Attila Csihar: „MAYHEM pagrindinė filosofija yra laisvė mene“

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

„Audronašos“ vedėjas Romanas (SStorm) kalbino vasarą, liepos 16 d. festivalyje „Velnio akmuo“ viešėjusį MAYHEM vokalistą Attilą Csihar apie muziką, koncertus, black metalo istoriją ir dabartį bei kitus dalykus. Interviu buvo transliuotas laidoje „Audronaša“. Šios laidos įrašą galima rasti www.startfm.lt. Pateikiame užrašytą pokalbio variantą.

Romanas: Sveikas. Labai intensyviai galvojau, ko galima paklausti grupės, turinčios tokią turtingą biografiją kaip MAYHEM. Be abejo, visi žino jus ir yra bent jau girdėję apie visus kontroversiškus įvykius, kurie supa MAYHEM pastaruosius 25 metus. Kaip žiūri į MAYHEM po visų šių metų – ar vis dar turi kūrybinę gyslelę?

Attila: Labas vakaras. Labai dėkoju už klausimą ir susidomėjimą, o mano atsakymas yra toks: jaučiuosi labai gyvybingas pastaruoju metu. Šią vasarą dalyvaujame 10-15 festivalių ir net neturime agentūros, kuri rūpintųsi mūsų koncertais. Tad žmonės mus susiranda įvairiais būdais. Mes vadybininkaujame patys sau ir panašu, kad viskas veikia gerai. Taip pat panašu, kad naujoji MAYHEM sudėtis su dviem naujais gitaristais puikiai atrodo gyvai. Esame labai laimingi galėdami būti čia, šalyse, kur nesame groję anksčiau. Bent jau aš asmeniškai nebuvau.

Romanas: MAYHEM yra koncertavę Lietuvoje!

Attila: Tikrai?

Romanas: Taip, 2004-aisiais.

Attila: A, tada atsiprašau, pasitaisysiu. Klausytojams, kurie nežino istorijos, turiu pripažinti, kad ne visą laiką aš buvau MAYHEM vokalistas. Dalyvavau 1993 metų „De Mysterris Dom Sathanas“ įraše, o po to reikalai taip susiklostė, kad Maniacas perėmė vokalisto pareigas. Jis buvo antrasis MAYHEM vokalistas. O tada 2004-aisiais išėjo jis ir grįžau aš. Tai ilga istorija, bet esmė tame, kad 2004-aisiais aš čia nebuvau, tad man tai pirmas kartas Lietuvoje. Man čia labai patinka! Esame miške, gamtoje. Nelyja, geras oras, malonūs žmonės. Viskas atrodo puikiai. Puiku čia būti!

Romanas: MAYHEM, be abejo, įkvėpė begalę black metalo grupių visame pasaulyje. Ar pats kartais paklausai šiuolaikinio black metalo? Ar manai, kad pats žanras dar turi smarvės?

Attila: Taip, MAYHEM pradėjo veiklą 84-aisiais, tada net black metalo nebuvo kaip tokios sąvokos. Aš pats pradėjau muzikuoti 86-aisiais Vengrijoje su tokia grupe TORMENTOR. Mus įkvėpė VENOM, BATHORY ir panašios grupės. Tas pats su MAYHEM: juos įkvėpė tie patys VENOM ir BATHORY, ir taip viskas gavosi. Be abejo, ir kitos grupės 80-ųjų old schoolinės grupės – aš užaugau su tokia muzika. Tada pradėjau domėtis ir kitais stiliais. Pavyzdžiui, klausau daug industrinės muzikos. Iš esmės man muzikoje (kad ir klasikinėje!) svarbiausia, kad tai būtų su tamsa, multidimensijomis ir okultinėmis filosofinėmis temomis susijusi muzika. Stengiuosi sekti neofolką, industrinę muziką, elektroninę, kažkiek domiuosi noizu ir, žinoma, ekstremaliu metalu. Bet visos scenos kaip metalgalvis neseku. Kiti, ko gero, galėtų atsakyti daugiau. Šiaip manau, kad kai kurios grupės yra labai įdomios. Pavyzdžiui, DARKTHRONE – taip pat labai sena grupė. Ji atspindi tą patį old schoolą, tikrąją kraujo liniją. Taip pat IMMORTAL – jie visai neseniai atsikūrė ir sugrojo nemažai festivalių…

Romanas: Taip, aš juos mačiau Wackene 2009 m.

Attila: Jei pažiūrėsi į SATYRICON, jie pasikeitę į kiek labiau komercializuotą, rokenrolinį metalą. Arba kokie DIMMU BORGIR – tikrai yra nemažai gerų grupių. Kalbant apie naujas grupes, SHINING iš Švedijos yra labai įdomūs. Jie puikiai derina tai, ką mes bandėme daryti 2000-aisiais su grupe TORMENTOR ir albumu „Recipe Ferrum“, kuris buvo labai bliuziškas. Matau, kad SHINING yra toje pačioje stadijoje.

Vieni iš mano industrinės scenos dievaičių yra COMBICHRIST. Tas bičas kietas! Jis turi begalę grupių, tokių kaip PANZER AG, ICON OF CALL, SCANDY, ir visos jos skirtingos, atrodo visiškai nesuderinamos. Jeigu nori, gali iškirpti, jeigu neįdomu, bet mano muzikinis skonis yra toks – klausau bet ko, kas susiję su tamsiąja gamtos puse. Yra daug originalių grupių, tačiau yra ir be galo daug kopijuotojų. Mėgstu klausyti kažko naujo ir įdomaus. Nemėgstu tokios pačios muzikos.

Romanas: MAYHEM sulaukia tikrai nemažai žurnalistų dėmesio. Girdėjau istoriją, kai jūs Olandijoje suniokojote viešbučio kambarį. Kaip supratau, žurnalistai gerokai išpūtė tą visą reikalą, nes tame tikrai nebuvo kažko tokio baisaus. Ar toks žurnalistų dėmesys padeda grupei (kaip sakant „net ir neigiamas dėmesys yra dėmesys“), ar labiau kenkia?

Attila: Galiu pasakyti keletą dalykų. Visų pirma, mūsų šaknys yra 80-uosiuose, užaugome su VENOM, BATHORY, DESTRUCTION, SODOM ir SLAYER. Su visu tuo senu rokenrolu. Ir, žinoma, tai reiškia, kad esame tiesmuki – kai sakome ar dainuojame apie tai, kaip mums šūdinai sekasi, taip ir yra. Jeigu dainuojame apie žmogžudystę – yra ir žmogžudystė, kai dainuojame apie šventvagystes – yra ir jos. Tačiau mes taip pat pridedame ir tam tikrą ironijos ar makabriškumo aspektą. Taip ir buvo Olandijoje, tai mūsų gyvenimas.

Žinai kas nutiko? Visas turas buvo sušiktas, jo organizatorius, ne tas bičas iš Olandijos, tačiau pagrindinis turo organizatorius tiesiog pradingo, kiek žinau, jam prasidėjo nervinis priepuolis ar kažkoks velnias. Mums teko perimti savo turo organizavimą, susisiekti su visais koncertų rangovais, užsisakyti skrydžius, kadangi nieko nebuvo padaryta. Visi koncertai suplanuoti, o mes tokie pavargę nuo tokių dalykų, kai atšaukus koncertą būname apkaltinami mes. Taigi padarėme viską, ką galėjome, paskutinę minutę užsisakėme skrydžius, kad tik ten nuvyktume. Taigi aišku, buvome tikrai pavargę. O po visko buvo dar ir neblogas „afterpartis“, kai visi gerokai pašėlo.

Jeigu trumpai, viešbutis tikrai nebuvo aukščiausios kokybės, pigus šūdas. Tai keli bičai didžiausiame kambaryje užkūrė peklą, aš pats viską mačiau: jis buvo gerokai suniokotas. Bet tai tikrai ne pasaulio pabaiga, nieko juk nenuskriaudėme, nesumušėme. Padarėme finansinės žalos. Man pačiam viso mėšlo neteko iškopti, tačiau kiti grupės nariai turėjo keliauti į policiją ir susimokėti už žalą. Bet, aišku, žurnalistai viską išpūtė! Visa tai, aišku, kilo iš 93-iųjų metų įvykių – dabar žurnalistai, kai tik gali, naudoja mus kaip tik nori ir kaip jiems patogiau. Tačiau turiu pabrėžti, kad tai buvo grupės nariai, ne MAYHEM – tai tik žmonės pašėlo. Vis dėlto spaudai tai patinka, jiems reikia parduoti laikraščius.

Didžiuojuosi mūsų praeitimi, be abejo, yra dalykų, kuriuose būtume padarę kitaip, tačiau juk mokomės. Spauda mėgsta žaisti su mūsų vardu ir iš esmes, ką jie berašytų, tai tik į naudą MAYHEM, juk žmonės iš mūsų to ir tikisi. Tačiau, kai jie rašo akivaizdų melą, tai tikrai erzina. Kita vertus, mums tikrai nerūpi, jeigu atvirai. Esame čia tam, kad grotume, ne tam, kad naikintume viešbučių kambarius. Taip nutinka kartą per ilgą laiką, tačiau esame ramūs žmonės, kol kas nors mums nepradeda „knisti“ proto. Tada gali nutikti bet kas. Mūsų tikslas – groti muziką ir perduoti energiją žmonėms. Man svarbiausia matyti gerbėjus ir žmones, kurie mus palaiko, nes tai savotiška brolija. Labai gerbiu žmones, kurie mėgsta mūsų muziką, tai man tikrai daug ką reiškia. Malonu jausti tas bangas, kurios sklinda nuo žmonių iki grupės ir atgal.

Romanas: Bent jau du iš jūsų, tu, Attila, ir jūsų būgnininkas Hellhammeris esate tikrai gerai žinomi metalo atlikėjai, grojantys ar groję nesuskaičiuojamoje galybėje grupių. Ar laikai MAYHEM savo pagrindine grupe, ar tai tik vienas iš daugelio tavo projektų?

Attila: Be jokios abejonės, MAYHEM yra mūsų lopšys. Tai mūsų namai, mes pasitikime vieni kitais ir mes tokie esame. Toks mūsų gyvenimas. Tai daugiau nei draugystė. Mes kartu patyrėme tiek daug visko, o štai esame čia. Visi tie įvykiai sudaužė daug sienų mūsų protuose. Pridėčiau dar ir Necrobutcherį. Mes trise, jis tokio paties svorio grupėje, kaip ir aš su Hellhammeriu. Ir ši lygybė yra tam tikra demokratijos forma su labai stipria pagarba vienas kitam. Aš tai dievinu! Negyvenu Norvegijoje, tačiau, kai susitinku su šiais žmonėmis, galiu su jais pasišnekėti apie bet kokias problemas, kokias tik turėčiau. Tai labai svarbu. Negali būti jokių paslapčių grupėje, ir tokia grupė man asmeniškai gali būti tik MAYHEM.

Visa kita, ką aš darau, yra eksperimentai su MAYHEM šleifu. Ką bedaryčiau, tai visada susiję. Net ir su SUNN O))) ar bet kokia kita grupe, net su savo soliniu projektu VOID OF VOICES, kur naudoju tik savo balsą, – MAYHEM yra ir ten, tai mane įkvepia. Tai gryna tamsa. Prieš tai jau grojau TORMENTOR, ten yra mano šaknys. Tačiau laikui bėgant MAYHEM tapo mano šeima. Tai tikrai labai ypatingas ir puikus jausmas. Todėl reikia laiko pakeisti narį. Blasphemeris taip pat buvo mūsų dalis. Manau, kiekviena grupė turi savo būdų, kaip priimti naują žmogų. Man asmeniškai tai – mano grupė, mano namai. Turiu šeimą, tačiau taip pat žinau, kad Jorno ar Jano namai yra taip pat ir mano namai. Galėčiau ten atvykti bet kuriuo metu, net ir su savo šeima, jeigu turėčiau problemų, ir jie galėtų daryti tą patį pas mane. Tai kažkas transcendentinio, aš dievinu tai.

Dar kai ką norėjau pasakyti: mes, be abejo, taip pat kartais nesutariame. Kai tik kyla nesusipratimas, pasišnekame. Kuo dažniau pasišnekame, tuo rečiau tie nesusipratimai kyla.

Romanas: Kalbant apie naujus narius, priėmėte Morfeus ir Silmaeth į savo gretas kaip sesijinius muzikantus. Tačiau ar MAYHEM ir toliau liks trijų asmenų komanda, ar žadate priimti pilnateisį gitaristą?

Attila: Žinai, mano supratimu, MAYHEM yra vardas, kuris yra virš mūsų. Net ir logotipą su pavadinimu šiuo metu atspindi trys žmonės, nes vienam teko išvykti. MAYHEM visada buvo 4 ar 5 žmonės. Grupės nariai gali keistis, tačiau MAYHEM išlieka. Kas prisijungs ir kaip pasiseks, iš tiesų nėra mūsų valioje, bus kaip bus. Kol kas tiek Morfeusui, tiek Silmaethui sekasi labai gerai, jie geri bičai, puikūs muzikantai, taigi mums sekasi puikiai. Labai tikiuosi, kad viskas pavyks ir jie liks grupėje.

Užtruks šiek tiek, kol galėsime įrašyti naują albumą, bet mums nusispjauti – neprivalome to daryti. Neturime sutarties su įrašų bendrove. Visada sudarome sutartį tik vienam albumui. Jeigu pažiūrėtum į mūsų istoriją, tai per 25, beveik 26 metus esame išleidę 4 albumus. Nėra streso. Ko gero, pirmiausia įrašysime gyvą albumą. Kol kas su manimi nėra išleistas nei vienas DVD, tad pirma padarysime tai. Mėgstu įrašinėti naujus albumus, tad toks tikrai bus. Kaip jau sakiau, dėl daugelio aplinkybių tai šiek tiek užtrunka. MAYHEM nėra lengva keisti narius.

Romanas: Kaip jau šnekėjome anksčiau, tai nėra pirmasis jūsų vizitas Lietuvoje, jau esate čia buvę (na, be tavęs, Attila). Tačiau mano klausimas skamba taip: ar yra šiame mažame pasaulyje tokia vieta, kurioje jums labiausiai patinka groti?

Attila: Taip! Visu pirma labai įdomu groti naujose vietose, kur dar nesame buvę. Tai labai intriguoja, nes nežinai, ko tikėtis. Labai džiaugiuosi būdamas čia. Asmeniškai man yra keletas gerų vietų, tačiau jos vis keičiasi. Aišku, Pietų Amerika vis dar yra itin „karšta“. Ten velniškai smagu. Šiaurės Amerikoje taip pat buvo labai įdomu, tačiau kai kuriose vietose buvo itin gerai, o kitose – nekas. Kai kuriose vietose organizavimas buvo tikrai prastas. Kalbant apie Europą, situacija labai keičiasi. Šiaurėje (Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje) visada yra geriausia, nesvarbu, kokia tvarka ten važiuotume. Prancūzija yra gerai, Vengrija taip pat, nes aš iš ten :).

Turėjome labai ypatingą pasirodymą Vengrijoje, kur vienas mano draugas sumeistravo altorių iš 100 kilogramų žmonių kaulų, tai buvo išties nesveika ir pasirodymas buvo puikus. Šiuo atžvilgiu tekame pasroviui – kur būna gerai, būna gerai, tačiau tikrai nemedžiojame gerų vietų. Net nežinau, Rusija buvo labai gerai. Net ir Izraelyje buvo super. Koncerto metu net pasikeičiau kostiumą: iš pradžių buvau apsirengęs diktatoriaus kostiumą (o tai buvo „Ordo Ad Chao“ turas su kostiumais), o tada persirengiau kunigu. Šiaip sakau: Šiaurė yra jėga, o jūs priklausote Šiaurei. Estija visai neseniai taip pat labai patiko. Manau, kad ir čia bus super, nes Šiaurės šalyse mums visada labai patinka. Dabar keliausime į Japoniją ir Australiją. Japonija buvo tikrai nesveika, kai paskutinį kartą ten buvau. Australijoje su MAYHEM dar nebuvau, tik su SUNN O))), bet manau, kad taip pat bus gerai.

Romanas: Kalbant apie black metalą apskritai, MAYHEM laikomi vieni iš corpsepainto pradininkų black metale. Tačiau dabar panašu, kad jo nebenaudojate. Kokios tavo mintys apie corpsepaintą apskritai, ar tai jau atgyvena?

Attila: Kai pradėjau su TORMENTOR, darėme teatrališkus pasirodymus nuo 86-ųjų. Be abejo, tais metais, jeigu pasižiūrėtum į albumų viršelius, tai nebent King Diamondas, Alice Cooperis ar KISS naudojo corpsepaintą, tačiau kitos grupės turėjo nebent tamsų šešėlį aplink akis. Daugiausiai įtakos man padarė grupė ALIEN SEX FIEND – visiškai undergroundinė grupė. Kai pamačiau jų corpsepaintą – visiškai baltus lyg numirėlių veidus – kažkada 80-aisiais, pradėjau pats naudoti baltą grimą. Nuėjau į vaistinę Vengrijoje ir paprašiau baltos pastos. Ta pasta išsitepiau galvą, paėmiau grafito iš pieštuko ir juo išsitepliojau juodai.

Po keleto metų pamačiau MAYHEM su Deadu, kuris buvo atradęs savo corpsepainto rūšį. Po kurio laiko tai tapo black metalo sudedamąja dalimi, tačiau man asmeniškai tai pirmiausia yra šamanizmo apraiška – šamaniška kaukė, kuri turėtų paskatinti tavo transformaciją į kažką, kai tu groji ant scenos. Tai neturėtų būti dėl vaizdo, tai turėtų būti dėl magijos. Kai corpsepaintas praranda tą prasmę, tai jau tampa panašu į klounadą. Bet, jeigu žmogus susigaudo transcendentiniuose dalykuose, tai yra kaukė, kuri paverčia jį kuom nors kitu. Tada corpsepaintas tinka. Jeigu tai tik dėl vaizdo, norint atrodyti kietai, tada tai kvaila. Aš asmeniškai kartais vis dar užsidedu corpsepaintą, tačiau labiau mėgstu tobulesnį grimą, panašų į 80-ųjų laikų siaubo filmų personažų grimą. Na, o šiandien galvoju suteikti pasirodymui rokenrolo ir nesidėti ant veido nieko.

Neturime jokių apribojimų ir taisyklių. MAYHEM pagrindinė filosofija yra laisvė mene. Darome, ką norime. Neturime vadybininkų, neturime nieko, kas aiškintų mums, ką turime daryti. Nepriklausome nuo nieko ir, ko gero, todėl nesame žinomiausia grupė pasaulyje, nes tekame pasroviui ir mūsų niekas nespaudžia. Stengiamės būti atviri sau. Galiu būti ir su sunkiausiu grimu ir visai be grimo, tai priklauso tik nuo grupės ir mūsų nuotaikos.

Romanas: Na, ir mano paskutinis klausimas – ko tikitės iš „Velnio akmens“ festivalio, šios dienos koncerto ir susirinkusių žmonių?

Attila: Kol kas dar nemačiau minios, tačiau kaip jau sakiau, man patinka vieta. Atvykau šiandien, tik prieš kelias valandas. Visi kiti buvo nuo vakar, bet dėl kažkokios priežasties mano skrydis buvo tik šiandien. Man patinka tai, ką matau: miškas žmonės. Ko tikiuosi? Dėmesio iš keleto žmonių ir to man užteks. O jeigu kitiems patiks pasirodymas – puiku! Nesitikiu jokių neramumų, bet tai, be abejo, gali įvykti, ir mums bus įdomu su tuo susidurti. Manau, kad bus labai gera publika, esame Šiaurėje, tad viskas turėtų būti gerai. Tikiuosi, kad žmonės pagaus tai, ką norime pasakyti, – tačiau tokių visada būna mažuma. Nesitikiu, kad visa minia supras mūsų muziką.

Gerbiu čia susirinkusius žmones. Metalas juk yra jėga iš esmės. Kažkas groja instrumentu ant scenos, o tu matai, kad tavęs neapgaudinėja, stebi, kaip juda rankos ir viskas taip realu. Mano atveju, norėčiau transformuoti mūsų viduje esančią tamsią energiją ir perduoti ją publikai – tikiuosi, kad bus žmonių, kurie galės visa tai priimti.