ARIA (АРИЯ) Vilniuje – kaip seniai girdėjau ką nors tokio malonaus ausiai

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Taip pat skaitykite: ARIA (АРИЯ) Vilniuje – triguba šventė

Sužinojusi, kad Vilniuje bus ARIA, nudžiugau. Juolab, tuo metu dar ateityje buvo KIPELOV koncertas Minske (reportažą galima pasiskaityti), o ir ARIA labai norėjosi pamatyti bei išgirsti. Po kiek laiko į akis krito skelbiama koncerto Rygoje data. Rodės, laukia geras ir ilgas muzikinis savaitgalis…

„Aha!“ – pasakė tos pačios jėgos, kišusios pagalius į ratus dėl KIPELOV koncerto. Jau susidaro įspūdis, kad dėl visko, kas susiję su ARIA šeimynėle, man kyla vienokios ar kitokios kliūtys. Šįkart – tai atšauktas koncertas Rygoje (kaip ir ankstesnis grupės pasirodymas Varšuvoje, nors į šį neplanavau vykti, nors…). Tačiau – tfu, tfu, tfu – koncertas Vilniuje liko.

Taigi, visą dieną prasėdėjusi kaip ant adatų, gana anksti atsiduriu prie klubo „New York“. Ten jau mažais būreliais stoviniuoja liaudis, belaukianti, kol bus įleista vidun. Prisijungiu prie „artūrų“ ir laikas nepastebimai ir linksmai prabėga… Įėjus pasitinka „Ledo tako“ prekyvietė bei nedidelės eilutės prie alaus „taškų“. Užmetus akį į sceną atskiriančią tvorelę, kyla klausimas: o kaip už jos patekti ir ar tai įmanoma? Šis klausimas, užduotas atsakingam asmeniui, sulaukia atsakymo „oj, nepagalvojom“… hmm… Kuo toliau, tuo linksmiau.

Vos prigriebus „Vilkmergės“ alaus, tenka gaivųjį skystį atiduoti kolegai ir pusiau bėgom lipti į viršų, kur bus imamas/duodamas interviu (dėkui „Audronašai“, kad susitarė ar įkalbėjo). Nuskambėjus antram ar trečiam klausimui, girdisi, kad ant scenos jau SOUL STEALER. Aaaaaa! Kodėl žmogus negali būti vienu metu dvejose vietose? Kadangi matau, jog blykstė gana nervina muzikantus, nubalsuoju, kad patį interviu pasiklausysiu laidos metu, o padarytų nuotraukų užteks. Lipu žemyn link scenos. Pakeliui laukia nebloga naujiena: galima lįsti už tvorelės, su pastaba: jei sugebėsiu. Cha! Dar ne pro tokias skyles lindome…

SOUL STEALER skamba gerai: ne per garsiai, girdisi viskas, kas ir turi girdėtis. Kaip visada, Jeronimo vokalas dar „ūgtelėjęs“ nuo paskutinio karto, kai jį girdėjau (tai visada džiugina ir stebina). Ir iškart pastaba grupei: mirtinai (mirtinai!) reikia antros gitaros. Arba grąžinti klavišus, bet geriau antra gitara… Ir nesiginčijam!

Po kelių dainų – „op“ atgal per šoninę tvorelę ir pavaikštau po salę bei balkoną. Garsas visur mano ausims neblogas ir tai džiugina. Bent jau yra tikimybė, kad šioj vietoj problemų nebus. Šviesos šiaip sau, tačiau kentėti galima. Juo labiau, kad yra žinoma tiesa, jog apšildančios grupės grojimo metu apšvietimas „taupomas“. Iš scenos šono nusifotografuoju grojaraštį – pamačiusi, kad liko tik grojama ir paskutinė dainos, vėl užsiimu akrobatika – atgal į narvelį prie scenos. Paskutiniąja, žinoma, skamba „Vampyre Woman“. Galima ir padainuot kartu…

SOUL STEALER pasirodymą baigia, ant scenos pradeda bėgioti aptarnaujantis personalas – laikas papildyti skysčio atsargas ir paplepėti su žmonėmis…

Pertraukėlė, kuri pasirodo labai trumpa, nes nespėjus nei pakalbėti su Tadu, nei išgerti pusės naujo alaus bokalo, užgęsta šviesos ir pasigirsta intro garsai… Šiandien „sekasi“, sakyčiau.

Atiduodu bokalą į „Ledo tako“ saugojimo kamerą, greitai prasibraunu per nelabai gausią minią iki įėjimo (pavadinkim tai įėjimu) už tvorelės. Įsispraudžiu kaip tik laiku: ant scenos pasirodo ARIA muzikantai. Beje, iškart pasijunta, kad garsas gerokai didesnis nei per SOUL STEALER pasirodymą (ypač prie kolonėlių), taigi įdarbinami ausų kištukai.

Įtariu, kad daugiau kritikos išsakys Lord Sauron (bent jau jis žadėjo didelį negatyvą), taigi iš manęs bus daugiau pozityvo. Ach! Gitaros… Kaip seniai girdėjau ką nors tokio malonaus ausiai. O ir energija nuo scenos pradeda lietis nuo pat pirmosios sekundės, nunešdama su savimi ir neleisdama nė susimąstyti apie ką nors kitą, nei vyksmą ant scenos…

Nors aš nebūčiau aš, jei neprikibčiau prie ko nors. Jei KIPELOV atveju tai buvo gitaristai (gerai jau, gitaristas), tai čia klius vokalistui. Po pradinės „Химера“ skamba „Отшельник“ ir „Дух войны“. Stogas jau pradeda rašyti atsisveikinimo laiškus ir o! Yra! Jei iki trečiosios kompozicijos buvo viskas lyg ir gerai, čia gi Berkutas pabaigą sugebėjo taip „sudainuoti“, kad net ir man – nelabai kreipiančiai dėmesį į vokalistus, kai yra geros gitaros, taip rėžia ausis, kad ojojoj.

Toliau lyg ir viskas sunormalėja. Sakykim, tokio klaikumo vietų vėliau nebepasitaiko. Visiems bebėgant paskui saulę, nutariu vėl pademonstruoti akrobatinius sugebėjimus, nes reikia ir bendrų vaizdų. Be to, atsibunda sąžinės balsas: kiek galima trukdyti publikai (vėliau, tas sąžinės kirminėlis kažkur numiršta). Taigi „op“ – ir į balkoną, nes ten gerai matosi būgnininkas. Apsauginis įsitempia, besaugodamas duris į užkulisius, tačiau supratęs mano ketinimus, maloniai užleidžia savo vietą pafotografuoti. Reikia pastebėti, kad ant scenos esantys muzikantai mato viską, taigi būgnininkas, pastebėjęs mano „šauninką“ dar ir mielai papozuoja.

Žemyn laipteliais, gurkšnelis alaus iš priglausto bokalo ir bėgte atgal prie scenos, nes skamba „Палач“. Mažas pasikeitimas vaizdelyje ant scenos – Berkutas su apsiaustu. Ir – taip, taip – aš bjauri, bet negalima buvo pasiskolinti / užsakyti lygintuvo? Apsiaustas atrodo kaip ištrauktas iš vienos vietos… Gerai, papriekabiavom ir užteks… Tolesnės dvi dainos: „Бал у князя Тьмы“ ir „Антихрист“… ech… grožis…

Cha! Bepradedant vėl įsijausti, Berkutas ant scenos su gitara (!) ir skamba „Штиль“. Tarkim, tarkim… Viena iš dainų, kur užduodu sau klausimą (nors labai stengiuosi nelyginti): ar geriau ją girdėti koncerto metu, kad ir taip atliekamą, ar visgi geriau būtų, kad jos nebūtų… Ogi velniai ją žino – kompozicija per daug graži, kad ją būtų galima taip paprastai „išmesti“, bet… Su pritempimu galima užskaityt.

Toliau beklausant stogas pasako „nuvažiavau“ – šįkart galutinai. Temperatūra salėje kyla (tiesiogine prasme), viena kitą keičia puikios kompozicijos. Vienu žodžiu, „armagedec“… O dar ir siurprizas: paskutinė skamba nelaukta ir netikėta (neįtraukta į ankstesnius šio turo dainų sąrašus) „Баллада О Древнерусском Воине“.

Standartinis ir, laimei, trumpas grupės „dingau“ nuo scenos. Bet mes visi žinom, kad po to – numatytas bisas. ARIA neverčia jų ilgai laukti ir skamba pirmoji iš dviejų paskutinių dainų – tai, ko gero, vienintelis šiuo metu ARIA atliekamas (pataisykit, jei klystu) koveris „Беспечный Ангел“.
Paskutinė kompozicija, davusi pavadinimą visam turui, „Дай жару!“ Ir vėl Berkutas su gitara. Aaaa! Atimkit ją arba išjunkit! Toks įspūdis, kad klausytumeisi lakštingalų trelių, o čia iš pasalų „Kar! Kar!“ Žinoma, varna irgi paukštis, bet…

Ką gi, šia linksma nata ir baikim… Juolab, grupė nusilenkia ir dingsta nuo scenos. Jau „su visam“… Tiesa, po kiek laiko įvyksta autografų-foto sesija, bet tai jau nebe koncerto ir ne šio reportažo dalis.

P.S. Kaip teisingai buvo pastebėta vieno Skype pokalbio metu: „dabar skelbiama Mavrino medžioklė“…

Pabaigai dainų sąrašai:

SOUL STEALER:
01. Dar nevėlu
02. Brolis už brolį
03. Padėk išnykti
04. Reaper
05. Rock‘N‘Hole
06. Vampire Woman

ARIA:
01. Химера
02. Отшельник
03. Дух войны
04. Беги за солнцем
05. Тебе дадут знак
06. Не хочешь, не верь мне
07. Палач
08. Бал у князя Тьмы
09. Антихрист
10. Последний закат
11. Свет былой любви
12. Искушение
13. Штиль
14. Колизей
15. Улица роз
16. Баллада О Древнерусском Воине
17. Беспечный Ангел
18. Дай жару!