Bandau atsimint

Bandau atsimint, ką vakar dariau po to, kai išgėriau penktą butelį šampano. Aplinkui nematau nieko, ką vakar buvau palikusi. O dieve, aš nieko neatsimenu, negaliu pasakyt, kas tai buvo… ar tiesa, ar tik sapnas. Nežinomybė už viską daug tikroviškesnė. Giliai viduje noriu rėkti, nes ši spengianti tyla ausyse mane žudo, naikina… Manyje vyksta kova tarp skausmo ir nerimo. Vos išlaikau galvą.. raidės plaukia man prieš akis… Man darosi bloga, nuo kaktos bėga karštas sūrus vanduo. Čia siaubingai šalta. Apsiklosiu ir dar šiek tiek pamiegosiu…

Danguj iš skausmo apsiverkė žvaigždės. Šaltas vėjas šluostė jų ašaras ir nešiojo po pasaulį…

Visos svajonės virto kažkokiu košmaru, nesibaigiančiu bekvapiu sapnu, kai viskas, ko siekei, staiga tolsta vis tolyn…

Viskas, kas be kontrolės, įkalina mus savo priklausomybėje. Taip mes ugdome savyje silpnumą…

Dabar niekas netikra, tik skausmas. Jis laiko mano gyvybę, kai aš trokštu tik mirties…

Tą naktį grįžau iš kabako pėsčiomis. Išsikviesti taksi neturėjau pinigų, o troleibusai jau seniausiai nebevažiavo. Buvau lengvai apsvaigusi, nes kažkoks lengvabūdis idiotas bare vaišino vynu. Eidama spardžiau pakelėje visas besimėtančias šiukšles, net keista pasidarė, kai suvokiau, kiek aplinkui jų daug.

Užvertusi galvą į dangų stebėjau vienišų žmonių pasaulio tuštumą, jų plyštančias širdis iš skausmo ir drėgnas, apsiblaususias akis. Kažkur tolumoj, kitoj gatvės pusėj, stebėjau sunkiais žingsniais keliaujančią dar vieną paklydusią sielą (ji man atrodė panaši į tave) ir vylingai žvelgiančią į tamsų dangų, kuriame nieko nebuvo, išskyrus psichą balandį, skrendantį… hm… į stulpą!

Ir aš blaškausi, ir tu blaškaisi, ir mes visi blaškomės…

Tą patį vakarą namuose sudaužyta stiklinė staiga priminė neaprėpiamo dangaus galybę, kurios aš tada nepastebėjau, ir tavo žalias akis. Nors ištiktųjų spalvos jų neatsimenu. Tik pagalvojau, kad žalios akys tau labai tiktų.

Kitame kambary kažkas rūkė. Buvau nusprendusi mesti, bet tas įkyriai erzinantis kvapas niekaip neleido atsilaikyti prieš pagundą. Nuėjau į gretimą kambarį paprašyti cigaretės.

O ten sėdėjai ir rūkei tu. Pasirodo raudonas Winstonas ir tavo mėgstamiausios. Tai tikriausiai ir buvo vienintelis dalykas, kuris mus siejo. Nebent dar tas naivus svajingumas… Taip, mes abu tokie vieniši svajokliai skendėjom visą naktį cigarečių dūmų debesyse, blankiai apšviestame tavo kambary. “Šiąnakt nieko tarp mūsų nebus, nes mes vienas kitą mylėsim,” – pasakė Imanuelis Kantas. Šiąnakt mes paskandinom savo meilę neapykantoj, nes kaip ir visi kažkada buvom baisiai įskaudinti ir pažeminti.

Prisiminiau, kaip išeinant man sakei, jog aš nenormali.

- Ar galiu nuplauti tau akis?

- Gerai.. nuplauk…

- Ar galiu su muilu?

- Gerai… su muilu…

Ohoo!.. (nusistebėjo draugai) kaip tu išgražėjai…

Tu pasakei esąs beprotis. Ir tu buvai teisus. Nuo mano akių nutirpo muilas. Aš išvydau mėlynas tavo akis.

Šįryt vėl pabudau su iš skausmo plyštančia galva ir negeru skoniu burnoje…