Apelsinai nuo TYPE O NEGATIVE stalo

Birželio mėnesį sužinojus, kad į Varšuvą atvažiuoja grupė TYPE O NEGATIVE, apsėdo įkyri mintis, kad reikia pamatyti šią grupę. Šiaip tai važiuoti norėjosi daugiau dėl statistikos – man ši grupė viena tų, kurios asocijuojasi su legendine 91 death metal banga, kai šalia šios srovės grupių iškilo ir kitokį niūrų metalą grojančios grupės: Anathema, Paradise Lost, Tiamat, Amorphis ir kt. Šios grupės pradėjo kelti sumaištį mūsų sielose prieš 10 metų, tačiau koncertuose jas išvysti gyvai galėjau tik per pastaruosius 2-3 metus. Taigi, po Metallica, Slayer, Sepultura, Rammstein, ir t.t. atėjo laikas pamatyti Type O Negative. Draugui apsispręsti važiuoti į šį koncertą buvo dar lengviau – tai viena iš keturių jo mėgstamiausių grupių.

Ir štai mes sėdim rytiniame autobuse į Varšuvą, diena pradeda slinkti, o mūsų kūnus šildo Stakliškių kokteilis ir Bobelinė. Mūsų mintis prablaško gretimai sėdintis anglų šnipas, kuris su savo keistos formos fotoaparatu fotografuoja kiekvieną pakeliui šmėkščiojantį ežerą ar upę. Duty free pasipildom stipriųjų gėrimų atsargas, pietums zapekankė ir frytki ir po 8 valandų kelionės pasiekiam Varšuvos autobusų stotį. Į Stodola klubą veža taksistas, atstumas gal kokie 3 kilometrai ir visą tą laiką bandau nustatyti ar veikia taksometras ar ne. Taksi sustoja ir taksistas patenkintas sako “20 zlotų”, kaip ir buvom suderėję.

Prie durų maloni staigmena, galim įsigyti rezervuotus bilietus, o jie aišku truputį pigesni negu koncerto dieną. Pats klubas iš pirmo žvilgsnio atrodo mažas, tačiau kol kas svarbu prisipildyti pirmus bokalus šalto lenkiško alaus. Sekantis punktas atributikos skyrelis. Esam apsvaigę po kelionės, todėl daug nesvarstom kam apsimoka išleisti pinigus. Svarbiausia, kad yra L dydžio marškinėlių. Draugas dar paima ir DVD After Dark. Pakylam į klubo antrąjį aukštą, kur įkaitę nuo alkoholio pamatome saugomas duris į tarnybines patalpas. Mintis viena – mums reikia ten patekti. Pradedame nerišlų anglų-lenkų-rusų-lietuvių kalba pokalbį su apsauginiu, o jis pasirodo mandagus ir pasiruošęs padėti vyrukas. Deja, jis turi šefą, kuris tik vienas sprendžia šiuos klausimus. Šefas vaikšto labai greitai, nesustodamas duoda komandas ir nurodymus, bet mums nė motais, aiškinam, kad mes fanai iš Lietuvos ir t.t. ir pan. Ne nieko neišeis, bet mes nenuleidžiam rankų ir tykojam jo prie tų paslaptingų durų. Pradeda groti apšildanti grupė, vis tiek neapleidžiam savo pozicijų. Dar po bokalą, dar šiek tiek šnekų su apsauginiu, jis nežino kas yra ta Type O Negative. Pagaliau išgaunamas leidimas, įleisti mus tada, kai prasidės koncertas. Dabar jau stovim prie durų ir pasigirdus bent menkiausiam garsui salėje raginam apsauginį mus praleisti. Tuo pat metu turim pažadėti, jokio alaus, jokių fotkių, jokių bajerių.

Ir štai tos durys prasiveria lekiam koridoriais į tamsą ir staiga patenkam į balkoną iš kurio pasimato visa salė su scena. Įspūdinga, gal truputį didesnėje už Bravo klubo salėje susispaudę 2000 žiūrovų, galvų jūra tęsiasi nuo scenos pradžios, apsemia garso pultą, ir dar beviltiškai bando įsigrūsti salę pro keturias siauras duris. Grupė jau scenoje ir pirmi akordai mus užveda: “I know you’re fucking someone else”. Gitaristai priekyje, aukščiau ant pakylos šonu pasisukęs klavišininkas, dar aukščiau būgnininkas. (Atrodo jei jis atsistotų galva atsiremtu į klubo lubas.) Nors muzikantai elgiasi santūriai, publika įsiaudrinusi, po kiekvieno gabalo ploja ir kelia rankas į viršų nemažiau kaip du trečdaliai žiūrovų. Staiga ant scenos pasirodo mergina ir apsikabina vokalistą-bosistą iš nugaros, tačiau apsauginis ją gana greit atplėšia ir išneša nuo scenos. Pradeda žliaugti prakaitas, apačioje turbūt pragaras pagalvoju mojuodamas fotoaparatu į ritmą.

Trumpa pertrauka, nors visi žinom, kad grupė tuo vėl bus scenoje, vis tiek skanduojam: “Type O Negative”. Antra dalis ramesnė, galima skirti daugiau dėmesio aplinkai. Scenos apšvietimui naudojamos tik grynos spalvos ir ypač akcentuojama salotinė spalva, kuri nukreipta tiesiai į muzikantus. Šioje šviesoje ypač krinta į akis grupės narių apranga primenanti 666 operacinės chirurgų aprangą. Muzika staiga vėl nutyla ir muzikantai nueina nuo scenos. Tačiau publika dar turi jėgų ir nepaliauja jų kviesti atgal. Nusivalę prakaitą muzikantai vėl grįžta. Šį kartą jie nusiteikę iš publikos išsunkti paskutinius prakaito lašus. Koncertas pasiekia kulminaciją, superhitas – Black No. 1. Pamažu nutraukiamos boso gitaros stygos ir muzika nutyla. Visi euforijoje, bet viskas baigta. Dar keletas popierinių rankšluosčių nuo scenos ir atgal metimų ir grupė pradingsta užkulisiuose. Mes pradedame judėti link išėjimo, patenkam į dienos šviesos lempų apšviestą tunelį, kurio gale matosi durys pro kurias čia patekom. “Palauk”, sakau draugui, “mums ne ten.”

Ir mes grįžtam į tamsą, nulipame laiptais žemyn ir patenkame į nutriušusias tarnybines patalpas. Kažkur čia yra GRUPĖ. Į mus įtariai žiūri apsauginiai. Pasirenkame nuošalias duris ir patenkame į tualetą. Išėjus iš jo pasijuntame savi, tik kažko prikimba vaikinas su Brooklyn Hospital marškinėliais. Jis kažkuo susijęs su grupe. Mes jam aiškinam, kad esam iš Lietuvos, jis atsakė, kad jie irgi važiuos per Lietuvą (sekantis koncertas numatytas Suomijoje) , ant sienos parodė klaidingą Latvijos, Estijos ir Lietuvos padėtį žemėlapyje, tuoj pat buvo pataisytas ir ta proga paklaustas, ar nepriimtų mūsų į autobusą. Tačiau po nerišlių kalbų jis atstoja nuo mūsų, o pasukę už kampo patenkame į keistą kambarį pilną juodai apsirengusių 20 – mečių mergaičių, kurios sėdi aplink keistą stalą prie veidrodinės sienos. Nedrąsiai nueiname į kamputį prie kito stalo kampe ir atsisėdame. Kažkoks tipas tarpduryje praneša, kad grupė duše ir tuoj pasirodys. Nebegaištame laiko ir čiumpame nuo stalo sumuštinius, po slyvų trauktinės ir alaus labai norisi valgyti.

Praeina dar kiek laiko, į centrinį stalą pateikiami keli dideli padėklai maisto ir pasirodo bimbačius Johny Kelly, o po kelių minučių tarpduryje – ir pats Peter Steele, atsisėda už stalo, o jį apsupa juodosios mergaitės. Dar po kelių minučių įeina gitaristas Kenny Hickey. Draugas visiems grupės nariams kaišo koncerto bilietą, renka parašus. Maigau fotoaparato klavišus bandydamas atlaisvinti vietos istoriniams kadrams, pagaliau. Nusifotografuojam, dar truputį pasitrinam, t. y. atsigeriam pieno ir pavalgom žemės riešutų, pasiimam vandens ir išeinam į lauką, kur apie 100 žmonių minia buriuojasi prie grupės autobuso. Tiesa dar užtrunkam prie klubo apsaugos, kuri nenori atiduoti mūsų brendžio butelio, bet vėl pasirodo “šefas”, kuris išsprendžia ir šią problemą mūsų naudai. Taigi, ir mes trinamės prie autobuso, nes šią naktį kaip ir nebėra kur eiti, kažkokia lenkė prašo zlotų, o minioje pasigirsta ir lietuviška tarmė. Paskutinį kartą pažiūrim į nuotrauką ir patraukiam į stotį.

Mums pasiseka, galim miegoti lėtai slenkančiame į Suvalkus traukinyje. Kelios valandos tranzavimo ir štai jau einam per Budzinsko muitinės postą.

” Žiūrėk”, sako draugas ir išsitraukia iš kišenės apelsiną. Nusijuokiam – apelsinas nuo Type O Negative stalo.

(Nuotraukoje – straipsnio autoriai, P. Steelo glėbyje)