žiūrisi neblogai, tačiau valandos ištverti taipogi neišeina. O čia dar ir oras periodiškai subjūra, taigi telieka neseni ir neblogi prisiminimai iš „Metal Show“. Tuo tarpu ištvermingai pamatau beveik visą sunkiai nusakomo stiliaus „senų“ kaip pati ši liga amerikiečių NEUROSIS pasirodymą. Daug nešnekant, labai įdomi ir rekomenduotina grupė. Kelianti šiek tiek asociacijų su netrukus mus aplankysiančiais CULT OF LUNA. Jaunesnių, bet nuožmių norvegų blekerių 1349 siautėjimas užbaigia mano tos dienos misiją. Paliko jie gerą įspūdį, tačiau pirma nakties savijautai atsiliepė atitinkamai. Laimei, „žvaigždės lėmė“ poilsį sausai ir šiltai, nors sapnuose vaidenosi didelis ežeras ir jame styrančios palapinės kaip burės…

Trečioji ataka

Rytas už vakarą gal ir protingesnis, bet tikrai ne sausesnis. Pamačius pylimo ir kelių į stovyklą purvynus, net žadą atėmė. Pasak kolegų, stichijos siautėjimas paliko kone apokalipsės įspūdžius. Aišku, ir tam tikrus pėdsakus, laimei, palapinių viduje potvynio išvengta. Na, o stovyklavietės pakraščiai iš tiesų panašėjo į ežeriukus. Štai jums ir „Brutal Assault“ visame gražume…

Pagaliau tenka nusivilti, kad net popiet patingėjau pažiūrėti ILLIDIANCE. O čia jie, netekę vieno nario, ėmė ir neatvažiavo pas mus. Kaip savotiška kompensacija tapo netikėta pažintis su čekais ADOR DORATH. Tiesa, taip nutiko, supainiojus HATE pasirodymo laiką, bet viskas išėjo į naudą. Black, doom metalą ir gotikinį skambesį derinanti ir jau antrą dešimtį skaičiuojanti komanda išties verta dėmesio. Šou paprastas, tačiau stiprus ir įtaigus. Vienas neabejotinai naujų atradimų.

HATE irgi jau seniai turėjo pabosti. Bet lenkų scena yra neišsenkantis stiprių metalo komandų aruodas. Taigi ir į šiuos galima žiūrėti kad ir tris kartus per metus. Dabar jau asmeniškai taip ir yra. Sakyčiau, „neapykanta“ pavarė gal net įspūdingiau už pačius BEHEMOTH, nors viską turbūt lėmė pirmųjų nuoširdumas ir bendravimo šiluma, kaip atsvara savotiškam antrųjų atšiaurumui ir šalčiui. Toliau valanda pasistiprinimui ir pirmyn į „kataklizmą“. Taip taip, būtent į taip besivadinančių kanadiečių deferių pasirodymą. O jis buvo toks dinamiškas, galingas, be kompromisų ir „true“, kad tikriausiai daugeliui „nurovė stogą“. Penkiolikos metų patirtis nenuėjo veltui, tai tikrai viena iš šiandienos death metalo elito atstovių.

Išmušė dar viena thrash metalo gerbėjų džiaugsmo valanda. Su senais gerais SODOM. O mėgsta juos daugelis. Tą galima buvo patirti, patekus į tikrą žmonių jūrą. Nors lyg ir reikėjo taupyti jėgas dar laukiantiems penkiems šou, išsišėlta buvo užtikrintai. Na, kas gi ramiai stovės, kai visu pajėgumu skamba „Agent Orange“, „Remember The Fallen“, „The Saw Is The Law“… Tai štai, gerbiamieji, laiko patikrinta ir užgrūdinta muzika netręšta ir į šiukšlyną tikrai netaiko!

Vis tik vienas iš labiausiai trečią dieną lauktų šou buvo ARCH ENEMY. Moteriškas solidarumas su Angela čia ne prie ko. Tiesiog tai melodingo, techniško, gana savitos kombinacijos metalinio skambesio pavyzdys. Oi kaip šauniai ši komanda pavarė! Geras įgarsinimas ir apšvietimo efektai puikų įspūdį dar labiau sustiprino. O mes toliau laikom frontą.

Su patrakėliais AGNOSTIC FRONT. Pats tas pašokinėti ir kitaip išsidūkti prieš melancholiškus PARADISE LOST (PL). Žinau, kad yra ištisa stovykla šių amerikiečių nemėgėjų. Nepasakyčiau, kad tai yra ir manieji favoritai, tačiau „susiklauso“ jie visai smagiai. Taigi laikas praleistas gera nuotaika. Ko, deja, nepasakysi apie PL. Ir jau ne pirmą kartą. Konkretus Nicko nusidainavimas ir kitokie vokaliniai „triukai“ garbės nedaro, nors iš dar išlikusios kažkokios pagarbos kadaise novatorišką skambesį paskleidusiems britams, galima apsimesti to nepastebėjus. Tačiau ir gero šiame kontekste nelabai ką turiu pasakyti. Nors nenoriu tikėti, kad čia jau kalbama apie nuvarytus arklius…

Antroji „akistata“, vos poros savaičių laikotarpiu, su vienais iš įspūdingiausių ir asmeniškai labiausiai lauktų sugrįžėlių – CARCASS. Ir nors čia nebuvo „WOA“ nelauktai pasirodžiusio dueto su ta pačia Angela ar senojo būgnininko pagerbimo, šiam palaikius ritmą keliose nesudėtingose partijose, šou paliko ne mažiau gilų ir prasmingą įspūdį. Ech, ta nostalgija, juk su šių „lavonų“ muzika kai kas ir užaugo… O išvakarėse apie sugrįžimo nuotaikas paklaustas Jeffas atsakė vienareikšmiškai: „mes tiesiog tą padarėme!“ Šaunu.

Sunkiai belaikančios kojos, rodos, ims ir susmigs. Kokias šešias pėdas po žeme. Apsauginė tvorelė padeda stoti į paskutinę „kovą“, siekiant pamatyti tuos pačius SIX FEET UNDER, tiek kartų apšnekėtus, girtus ar kritikuotus. Ir nors nuovargis niekur nepasitraukė, įspūdžiai iš paskutiniojo matyto šou, kuris tuo pačiu reiškė ir atsisveikinimą su „Brutal Assault“, liko kuo geriausi. Su niekuo nesupainiojama Barneso gerklė aidėjo toli laukuose, o ir visas komandos draivas smogė tiesiai į paširdžius. Kur dingo toji valanda? Paslaptis. Čia tai bent pabaiga! Nebūtini ir ezoteriniai pragaro šou…

Taktika

Alkobusas išveža visus netrukus, po paskutiniųjų festivalio akordų. Pavargusius ir dar ramesnius, nugrimzdusius Hipno karalystėn. Vieni nebesiveža šlapių palapinių, čiužinių, purvinų ir spėjusių suplyšti batų (tebūnie tai sugrįžimo į festą kitąmet ženklai). Kiti išgėrė visas čekų midaus atsargas. Kai kas net nepamatė koncerto, bet vis tiek patenkintas (kiekvienam savo). Taigi atlaikytas „velniškas“, ekstremalus ausų išbandymo, jėgų ir ištvermės maratonas. Bet brutalizmas, sako, užkrečiamas. O vaistas čia vienintelis – „Brutal Assault 2009“. Ten ir pasimatysime.