AZAGHAL „Nemesis“: išgėriau dešimtą, mačiau velnių šimtą...

Grįžta vyras namo, o čia jį pasitinka pikta žmona:
- Vėl gėrei, gyvuly?
- Ne, negėriau!
- Gėrei!
- Negėriau!
- Pasakyk „Gibraltaras“!
- G… Gėriau…

Šiuolaikinių metalistų žmonos elgiasi dar gudriau – duoda vyreliams perskaityti metalinių grupių logotipus. Jei pasitaiko tokių, kurių ir blaivas nesupras, tai šio suomių kolektyvo pynelė visai tinkama kokių 2,15 promilės girtumui nustatyti.

O jei rimtai, tai kažkaip vis rečiau pasitaiko tikrai vežančių juodmetalio grupių, ir AZAGHAL – vieni iš tokių. Gyvuliuojanti sau nuo 1995 metų, šiemet dar pavasarį į pasaulį paleido devintąjį savo albumą. Lyg ir nieko ypatingo, patys save jie pozicionuoja kaip raw black metal, bet visgi paklausius kelis sykius – ne vien, ne vien. Neįkyriai įstatyti klavišiniai, švaraus, beje, visai neblogo vokalo partijos, nuostabūs gitarų solo. Albumas „susiklauso“ vienu įkvėpimu, negaliu išskirti nei vieno silpnesnio kūrinio, blasfemijų kiekis neviršija bendro radiacinio fono, netgi sudainuoti gimtąja kalba „suvažiavo“ visai gerai, nors šiaip jau nelabai mėgstu dainuojančius savąja kalba užsieniečius. Išimtį sudaro rusiški kolektyvai, bet čia jau mano, seno pirdžiaus, su įsiėdusia į organizmą okupantų kalba, problemos.

Dvi dainos iš albumo „Nemesis“ iš viso sukėlė man gilų akustinį ir estetinį orgazmą! Pirmoji – „Black Legions Of Satan“, galingas karinis maršas, kurį mano vaizduotė, ne per seniausiai sujudinta „Diablo 3“ nupiešė pačiomis ryškiausiomis spalvomis! Taip ir matau prieš akis legionus velnių, ginkluotų šakėmis, flambergais, gizarmomis ir kitais aštriais daiktais, koja į koją žygiuojančiais pelenais nuklotomis miestų gatvėmis… Šeši demonai gretoje, šešios gretos vienoje kolonoje ir 666 tokių kolonų, ritmingai žengiančių pro pragaro vartus…

Antrasis toks buvo H.P. Lovecrafto kūrybos motyvais parašytas „The Pit Of Shoggots“. Pats rašytojas šogotus vaizdavo tokiais neįsivaizduojamai klaikiais, kad nuo vieno jų vaizdo žmogus išsikraustydavo iš proto. O jei dar kam iš klausytojų teko laimė žaisti „Call Of Ctulhu. Dark Corners Of Earth“, jie mane puikiai supras, kodėl kiekvieną sykį klausiantis šitos kompozicijos mane varstė šiurpuliai. „Abomination of Abominations…“

Nors tai, kaip jau minėjau anksčiau, visai nereiškia, kad kiti albumo kūriniai yra kažkuo prastesni. Jei labai ieškočiau prie ko prisikabinti, galbūt paminėčiau kiek juntamą šiaurietišką akcentą ir kontrastą tarp tikrai profesionalaus ir techniško instrumentų valdymo ir pabrėžtinai nuprastintos įrašo kokybės, kuri, šiaip jau yra duoklė žanro reikalavimams, nes per daug nulaižytas ir nušlifuotas raw black metalo skambesys irgi gadintų bendrą įspūdį.

Malonaus klausymo.

Vertinimas: 8/10

AZAGHAL „Nemesis“
© „Moribund Records“, 2012

1. De Masticatione Mortuorum
2. Pohjoisen Valkoinen Kuolema
3. Vihasta ja Veritöistä
4. Hail the Whore
5. Ex Nihilo
6. In Deathlike Silence
7. Black Legions of Satan
8. Nemesis
9. The Pit of Shoggoths
10. Satanic Devotion