ATHEIST 1984–2006 – atgimusi užjūrio techniškojo metalo legenda vėl verčia sukti galvas

Teisūs sakantys, kad jaunajai metalistų kartai mažai ką reiškia ATHEIST vardas, kuris gali asocijuotis nebent su anti-dieviškumu. Tačiau vyresniesiems, metalizavimąsi pradėjusiems 80-aisiais ir anksčiau, išgirdus šį, turėtų suvirpėti širdys, o atminties užkaboriai išmesti prisiminimus apie puikios technikos, įsimintinų rifų ir neįprasto sudėtingumo sunkiąją muziką. Kodėl po gerų 20 metų prisimenam šią JAV komandą, death metalo klestėjimo laikus ir garsiąja Floridą su „sunkiasvoriu“ Tampa Bay regionu? Ogi todėl, kad ATHEIST ne tik anuomet nepaskendo didžiulėje death metalo jūroje, bet ir pateikė labai neįprasto skambesio dozę, jų trys albumai klausomi iki šiol (visą trijulę pernai kaip tik perleido „Relapse“ agentūra), o šiandien jie dar ir atsikūrė beveik originalia sudėtimi! Ir nors grupės lyderis Kelly Shaeferis (vokalas/gitara) sakosi ją nebeišleisiant naujų diskų, o tik pasirodysiant riboto kiekio koncertuose, pats susibūrimo po 13 metų pertraukos faktas yra ir netikėtas, ir ne mažiau džiugus. Dabar kyla daug klausimų: kodėl ATHEIST, kodėl tokia sudėtinga muzika, kodėl iširo, ką grupės nariai veikė toliau ir pan.? Ta, kuri tuomet buvo grupės veiklos liudininkė, o ir dabar įrašytų ją į savo favoritų sąrašą, šioje apžvalgoje bandys ne tik pateikti atsakymus, bet ir apskritai nušviesti ilgą šių savo laiku ne iki galo suprastų virtuozų gimimo, gyvenimo, mirties ir prisikėlimo kelią. Aišku, ne be minėto Kelly pagalbos…

Iš tiesų reikėtų pradėti nuo to, kad techniškai sudėtinga, ne vieno stiliaus motyvus apjungusi, suderinusi ir galiausiai tokių etikečių, kaip jazz/death, death/fusion ir kt. susilaukusi muzika ir jos kūrėjai, kaip tikri genijai, supratimo ir pripažinimo susilaukė tik po mirties (šiuo atveju –ATHEIST iširimo 1993 m.). Ir daugiausia dėl to, jog tradicinį death metalo skambesį komponavo su jazz, fusion, sambos ir dar kitokiais elementais. Tai, be abejo, klausantis verčia įtempti ne tik ausis, bet ir smegeninę, ko nemažai metalistų vis tik ne itin norėjo daryti. O dabar, po 18 metų nuo debiuto „Piece Of Time“ (1988), klausytojai turbūt „išpruso“. Štai ir turime atgimimą.

Kelly Shaefer gimė Ohajo valstijoje, dviejų vaikų šeimoje, o tėvai išsiskyrė jam esant dar visai mažam. Gana ankstyvame amžiuje vaikinukas ėmėsi gitaros ir buvo absoliutus grojimo šiuo instrumentu savamokslis. Kaip dažnai nutinka, besibastydamas gatvėmis su mokyklos draugais, nutarė įkurti metalo „išpažintojų“ grupuotę. Idėją pirmiausia palaikė Steve Flynnas (mušamieji), vėliau prisijungė Rogeris Pattersonas (boso gitara), o komplektą užbaigė gitaristas Randis Burkey. Buvo OBLIVION, ir tuomet paaugliai dar beveik nemokėjo groti. Gal būkštaudamas, kad pavadinimas „neprišauktų“ grupei greitos užmaršties, gal dėl kitų priežasčių, pribrendęs demo įrašui, kvartetas jau vadinosi R.A.V.A.G.E. Tiesa, tada jie dar grojo jau pripažintų grandų METALLICA, SLAYER, EXODUS, IRON MAIDEN kūrinius, bet netrukus atėjo laikas savajai kūrybai. Egzistavo kur kas lengvesnę muziką grojantys RAVAGE, taigi taškai mūsų herojų pavadinime reiškė, kad tai sutrumpinimas iš „Raging Atheists Vowing A Gory End“. Galiausiai liko tik ATHEIST, bet tai nereiškia grupės narių bedieviškumo.

Dar sakoma, kad geriau neturėti daug pinigų, bet turėti gerų draugų. ATHEIST vienu iš tokių neabejotinai tapo žurnalistas ir garsiųjų DEATH biografas Borivojus Krginas. Pats Kelly pripažįsta, kad „be šio asmens iš viso nebūtų ATHEIST istorijos“. Jis buvo „Violent Noize“ redaktorius, kur ir pasirodė teigiami atsiliepimai apie grupę, vėliau buvo pasiūlyta įsijungti į „Godly Records„ kompiliaciją “Raging Death”. Borivojus ne tik supažindino klausytojus su tokia grupe, bet ir pasirašė su ja sutartį, pradėjęs dirbti ką tik įsikūrusioje „Mean Machine“ studijoje, o netrukus tapo ir jų menedžeriu. Kelly toliau žavisi šiuo žmogumi: „jis buvo labai sąžiningas, mes kūrėme techniškai labai sudėtingas dainas, apie kurias norėjome sužinoti Borivojaus ir jo kolegų nuomonę. Jis buvo ir mūsų geras draugas, taigi ATHEIST jam už daug ką skolingi…“.

Iki minėto debiutinio disko, 1985–1988 grupė pamečiui išleido net 4 demo („Rotting In Hell“, „On They Slay“, „Hell Halth No Mercy“, „Beyond“). Paskutinioji ir pelnė kontraktą, be to, „Metal Forces“ žurnalo skaitytojų buvo išrinkta geriausia demo tais metais. „Piece Of Time“, kaip anais laikais ir galima buvo tikėtis, gimė „Morrisound“ studijoje, dalyvaujant legendiniam prodiuseriui Scottui Burnsui. Jam pasirodžius, apie ATHEIST sužinojo platesnė auditorija, o pats albumas susilaukė keleto liaupsinančių recenzijų. Kelly grįžta į tuos 1988-uosius: „Mes labai laukėme šio įrašo. Net apsigyvenome viešbutyje toje pačioje gatvėje, kur įsikūrusi studija. Biudžetas buvo nedidelis (visos išlaidos sudarė 7200 dolerių), o Scottas įrašymo metu atliko labai svarbų vaidmenį. Jis netgi sugaišo laiko, kuris nebepriklausė, kad mes galėtume baigti darbą. Tada mes buvome labai laimingi, šiandien – ne mažiau, juk apie mūsų debiutą daug kas šneka ir praėjus po išleidimo 18 metų!“.

Panašu, kad kritikai, parašę teigiamas recenzijas, jau tada suvokė ATHEIST skambesio vingrybių patrauklumą.To nepasakysi apie publiką, kuri išgirdusi iki tol nelabai žinomos komandos „fintus“, tiesiog sumišo ir pasimetė. Iš tiesų, visose 9 kompozicijose, be pagrindinės „mirtinos“ skambesio linijos, girdime daug įvairių melodijų, dažnų perėjimų, netikėtų posūkių. Nenuostabu, kad iškilo klausimas: kas čia per velniava? Nors Floridoje, death metalo lopšyje, „keistuoliai“ sugrojo keletą itin sėkmingų koncertų. Kadangi į įprastus death metalo rėmus grupė netilpo, o jazz, fusion ir kiti priedėliai atsirado vėliau, muzikantai patys susigalvojo sau apibūdinimą – „brain metal“. O sukti galvas, klausantis „Piece Of Time“, dar ir kaip buvo ir yra dėl ko…

Grupės nariams įtakos darė ir RUSH, ir METALLICA su SLAYER, ir džiazo, ir kiti muzikantai. Taigi reikėjo išspręsti dilemą. Iš vienos pusės – toliau tobulinti sudėtingą, technišką, nestandartinę, įvairių stilių elementų turinčią ir patiems patinkančią muziką. Iš kitos pusės – suvokti, kad tokie „beprotiški“ ritmo ir motyvų kaitaliojimai privers žmones klausytis kompozicijų keletą kartų, kol šie įsikirs, ką visa tai reiškia. Patys muzikantai turi savo asmeninį analogiško atvejo pavyzdį – IRON MAIDEN. Deja, ateitis parodė, kad auditorija deramai neįvertino šių eksperimentų ir dėl to nebesuko galvos, kol ATHEIST nustojo egzistavę. Ar tikrai geriau vėliau, negu niekada?

Iš tiesų, nepasiruošusiems prie šios grupės muzikos sudėtingumo, tam reikia laiko. O štai patys muzikantai mano, jog jų kūryboje kaip tik yra „kabliukas“, išskiriantis juos iš kitų tarpo (ir jie velniškai teisūs – supratę juos tada, prisimena iki šiol, o kiti su pasimėgavimu atranda, kuo ne visi „standartiniai“ kolektyvai galėtų pasigirti). Štai ką Kelly išskiria: „dainose visur yra priedainis, įsimenančios techniškos Randžio soluotės ir vokalo partijos. O dar – būgnininko Steve Flynno, kuris pripažįstamas vienu iš unikaliausių metalo muzikantų, „stebuklai“. Juk mes nenaudojome Pro Tools įrangos, mušamieji įrašyti „gyvai“, vienu dubliu. Sunkiausia įsiminti rifus, jie kompleksiniai, sudėtingi, verčiantys klausantis gerai pamąstyti“.

Kaip bebūtų gaila, muzikantai ir šiandien nesmagiai jaučiasi, kad tuomet dažnai susidurdavo su klausytojų nesupratingumu, kas apsunkindavo ne tik bendravimą su publika, bet netinkama linkme veikdavo ir jos nuomonę apie ATHEIST kūrybą apskritai. Jiems ne tik pabodo pastoviai aiškinti savo priėjimo ir sprendimų reikšmę, bet ir koncertų metu buvo sunku išgauti reikiamą skambesį. Dėl to muzikos sudėtingumo grupė dargi neturėjo pakankamai lėšų vežiotis į turus gerai reikalus išmanantį garsistą (pasitaikydavo groti ir visai be jo), kas tik apsunkindavo muzikos prasmės suvokimą. Nors kai kuriuose Europos ir JAV miestuose kaip tik buvo nemažai mėgstančių technišką metalą, ten koncertuoti grupei buvo ypač paranku.

Neaplenkė grupės ir tikra tragedija. 1991 vasario 12 d. įvyko avarija, kurios metu žuvo talentingasis bosistas Rogeris Pattersonas. Galima pagalvoti, kad jau tada pakvipo grupės iširimu. Tačiau istorija byloja, kad likusi trijulė ėmėsi ieškoti deramos pamainos, mat tuoj turėjo prasidėti antrojo albumo įrašymas. Kelly byloja: „viskas priklausė nuo to, ar rasime tokį bosistą, kuris sugebėtų atlikti Rogerio partijas. Tai buvo ne žmogus, o tiesiog gitaros monstras, todėl buvo dvigubai apmaudu dėl jo žūties. Laimei, suradom tinkamą pamainą – irgi labai talentingą Tony Choy (buvusį ir CYNIC, PESTILENCE, SOLSTICE gretose). Manau, Rogeris nenorėtų, kad pradėtas darbas nueitų niekais, taigi įrašinėdami „Unquestionable Presence“, atsidavėme darbui visa savo esybe“.

Antrasis diskas ir pasirodė tais nelemtais 1991-aisiais. Jame skambesys dar labiau subrendo, viskas atrodė daugiau užtikrinta, kompozicijų struktūra – apgalvota ir nušlifuota. Būtent po jo pasirodymo pasigirdo kalbų apie jazz/death/fusion kategoriją (galbūt kažkiek kitokio skambesio įnešė iš dar daugiau eksperimentavusių floridiečių CYNIC gretų atėjęs Tony). O Kelly nuomone, „mes įrašėme viską, ką manėme esant reikalinga, ir net prabėgus tiek metų, aš manau, kad viskas buvo padaryta teisingai. Šis diskas man patiko ir patinka nuo pirmos iki paskutinės natos“. Prie ATHEIST sprendimų „keistenybių“ galima priskirti ir tai, kad jie savo kūryboje ignoruoja vadinamuosius blast-beats. Kelly prieš juos nusistatęs kategoriškai, nors ir atsiprašo už tokį požiūrį šiuos naudojančių kitų muzikantų.

Kaip sakoma, nelaimė viena nevaikšto. Tiesa, pastaroji buvo kur kas mažesnė negu Rogerio žūtis – po antrojo disko pasirodymo ir jo savotiškos sėkmės grupę paliko puikusis būgnininkas Steve Flynnas. Kilęs iš inteligentiškos šeimos ir būdamas guvaus proto, vyrukas koncertinius turus iškeitė į mokslus koledže. Tuo pačiu padarydamas ATHEIST „invalidais“. Nelikus pusės sudėties, Kelly ėmėsi ieškoti grojikų kitam projektui (roko kolektyvui NEUROTICA), bet padėtį savotiškai „išgelbėjo“ įrašų kompanija. Kaip? Ogi jos atstovai paskambino Kelly, kuris jau buvo studijoje su naujuoju projektu, ir pasakė, kad pagal kontraktą pats laikas įrašyti ir išleisti trečiąjį albumą. Įrašas turi būti paruoštas per 40 dienų! Kelly tai prisimena kaip savotišką „košmarą“: “jie sugalvojo, kad su naująja sudėtimi aš ne tik įrašysiu ATHEIST būdingą medžiagą, bet ir sugrosiu ją koncertuose. Mes tuo tarpu neturėjome įrašę nė vienos natos… tai buvo tikrai sukrečiantis išbandymas. Albumą sukūrėme tiesiog studijoje, ir aš niekada neužmiršiu tam tikro šio proceso žavumo. Nors kūrinių „šlifavimui“ neturėjome laiko ir vos sukūrę juos, turėjome sėsti įrašymui, šiandien „Elements“ skambesyje nekeisčiau absoliučiai nieko, nebent pačią įrašų studiją“. Po trečiojo (1993) ir paskutinio ATHEIST albumo pasirodymo (jį įrašė Kelly, Randis, Tony ir naujokai – gitaristas Frankas Emmi bei būgnininkas Marcelas Dissantosas) buvo labai sėkminga koncertinė išvyka su BENEDICTION. Rodos, pelnyta sėkmė ir pripažinimas pagaliau pasiekė ATHEIST stovyklą, todėl kelia nuostabą iš karto po turo įvykęs galutinis grupės subyrėjimas. Bet tuo nesistebi patys tų įvykių kaltininkai: „mes turėjome dvi bėdas – menką leidėjų palaikymą ir „per daug virėjų vienoje virtuvėje“ (reikia suprasti, per daug asmenybių vienoje komandoje). ATHEIST numirė, nors minėtą turą mes prisimename su malonumu ir amžinai liksime dėkingi BENEDICTION vaikinams už šiltus santykius“.

Grupės unikalumas slypi ir tame, kad praėjus nuo tų dienų daugeliui metų, žmonės pagaliau suvokė jos kūrybos vertę, grožį ir išskirtinumą. Tai pačius muzikantus ir stebina, ir džiugina, nes tokioje situacijoje jie įžvelgia tam tikrą „šarmą“: „ATHEIST netapo vienadiene grupe, mūsų muzikos reikšmė sulig laiku ne silpnėja, o stiprėja. Ją galima palyginti su rinktiniu vynu, kurio kokybė su metais tik gerėja“. Retro susidomėjimą grupe liudija ir visų albumų perleidimas, kurių įrašo kokybė po remasteringo žymiai pagerėjo. Maža to, juose atsirado daug papildomos medžiagos: demo, reti įrašai,, narių komentarai apie savo laiku nesuprastos grupės istoriją ir kt.

Atsikūrimas kone originalia sudėtimi… Apie tai jau prabilta 2001-aisiais, bet tuomet dar egzistavo NEUROTICA (iširo 2002 m., išleidę tris diskus ir sudalyvavę Ozzfest ture po JAV). Bet štai prabėgo dar keleri metai, ir tai tapo realybe. Tiesa, tie, kuriems tįsta seilės belaukiant naujo CD, teks nusivilti: Kelly Shaeferis tvirtina daugiau ATHEIST albumų nebūsiant, tik koncertus (vienas iš jų – „WOA 2006“). Ir nurodo to priežastis: „grupė tokia, kokia yra, mes nenorime nei ko nors keisti, nei visko sugadinti, šiuo metu leisdami diskus. Kitoms grupėms tai patinka, dabar tikras „reunion“ bumas, tačiau mūsų nuostata kitokia – nekišti kojos grupės reputacijai, visai kitomis sąlygomis bandant atkurti tai, kuo mes vadovavomės anuomet įrašinėdami kompozicijas“. Tarsi patvirtindamas savo ne itin optimistiškai nuteikiančią poziciją, Kelly su NEUROTICA gitaristu dirba stoner roko projekte TWILIGHT (buvo UNHEAD).

Tai kodėl vis dėlto atsikūrė šie XX a. metalinės scenos novatoriai? Žuvusio kolegos 15-ųjų metinių proga? Pasirodyti šiuolaikinei publikai? Ar tiesiog pilnavertiškai patiekti virš savo laikmečio pakilusios muzikos kokybę ir patikrinti, kaip dabartinis klausytojas pagaliau deramai įvertina jų triūsą? Galima daug spėlioti, tačiau atsikūrimo faktas yra. Taigi įsiklausykime į tuos tris albumus ir kiekvienas sau pamąstykime: kodėl vis dėlto nestandartinių sprendimų vertingumas dažnai atsiskleidžia jau po laiko?

Diskografija:

„Piece Of Time“ 1988 m. „Active“
„Unquestionable Presence“ 1991 m. „Active“
„Elements“ 1993 m. „Metal Blade“

2005 m. viskas perleista „Relapse“

Sudėtis:

Originali:
Kelly Shaefer – vokalas/gitara
Steve Flynn – mušamieji
Roger Patterson – boso gitara
Rand Burkey – gitara

Paskutinė:
Kelly Shaefer – vokalas/gitara
Rand Burkey – gitara
Tony Choy – boso gitara
Frank Emmi –gitara
Marcel Dissantos – mušamieji

Informacija:
www.kellyshaefer.com
www.unheardonline.com/atheist