„Baltic Prog Fest“ – ramybė ir dvasinis penas

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Prologas I: pradžia

Penktadienį, liepos 27-osios rytą, ilgai nedelsęs apsilankau parduotuvėje, profilaktiškai dar sykį perklausau vienintelį tuo metu turimą ARENA albumą „Pepper’s Ghost“, susikraunu „šmutkes“ ir susitikęs su draugais taške A nužingsniuoju link autobusų stotelės. Nors pranešta, kad renginys prasidės tik 18 valandą, patraukiam link Kernavės gana ankstyvu (13:45) autobusu, idant jokiu būdu nepavėluotume. Festivalis bus rimtas. Progresyviai bebalbatuojant apie viską ir taip pat apie nieką, taškas B pasiekiamas gana greitai. Tik kažkodėl liaudies nedaug matyti…

Prologas II: sausesnė informacija

„Baltic Prog Fest“ – tai pirmasis Lietuvoje progresyvaus roko festivalis. Dar prieš šiam įvykstant buvo kalbama, kad jis pretenduoja tapti didžiausiu renginiu Baltijos šalyse, skirtu progresyviam rokui ir artimiems muzikiniams stiliams: psichodeliniam, eksperimentiniam ir art rokui. Festivalis netikėtai susilaukė milžiniško tarptautinio susidomėjimo. Norą dalyvauti išreiškė nemažai grupių iš viso pasaulio, tarp kurių yra ir gerai žinomų vardų. Susidomėjimo festivaliu neslėpė ir Johnas Wettonas iš legendinės britų progresyvaus roko (pradininkų!) grupės KING CRIMSON ir progroko projektas, kuriame groja su Peteriu Gabrieliu bei Davidu Gilmouru dirbantis būgnininkas Gedas Lynchas. Apie „Baltic Prog Fest“ rašė leidiniai Ispanijoje, JAV, Lenkijoje, Rusijoje, Olandijoje ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Renginį pristato ir stambiausi progresyvaus roko internetiniai portalai. Šiais metais festivalio žvaigždės yra vieni šio stiliaus lyderių – legendinė grupė ARENA iš Didžiosios Britanijos ir Johnas Youngas, grojantis su tokiais muzikantais kaip Bonnie Tyler, SCORPIONS, ASIA. Organizatoriai žada 30 kartų galingesnę įgarsinimo įrangą nei per „GaDi“ ir tikina, jog dėl garso nerimauti tikrai nereikia. Renginiui pagyvinti suplanuotas Vilniaus fakyrų grupės „Litfire“ ugnies šou. Siekiant į festivalį pritraukti ne tik senų progroko gerbėjų, bet ir jaunąją kartą (kurią dar galima atvesti į teisingą kelią), visi asmenys iki 16 metų įleidžiami nemokamai. Nors, atvirai kalbant, ir pati kaina yra mažų mažiausiai juokinga. Tiems, kas pirko bilietus iki birželio 1-os (tame tarpe ir aš), visas gėris tekainavo 30 Lt, o iki tada nesuspėjusiems – 50 Lt. Jei atsižvelgsime į grupes, net ir 100 Lt nebūtų daug. Trumpai tariant, iš organizatorių pusės viskas atlikta geriau nei gerai, todėl aš šios fiestos laukiau beveik ne mažiau nei „Wacken Open Air“.

Pirmoji diena: šventė tik prasideda

Be jokio vargo išsirinkę patogią vietą palapinei (o vietos buvo apsčiai), ją pastatėm ir bendraudami su žmonėmis, gurkšnodami alutį bei vaikštinėdami po vietovę stūmėm laiką ir laukėm pastiprinimo. Besižvalgydamas ėmiau suvokti, kad jaučiuosi kaip koks Stiveno Kingo „Langoljerų“ personažas… Kur po galais visi žmonės? Labai gausios publikos, žinoma, ir nesitikėjau, bet tai, ką išvydau, mane beveik pritrenkė. Apie vyksiantį festivalį ir tai, kad laikas vis dėlto nesustojo, bylojo tik repetuojantys muzikantai ir viena kita palapinė… Graudus vaizdelis.

Pagaliau „charizmatiškasis“ festivalio vedėjas (ko gero, subtiliausias renginio anekdotas) paskelbė pradžią ir (vėluodami daugiau nei pusantros valandos) pasirodė, ko gero, žymiausi Lietuvos progrokeriai THE SKYS. Vėlavimą galima pateisinti – matyt, buvo tikėtasi publikos pagausėjimo. Deja, tai nedaug ką davė – žmonių skaičius didėjo labai lėtai. Šią grupę gyvai mačiau antrą kartą (pirmasis buvo „GaDi“) ir galiu pasakyti, kad šis pasirodymas gerokai lenkia aną. Pagrindinė priežastis – įgarsinimas. Panašu, jog organizatoriai ištesėjo savo pažadą ir tikrai padarė viską kaip reikiant. Grupė irgi nei kiek nepasišiukšlino – atliko viską dar geriau nei aname koncerte. Maloni ir ramiai nuteikianti „direstraitiškai pinkfloydiška“ THE SKYS muzika – puikus įvadas į šią progresyvaus roko šventę. Tiesa, buvo ir šiokių tokių nesklandumų: maždaug įpusėjus koncertui ėmė lyti, taigi ir taip negausi „minia“ per kelias minutes dar bent dvigubai praretėjo. Pagarba muzikantams, kurie neišskydo ir užbaigė koncertą kaip pridera.

Antrieji grojo lenkai A THOUC. Nesakau, jog tai visiška tragedija ar bevertė muzika, bet prisidedu prie tų, kurie teigia, kad ši grupė tiesiog ne ten papuolė. Nežinau, ką šis kolektyvas turi bendro su progresyviuoju roku (turint truputį vaizduotės, daug noro ir dar daugiau alkoholio, kažkokių sąsajų gal ir galima įžvelgti), bet kažkodėl jie į šį festivalį pakviesti. Tolerantiški, taikūs žmonės (o štai ir mažos publikos pliusas!) grupės nei pomidorais, nei akmenimis neužmėtė, tačiau susižavėjimo taip pat neparodė jokio. „Emokšniškas“ grupės įvaizdis, skysta muzika (primityvi ritmika, silpnas „cypsintis“ vokalas, monotoniškos, banalios ir skystos melodijos) ir pačių muzikantų leptelta frazė „Mes negrojame techniškos muzikos – mums rūpi jausmai, kuriuos išreiškiame garsų pagalba“ kalba tiesiog patys už save…

Kita grupė – tai rusai KAFTAN SMEHA, kurios, deja, iš arti taip ir nepamačiau, dėl ko dabar labiausiai gailiuosi. Galit mane užmušti, bet nieko doro apie juos nepasakysiu. Žmonės šią grupę apibūdina kaip vieną iš geriausių visame renginyje. Tai tarsi ekscentriškas muzikinis absurdo teatras, kuriame šou atlieka ne mažesnį vaidmenį nei pati muzika. Aš pats juos girdėjau tik iš toli, nes tuo metu lengvabūdiškai leidau laiką, girtuokliavau (saikingai) ir man KAFTAN SMEHA tesudarė keistai įdomų muzikinį foną. Plačiau nelabai ką galėčiau papasakoti.

…Ir štai sulaukiame pirmosios dienos kulminacijos JOHN YOUNG! Muzika ne pati sudėtingiausia ar progresyviausia, bet tikrai profesionali, šilta, maloni. Kai kas YOUNGą kaltina perdėtai saldžiais tekstais, moralizavimu. Aš su tokiu vertinimu nesutikčiau. Visą „saldumą“ šimtu procentų atperka nuoširdumas. YOUNGas žino, ką nori pasakyti ir tai pasako. Taip – tai tiesmukiška, taip – tai paprasta. Nejau tai blogai? Mano galva – ne. Šis pasirodymas prilygsta geriausiems mano gyvenime matytiems koncertams ir aš jam neturiu jokių priekaištų (na, gal tik gaila, kad grupės gitaristas negalėjo atvykti). Visą koncertą (išskyrus tada, kai fakyrai rodė savo šou) stovėjau prisiplojęs prie scenos ir patyriau tikrų tikriausią dvasinį „orgazmą“. Dešimt balų!

Taigi papildę savo gyvenimą gerais įspūdžiais išgėrėm „Avilio“ alaus, susipažinom su dar keliais žmogeliais, draugiškai padiskutavom apie progresyvią (ir nelabai) muziką ir ilgai nedelsę grįžome į palapines, nes jau buvo gan vėlu. Be to, sekančią dieną nusimatė dar galingesnis koncertas. Štai taip maloniai, smagiai ir beveik blaiviai praėjo pirmoji festivalio diena.

Antroji diena: šventė įsibėgėja

Iš ryto galvos neskaudėjo, o ir oras buvo puikus. „Pasitrainiojom“ po Kernavę. Gana brangiai, šiek tiek skaniai ir visiškai nesočiai pavalgėm vietinėje kavinėje. Sugrįžę atgal į Arvydo sodybą, išvydom teigiamą permainą – žmonių jau daugiau (nors vis dar juokingai mažai). Belaukiant koncerto neliko nieko kito, kaip stumdyti laiką gurkšnojant alų. Benuobodžiaudami taip aptingom, kad dėl mūsų kaltės net neįvyko praeitą dieną suplanuotos Vilniaus-Kauno mini futbolo rungtynės, kurias buvom numatę pradėti 13:13… net šiek tiek gėda.

O dabar per daug „negrybaudamas“ papasakosiu apie patį koncertą. Dėl man nelabai suvokiamų priežasčių šią dieną jis vėlavo kokia valanda daugiau nei penktadienį (iki jo spėjau pamiegoti ir dar du kartus pavalgyti). Pirmieji pasirodė ir vėl lietuviai. KONTAKTAI – vienintelė grupė šiame feste, grojanti tik instrumentinę muziką. Apie juos mažai ką žinojau, todėl pasiklausyti buvo gana smalsu. Nenusivyliau. Valanda su puse gražiai sukalto instrumentinio art roko neprailgo. Grupė parodė, kad sugeba iš trijų elementarių roko instrumentų (gitara, bosas, būgnai) išspausti tiek, kiek daugelis kitų nesugeba naudodami kur kas daugiau instrumentų. Ypač geras bosisto pasirodymas (jo vaidmuo daugelyje gabalų neveltui gerokai ryškesnis nei solo gitaros). Pasirodo, ir lietuviai moka groti.

Antrieji ir vėl lenkai. Grupė UNDERGROUND FLY. Nežinau, ar Lenkija neturi progresyvaus roko, ar tiesiog nesuprato, kas čia per festivalis, bet antroji jų grupė taip pat buvo ne visai į temą. Šį kartą nebuvo taip blogai, kaip per A THOUC, tačiau, kaip bebandyčiau sušvelninti padėtį, žodžio „gerai“ niekaip negaliu ištarti. Muzika blanki, monotoniška, nors ir neerzinanti. Padėtį kiek pagyvino THE DOORS koveris. Jų pasirodymo metu nebuvo prasmės likti prie scenos, todėl laiką praleidom bokštelyje gurkšnodami baltą vyną.

Užgrojus latviams HOLY LAMB grįžome prie scenos ir ten patogiai įsitaisę praleidom praktiškai visą likusį vakarą. Visgi prasidėjo rimčiausi festivalio pasirodymai, „bimbinėt“ ir girtuokliaut nebebuvo prasmės. HOLY LAMB man iš naujo priminė, kad esu būtent progresyvaus roko (o ne kokio kito) festivalyje. Muzika energinga, dinamiška, keista. Charizmatiškas vokalistas begrodamas gitara ir tuo pat metu dainuodamas niekaip negalėjo nustygti vietoje, maivėsi ir tiesiog tryško energija (kažkokios asociacijos su JETHRO TULL). Smagus jų pasirodymas gerokai pakėlė nuotaiką. Atgijo visa publika.

Gyvenime galioja balanso dėsnis: jei kažkas nuotaiką pakelia, kažkas privalo ją ir sugadinti. Belaukdamas rusų KOSTAREV GROUP ir jau fantazuodamas, kaip atrodys tas prižadėtasis šimto vienetų būgnų komplektas, sužinojau, jog kažkas iš grupės (vėliau paaiškėjo, kad tai klavišininkė) susilaužė ranką ir dėl to koncertas negali įvykti. Vietoj KOSTAREV GROUP į sceną užlipę italai ALEX CARPANI BAND nebuvo labai šiltai sutikti. Iškritikuoti (pagrįstai ir dar dažniau nepagrįstai) buvo praktiškai visi grupės nariai. Mano versija tokia: publika paprasčiausiai susinervino dėl nepamatytos grupės ir visą savo negatyvumą išliejo ant ALEX CARPANI BAND. Kalbu taip todėl, kad pats šiai grupei neturiu jokių priekaištų. Tai progresyvi ir pakankamai techniška muzika, kurioje galima atrasti nemažai gero, jei tik, žinoma, to ieškai.

Tolimesnis scenarijus primena kino filmą: kai priartėjo aukščiausias kulminacinis taškas, kai per centimetrą liko ta akimirka, kurios labiausiai laukiau ir dėl kurios, galima sakyti, apskritai atvykau į šį renginį, kažkas netikėto tiesiog privalėjo įvykti. Ir įvyko… Per visą „Baltic Prog Festą“ tobulai veikusi technika pagaliau „parodė ragus“. Bederinant garsą paskutinei grupei (legendiniams britų neo-progresyvaus roko grandams ARENA) pykštelėjo generatorius ir visa scena aptemo. Iš pradžių pamaniau, jog tai šou dalis, tačiau, kai šis „cirkas“ pasikartojo dar du kartus, savo spėliojimus paneigiau. Vedėjas vis atidėliojo renginio pradžią ir nelabai įtikinamai bandė raminti žmones, kad koncertas tikrai įvyks. Nors publikai pralinksminti buvo ir vėl surengtas ugnies šou, žmonės vis labiau nervinosi, kai kas (pirštais nerodysiu) neišlaukė ir nuėjo miegoti.

O laukti reikėjo nei daug, nei mažai – apie dvi valandas. Koncertas visgi įvyko ir tai buvo geriausia, ką galima pamatyti visame festivalyje. Pradžioje pasirodęs gana šaltas pasirodymas su kiekviena minute vis kaito, bendravimas su publika per kelias minutes tapo ne mažiau nuoširdus nei per JOHN YOUNG. Sugroti geriausi grupės kūriniai (tame tarpe ir vienintelis, kurį tada jau žinojau „Bedlam Fayre“). Ypač galingai nuskambėjo kontrastingasis „The Butterfly Man“, kurio metu vokalistas geriausiai pademonstravo, kad turi ir tam tikrų aktorinių sugebėjimų. Pačioje pabaigoje, išprašius bisui, sugrotasis „The Cry“ buvo apskritai emocinė viso koncerto viršūnė. Visa publika (kad ir nelabai didelė) nuoširdžiai kartu su grupe dainavo priedainio žodžius „Help me“, o tai sudarė itin šiltą ir jaukią atmosferą. To aprašyti neįmanoma, tai reikia pajausti. Abejingų likti negalėjo. Nors koncerto metu lijo, publikai tai buvo visiškai nė motais. Gailėkitės tie, kas ten nebuvot! Skirtingai nei bet kuri kita festivalio grupė, ARENA sugrojo ne tik techniškai ir progresyviai, bet ir sugebėjo išspausti iš muzikos tokias stiprias emocijas, kokių galėti pavydėti daugelis. Tai tobula muzika. Vienuolika balų!

Epilogas I: apibendrinimas

Atidavęs visas fizines jėgas ir praturtėjęs morališkai naktį miegojau kaip kūdikis. Kėlėmės anksti ryte ir, sėkmingai išvažiavę autobusu, apie 10 ryto jau buvom namie. Antroji renginio diena (nors ir neapsiėjo be nesklandumų) manęs ne tik nenuvylė, bet ir gerokai pranoko mano lūkesčius. Skanus alus, puiki muzika, malonus (ne per karštas) oras, publiką juokinantis (ir pats to nesuprantantis) vedėjas, taikūs žmonės, rami ir jauki atmosfera bei visa kita, kas festivalyje yra svarbiausia, „Baltic Prog Feste“ buvo su kaupu. Tai, ko gero, pirmasis mano gyvenime festivalis, kurį praleidau praktiškai blaiviai ir dėl to nė kiek nesigailėjau. Nors „gėris“ ir yra kilęs iš žodžio „gerti“ (tai mano teorija), tačiau gera muzika yra Gėris grynajame pavidale ir jam jokių papildų ar katalizatorių nereikia.

Epilogas II: padėka

Užmetęs akį į įvairias internetines svetaines pastebėjau, kad kai kurie veikėjai (ir vėlgi pirštais nerodysiu) dėl visų nesėkmių kaltina organizatorius. Kaip jums ne gėda? Sakot, nebuvo reklamos? Dar ir kaip buvo. Sakot, pavedė technika? Padarykit geriau! Garsas visą laiką buvo nepriekaištingas. Aš pats lenkiu galvą prieš šio festivalio sumanytojus ir nuoširdžiai viliuosi, kad nebuvo patirti labai dideli nuostoliai, kurie galėtų sutrukdyti toliau propaguoti Lietuvoje progresyvųjį roką. Taigi tikėkimės kitąmet kito tokio paties (o gal net geresnio) renginio. Stay prog!