Straipsniai

Apie amatus, muziką ir margas pievas

2012.07.31 00:00, Birutė

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Apie amatus, muziką ir margas pievas

Liepos 21 d. gamta vėl grasinosi liūtimis ir griausmais. Tačiau, matyt, tikrai esame gamtos vaikai, nes užmatę, kad ne kur kitur, o Rumšiškių etnografiniame muziejuje pirmą kartą vyks šiuolaikinio folkloro ir alternatyvios muzikos festivalis „Margos pievos“, nusprendėme be kalbų ten apsilankyti. Dar daugiau – ir nakvoti, nors renginys vienos dienos. Kaip vėliau paaiškėjo, jis priverstinai sutrumpėjo dėl tos pačios krizės – gauta mažiau finansų, nei buvo žadėta.

Taigi dar prieš vidurdienį pasiekiame Rumšiškes. Organizatoriai neaiškioje vietoje pastatė rodykles, todėl porą kartų teko sukti ratus, kol radome tikrąjį įvažiavimą į muziejų. Pasirodo, vien apsilankymas jame kainuoja tiek pat, kiek šio renginio bilietas, taigi tikrai neeilinė proga ne tik aplankyti jo eksponatus, bet dar ir muzikos pasiklausyti bei amatininkų dirbiniais pasigrožėti. Arba jų ir įsigyti.

Įvairūs renginiai ir reginiai išsidėstę kone visoje muziejaus teritorijoje. Nenuostabu – renginio koncepcija skirta įvairiems skoniams ir pomėgiams, o užmačios – labai plačios. Tremties ir rezistencijos sektorius – prisiminimams apie partizanines kovas. Čia pat ir dvaro pirtis, kurioje pristatytos lietuviškos pirties tradicijos. Ši vieta – tolokai nuo koncerto scenų, taigi joje apsilankyti neteko. Važiuojant į palapinių miestelį matėme arklių žemaitukų būrelį, kurių veislės vėliau buvo čia pristatytos, o norintieji galėjo pajodinėti ar pasivažinėti arklių traukiamu vežimu. To irgi patirti neteko, nes muzikinė renginio pusė buvo labai intensyvi ir jos laikas klojosi su visomis kitomis veiklos priemonėmis. Įdomi buvo festivalio edukacinė ir aktyvioji programa. Tai kelios paskaitos, liaudiško „Ripkos“ žaidimo turnyras ir lietuvių liaudies žaidimų virtinė. Teko pasiklausyti labai įdomaus Dr. Eligijaus Morkūno pasakojimo apie Lietuvos malūnus. Po didelio naujų žinių bagažo, gauto unikalioje vietoje – muziejinio miestelio gaisrinėje, nebeliko nieko kito, kaip užeiti į tikrą malūną, esantį prie didžiosios festivalio scenos, taip ir besivadinančios – „Malūno scena“. Ten jau praktiškai susipažinau su šio architektūrinio mūsų krašto paveldo konstrukcija. Būsiu mokyta :).

Miestelio aikštė ne tik mirguliavo nuo vienas už kitą dailesnių amatininkų darbų, bet ir kvepėjo čia pat gaminamais meduoliais bei arbata iš „Arbatinės“. Pradinėje mokykloje – ne tik eksponatai, bet ir vaikų piešimo pamokėlės. Namukai ir palapinės kvietė užeiti pažiūrėti, kaip audžiama, pinama, žiedžiama, tekinama. Kaip kalamos monetos, gamiami baltiški papuošalai ar molinės švilpynės, apdirbamas gintaras ar kailiai, verdamas muilas. Atskira ekspozicija – senoviniai vežimai vežimaičiai. O viena didžiausių naujovių – neseniai pastatyta, dar medžiu kvepianti bažnyčia, viliojanti rimtimi ir tyla.

Šioje aikštėje 12 val. ir prasidėjo muzikinė programa. Nedidelė scena – ne trankios muzikos atlikėjams, o folkloro kolektyvams. Grojantiems ir dar organizauojantiems šokius žiūrovų tarpe. Šokti tądien buvau nelabai nusiteikusi (tą į valias darau visus metus, tad vasarą reikia pailsėti), todėl pasiklausau tik KARUŽĖS dainų pynės. Gerai žiūrisi tų juodauniforminių vyrų grupė, o ir balsai jų skambūs. Dar toje scenoje pasirodė VARANGĖ, TRYS KETURIOSE, MINDRĖ, KADUJO ir SRAUNA, jeigu jums tai ką nors sako. Tiek veiksmo „Miestelio scenoje“.

Reikia pasakyti, kad iš didelio žadėto lietaus, kuris vienok kai kur buvo prapliupęs, Rumšiškėse visai nestipriai ir trumpai padulksnojo. Tai visai netrukdė klausytojams prie „Malūno scenos“, kurioje pirmoji grupė pasirodė 14:30. Tai buvo irgi folkloro atlikėjai KUPOLĖ. Šis kolektyvas nuskambėjo savotiškai įdomiai, nors pačiai gryno folko muzika, prisiklausius per mūsų TV sutartinių ir gana vienodų kapelų griežynių, jau pabodo. Visiškai kitoks įspūdis pasiliko po ATALYJA pasirodymo. Folką su roku derinanti grupė jau kurį laiką kelia vis didesnį susidomėjimą. Taigi su dideliu malonumu pasižiūrėjau jų koncertą. Įsitaisius idealioje vietoje – po stogu prie prekybininkų maistu ir alumi stalų, iš kur puikiai viskas matyti, tas malonumas buvo dar didesnis…

Folklorininkai VISI nuskambėjo įdomiau ir patraukliau nei KUPOLĖ. Nors ir jų pasirodymo detalės nelabai įsiminė. Nebent tai, kad kolektyvas didelis, vos tilpo scenoje. Ir būtent šioje grupėje buvo įspūdingas žilagalvis smuikininkas, klausytojus stebinęs savo griežimo talentu, o fotografus masinęs išvaizda. Pačiai teko matyti meninių jo kadrų tiesiog fotoaparate…

Labai laukiau AISTVAROS. Vieną ar du sykius matyti folką su metalu derinantys jaunuoliai kaskart palikdavo gerą įspūdį, nors ir yra savotiškas ŽALVARINIO „klonas“. Šiuose Rumšiškių tyruose jų rokeriškai liaudiška, tai pikta, tai rami muzika nuskambėjo puikiai. Nors griežti ritmai gal ir trikdė vyresnio amžiaus žiūrovus, bet tikrai nevirkdė gausaus vaikų būrio, nelodė ne ką mažiau gausios šunų kompanijos ir, atrodo, patiko net ir vien tik folkloro mėgėjams.

Jei jau prašnekome apie vaikus, gražu buvo žiūrėti, kaip užsibuvę KARUŽĖS vyrai vietoj arkliukų įsiręžę prieš sceną ratais tampė pilną jų vežimą… Irgi fotoaparatų objektyvų verta atrakcija. O scenoje netrukus pasirodė PIEVOS. Tai irgi folkrokinė grupė, nors skambesiu pastebimai besiskirianti nuo ATALYJOS. Skardžiabalsė PIEVŲ vokalistė galėtų prikelti net mirusiuosius, taigi jos balsas tikriausiai plačiai aidėjo tose pačiose pievose, kaip grupė ir vadinasi. Šou buvo labai šiltas, nuotaikingas ir įsimintinas. Už tai ir pakelkime alaus bokalus!

Alus čia buvo iš Kauno, geras, ir jis nesibaigė. Tuo tarpu scenoje pasirodė AISTĖ ir grupė SKYLĖ. Jau daugelį metų gyvuojantis ir mus skambiomis, patriotinėmis, vien lietuviškomis dainomis džiuginantis kolektyvas turi tų dainų visą aruodą. Taigi ir jų pasirodymas truko virš valandos. Manau, nereikia daug pasakoti, kokias nenusakomas emocijas sukelia šios grupės kūryba, ypač įsiklausius į dainų tekstus. Čiupau paklotą ir klestelėjau ant žolės – tokios kūrybos reikia klausytis būnant arčiau gamtos, pagalvojau. Taip ir prasėdėjau kaifuodama ir užsimiršusi visą laiką, kuris nepastebimai pralėkė. Didžiulė pagarba šiam kolektyvui. Beje, su Aistės pavarde susijęs vienas kuriozas, kuris vėliau dar vieniems atlikėjams „prilipdė“ mūsų sugalvotą pseudonimą. Programėlės viršuje sukeitus raides jos pavardė tapo Smiglevičiūtė, o mūsų kompanijos išmonė nuvedė dar toliau – atlikėja patapo Aiste Skyliavičiūte :).

Surimtėkime. Kiek ilgesnė pertrauka, yra laiko išlenkti bokaliuką iki kauniečių rokerių REBELHEART pasirodymo. Gauna „krikštą“ ir ši grupė – Riebalai. Kažkaip panašiai tarmiškai nuskambėjo mūsų kompanijoje jų pavadinimas, iš štai kas išėjo :). Trys gitaromis apsiginklavę muzikantai susėda scenoje, o už jų nugarų klesteli ir būgnininkas. Įsistebeiliju į senokai matytą, bet šiaip gerai pažįstamą kompaniją. Ir ką gi, ji čia atrodo puikiai, ir ta pusiau akustinė programa tarp Rumšiškių žolynų skamba labai vietoje. Groja kauniečiai ir savus kūrinius, ir koverius – abeji verti dėmesio. Na, dėl geriausios Lietuvos roko grupės titulo, kaip kartais skambiai Rebelai vadinami, galima ginčytis, tačiau muzikantų patirtis ir profesionalumas savo daro. Tikrai labai šaunus pasirodymas.

O toliau… Nusprendžiu, kad šiemet Andriaus Mamontovo (jo Mamuto pravardė – vieša paslaptis) šiemet jau prisiklausiau, taigi nutariu pailsėti stovyklavietėje. Ir lyg tyčia garso šiam atlikėjui prideda tiek, kad palapinėje atrodo, jog ji stovi visai arti scenos. Todėl visą ilgą Andriaus repertuarą teko girdėti labai aiškiai. Ir prie scenos trypčioti nebūtina…

Iš visos sielos buvau pasiryžusi pamatyti SIELĄ, tačiau apie pirmą nakties prasidėjęs jos šou niekaip neišjudino pavargusių kaulų. Gotikinio roko melodijos, girdėtos daug kartų, ir įvairiose vietose, šįsyk buvo klausomos taipogi palapinėje, kaip maloni lopšinė. Ir jau visai pro miegus skambėjo iki 3 nakties pagonišką metalą grojęs JUODVARNIS. Taigi apie šią „Margų pievų“ dalį galiu pasakyti tik tiek.

Iki paryčių, berods, vyko šokiai pokiai, aidint 1960-1989-ųjų roko ir pop hitams. Šių visai neteko girdėti. Na, o ryte, kuris už vakarą protingesnis, viena po kitos išnyko ir palapinės. Apsukę garbės ratą muziejaus keliais, išsiskirstėme po namus. Vedini minčių: norisi pratęsimo. Net jeigu „Margos pievos“ turi sąsajų su „Mėnesiu Juodaragiu“, šie festivaliai skiriasi. Taigi kitąmet… susitiksime Rumšiškėse?

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Portalo www.ferrum.lt redakcija neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. Redakcija pasilieka teisę pašalinti įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsakingi juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą ir kitus neteisėtus veiksmus. Apie netinkamus komentarus prašome pranešti redaktoriams (info@ferrum.lt).
Tik prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus