Straipsniai

Andy La Rocque: „Sugrūdau gitaras į sandėlį. Nebenorėjau jų matyti“

Interviu autorius: Torbjörn Hallgren, barametal.wordpress.com

andyinthestudioNeseniai rašydama apie Danijos deatherius UNDERGANG, įžangoje užsiminiau apie KING DIAMOND. Taip jau sutapo, kad ieškodama vertingų ir įdomių pokalbių su muzikantais, radau puikų interviu su Andy La Rocque, muzikos versle visų vadinamu tiesiog Andy (o ne tikruoju vardu Anders Allhage). Nuo 1985-ųjų būdamas kultinės sunkiojo metalo grupės KING DIAMOND gitaristu, jis taip pat spėjo įkurti savo studiją „Sonic Train Studios“ ir palikti savo muzikinius pėdsakus daugelyje kitų projektų. Andy grojo drauge su death metalo pradininkais DEATH, jo solo girdime AT THE GATES dainoje „Cold“ iš albumo „Slaughter of the Soul“, SHINING kūrinyje „For the God Below“ iš 2012-ųjų „Redefining Darkness“, paminint vos keletą ryškiausių. Varberge (apie 70 km į pietus nuo Geteborgo) įsikūrusioje legendinio gitaristo studijoje savo albumus įrašinėjo, miksavo ar masterino daugybė metalo grupių: KING OF ASGARD, TSJUDER, HAMMERFALL, EINHERJER, MELECHESH, ką tik minėtieji SHINING čia įrašė du paskutinius savo albumus (sekantieji grupę turbūt pastebėjo, jog ir naujausią savo albumą švedai įrašinėja „Sonic Train Studios“) ir daugybė kitų. Šiame ilgame interviu Andy dalijasi istorijomis ir gandais apie KING DIAMOND praeitį ir ateitį, pasakoja apie projektus ir susitikimus su kitomis metalo grupėmis, darbą studijoje ir nelengvą, bet visų vargų vertą muzikanto dalią.

* * *

Esi grojęs projektuose, kurie taip ir liko už studijos sienų, kaip kad grupė BLACK su Toniu Martinu (ex-BLACK SABBATH).

Viskas, atrodo, prasidėjo 2011-aisiais. Drauge su Magnusu Rosén (ex-HAMMERFALL) sukūrėme dainas. Tuo metu abu grojome grupėje X-WORLD kartu su David Bowie gitaristu Reeve Gabrelsu ir vokalistu Nilsu K. Rue (PAGAN‘S MIND, EIDOLON). Šaunios būta grupės, bet nieko neišėjo. Todėl Magnusas, pažinojęs Tonį Martiną, paklausė, ar man būtų įdomu su juo groti. Žinoma. Kingas tuo metu sirgo – bėdos su širdimi ir nugara.

Tad parašiau dalį dainų, Magnusas irgi prisidėjo, Tonis įrašė vokalą, rezultatas buvo tiesiog puikus. Daug gerų, sunkių rifų, be to, Magnusas ir Tonis manė, jog BLACK yra puikus pavadinimas grupei. Tikrai taip. Tačiau kai po daugybės metų pertraukos KING DIAMOND ir vėl įsivažiavo, viskas, deja, nuėjo šuniui ant uodegos.

Tai BLACK iširo tavo iniciatyva?

Ne, tai buvo bendras mūsų sprendimas. Visi dabar turime svarbesnių reikalų. Užsibrėžėme įrašyti dešimt dainų, tačiau kol kas tik trys iš jų yra paruoštos. Niekada nėra per vėlu, tad kas žino, gal kada nors kas nors iš to ir išeis, gal ne kaip BLACK, bet kaip „žvaigždžių rinktinė“. Beje, paskutinėse dvejose dainose būgnais grojo Andersas Johanssonas (HAMMERFALL, YNGWIE MALMSTEEN, SILVER MOUNTAIN).

Kodėl būtinai dešimt dainų? Ar tik nebūsi įstrigęs sename, į LP orientuotame mąstyme?

Mmm. Teisybė. Taip, matyt, ir yra. Tada mums tai atrodė būtina, tačiau dabar niekas taip nebegalvoja. Dabar užtenka išleisti dvi dainas.

Kaip atsitiko, kad tu vienintelis iš visų grupės narių, tai prisijungusių prie grupės, tai ją palikusių, likai groti KING DIAMOND? Ar tu ir Kingas esate geri draugai, ar profesionalūs kolegos?

Manau, kad ir draugai, ir kolegos. Tam, kad neprarastum per daug, turi sugebėti rasti kompromisą, o dirbant su tokiu žmogumi, kaip Kingas, kuris iš tikrųjų žino, ko nori, tai tiesiog būtina. Jis žino, kaip viskas turi būti. Kai ateinu su savo pasiūlymais, kartais išgirstu „taip, po velnių, čia tikrai gerai“, o kartais „ne ne, taip aš nenoriu“. Tada tenka tiesiog nuryti nusivylimą ir dirbti toliau.

Ar dabar lengviau su tuo susitaikyti, nei jaunystėje – kai parašai rifą, kuriuo tvirtai tiki, o Kingas jį atmeta?

Hm. Man gan lengvai sekasi užmiršti savo prestižą. Tai, kas yra teisinga, norint žengti į priekį, yra svarbiau. Kartais tokius atmetimus priimti sekasi sunkiau, bet dažniausiai viskas susitvarko. Esu atsakingas už labai daug ką KING DIAMOND kūrybiniame procese, kaip prodiuseris ir visa kita, tad yra daug kitų dalykų, su kuriais reikia dirbti. Nesu išdidus, man svarbu visuma. Svarbiau yra stumtis į priekį ir sukurti gerą produktą, nei užstrigti prie mažų detalių.

Ar KING DIAMOND albumus įrašinėjate skirtinguose pasaulio kraštuose, turint omenyje, jog tu gyveni Varberge, o Kingas Dalase?

Taip. Paskutiniuosius penkiolika metų būgnus įrašinėjome Dalase, nes mūsų būgnininkas gyvena Amerikoje. Man nusigauti ten yra kur kas paprasčiau, nei, pavyzdžiui, visiems kitiems atskristi čia. Ritminės gitaros partijas įrašome Kingo namų studijoje, o paskui reampinu jas čia, „Sonic Train“ studijoje. Taip viskas veikia kuo puikiausiai. Kingas įrašo vokalą studijoje Dalase, tam tikrą dalį muzikos taip pat ir miksuojame jo namuose. Tačiau jau praėjo 10 metų nuo mūsų paskutinio albumo. Kitą kartą viskas gali būti kitaip.

Kitą kartą? Metal archives puslapyje rašoma, jog naujienos apie kitą KING DIAMOND albumą bus paskelbtos 2017-aisiais, ar tai tiesa? (Įdomu tai, kad po mūsų interviu šis įrašas buvo pašalintas).

2017-aisiais pradėsime rašyti dainas, tačiau niekas negali pasakyti, kiek ilgai visa tai truks, daug kas priklauso nuo to, kiek turėsime koncertų. Šiuo metu išleisti naują albumą mums neatrodo taip svarbu. Keliuose numatytuose 2017-ųjų koncertuose vis dar tęsime savo „Abigail“ šou. Pirmojoje pasirodymo dalyje sugrojame 6-7 dainas iš skirtingų KING DIAMOND laikotarpių, o antrojoje – visą „Abigail“ albumą, nuo pradžios iki galo. Šiuo metu žmonės nori išgirsti tai. Jie nori oldskūlo. Jei būtume nauja grupė, dar tik besiruošianti trečiam savo įrašui, būtų kita kalba.

Ar grupę ir tave patį ištinka kūrybinės krizės? Ar kartais neatrodo, jog anksčiau pasiekdavote tai, kas dabar nebepavyksta?

Pasitaiko. Tačiau mes visiškai savęs nespaudžiame, pavyzdžiui, kad tą ir tą dieną atsisėsime ir pradėsime rašyti dainas. Pasiliekame keleto mėnesių laikotarpį, o jei jaučiame, kad nėra įkvėpimo, nieko ir nedarome. Vėliau, savaitei ar mėnesiui prabėgus, prasideda kūrybinis antplūdis ir parašome penkias-šešias dainas per porą dienų. Taip jau būna. Svarbiausia, tam idėjų šuorui užklupus, jį išnaudoti.

Ar visada „sutari“ su gitara, ar būna laikotarpių, kai supykina vos į ją pažiūrėjus?

Antras variantas, jokių abejonių. Negrojau gitara jau keletą mėnesių. Žiauriai gera. Tokiais atvejais, žinoma, turiu kitų mane įkvepiančių ir guodžiančių užsiėmimų. Žinau, jog po tokių pauzių prireikia keleto dienų viskam sugrįžti į savas vėžes, bet viskas visada susitvarko. Nors, taip, būna periodų, kai vargiai prisiliečiu prie savo gitarų.

Prisimenu, jog 2015-aisiais grįžęs po „Abigail“ turo neturėjau jokio noro groti kelis mėnesius. Be to, prireikė keleto mėnesių instrumentams parsigabenti čia, į Švediją, o tada aš juos tiesiog išpakavau ir pastačiau sandėlyje. Negalėjau į juos nė pažiūrėti. Trys ilgi JAV turai, trukę pusantrų metų. Būna labai sunku, po tokių intensyvių gastrolių tiesiog privalu atsikvėpti. Tad užsiėmiau kitais dalykais – visą 2016-ųjų pavasarį prodiusavau daugybę grupių. Keletą dienų prieš tai, kai turėjau išvažiuoti į vieną iš vasaros festivalių, sėdėjau ir miksavau albumą – buvo likę vos kelios dienos ir grupei prasidėjo „mikso panika“. Nebuvo labai linksma.

Ar kaltas dėl to buvo įrašas?

Ne, tiesiog buvo per daug streso. Juk turėjau ruoštis ir repetuoti dainas festivaliui vietoj to, kad miksuočiau albumus. Viskas praėjo sklandžiai, tačiau būtų buvę gera turėti dvi savaites normalaus pasiruošimo.

O prieš pat pasirodymą, ar tau reikia apšilti?

Ne, galiu groti ir be apšilimo. Tačiau man reikia nusiteikti morališkai, tai kur kas svarbiau. Visa kita sutvarko adrenalinas.

Tu ir Kingas – esi sakęs, jog kalbatės kelis kartus per savaitę.

Taip, nors tai, žinoma, priklauso nuo situacijos. Jei turime, ką aptarti, kalbamės kelis kartus per savaitę. Kartais susisiekiame ne taip dažnai, tačiau tik labai retais atvejais tarp mūsų pokalbių prabėga daugiau nei dvi savaitės.

Kiek toli į priekį būna suplanuota KING DIAMOND ateitis? Juk turi studiją, kurią reikia prižiūrėti.

Dažniausiai, sakyčiau, metus į priekį. Blogiausiu atveju – pusmetį.

Ir visu tuo iš Dalaso pasirūpina Kingas?

Ne, vadinamąją „firmą“ sudarome aš, Kingas ir mūsų vadybininkas. Daug kas priklauso ir nuo koncertavimo galimybių, jei gauname gerus pasiūlymus groti festivaliuose, jiems teikiame pirmenybę. O grupė KING DIAMOND man visada buvo svarbiausias prioritetas.

Kas tau arčiau širdies – turai ar pavieniai pasirodymai festivaliuose?

Antras variantas. Rengiame turus trisdešimt metų, mokame tai daryti, bet kai numatyti keturi-penki grojimai per savaitę, pridėjus dar ir nuolatinį keliavimą tarp jų, viskas pasidaro labai įtempta. Sunku psichologiškai. Daugybė ilgų laukimo valandų. Kalbant iš ekonominės pusės… dažnai naudingiau per vieną vasarą sugroti dešimtyje festivalių, nei kad surengti 25-ių koncertų turą. Nors po ilgesnio laiko ir festivaliai „apsunksta“. Turai gerokai labiau suspausti. Tačiau man geriau pavieniai festivaliniai pasirodymai.

Ar festivaliuose jaučiatės karaliais? Seni draugai ir jaunesnės, jus dievukais laikančios grupės…

Aš į tai žiūriu visai ne taip. Vis dar manau, jog esu tiesiog vaikinukas, grojantis roko grupėje, todėl nustembu, kai priėję kokios grupės nariai sako, kad jie klausosi KING DIAMOND nuo dešimties metų. Aha, galvoju, o tau ne tiek pat metų, kiek man? Bet nebūna nė vieno, kuris būtų mano amžiaus, cha cha! Iš tikrųjų smagu, kai grupės prieina ir sako, kad yra mūsų fanai.

Nes jūsų muzika labai skiriasi nuo jaunesnių grupių?

Ne, tai neturi jokios reikšmės. Pirmą kartą sutikau ANTHRAX, kai jie grojo Ullevi vykusiame „Big Four“ koncerte (didžiuliame stadione Geteborge, 2011-ųjų liepą – vert. past.). Aišku, pažinojome vieni kitus, bet niekada anksčiau nebuvau jų sutikęs. Toks buvo mūsų pokalbis su Joey Belladonna: „O, Andy, kad tu žinotum, kaip mes taškėmės pagal jūsų albumą savo autobuse, kai čia važinėjomės 86-87-aisiais!“ …Gal tai buvo kemperis ar kažkas kita, kuo jie ten važinėjosi. „Nejaugi? Mes pagal jūsiškį taškėmės labiau!“ Turėjau omenyje „Spreading the disease“.

Grupių, su kuriomis savo studijoje dirbai 2016-ųjų pavasarį ir ne tik, sąraše yra daugybė tokių, apie kurias nieko nesu girdėjęs. Kaip jautiesi, gavęs užklausą iš kokių nors THERMOTIC DWELLERS (išgalvotas grupės pavadinimas), ką tokiu atveju darai? 

Paprašau jų atsiųsti keletą ankstesnių savo įrašų, kad žinočiau, kokį stilių jie groja. Visų pirma, žinoma, jie turi mokėti groti, o tada jau į viską žiūriu labiau iš techninės pusės, nei iš muzikinės. Būnu patenkintas, kai viskas būna gerai sugrota ir gerai padaryta, man visai nerūpi, kokiam žanrui grupės priklauso. Stengiuosi suteikti joms gerą skambesį ir išspausti iš jų viską, kas įmanoma. Jei pasiseka „iškepti“ geras dainas, tai būna tarsi papildomas apdovanojimas.

Ar tavo studija yra terpė vienam ar keliems konkretiems žanrams? Jei taip, ar tai atsitiko be tavo paties įsikišimo?

Pradžioje tikrai atrodė, kad mano studija tapo niša black metalo grupėms, nes neįtikėtinai daug jų norėjo čia įrašinėti, nieko negalėjau pakeisti. Pačios pirmosios grupės, su kuriomis dirbau, grojo labiau tradicinį sunkųjį roką. O paskui ir pasipylė devynios galybės blackerių. Taip viskas klostėsi kokius septynis-aštuonis metus. Vėliau atsirado ir kitus stilius grojančių grupių, o šiuo metu repertuaras čia labai maišytas: nuo doomo ir norvegiško miškų metalo iki pat amerikietiško punkmetalio.

Ar sėdėdami čia jie tikisi išgirsti juokingų KING DIAMOND istorijų?

Be abejo. Jiems smalsu, koks jausmas, būnant ilguose turuose, bet labiausiai juos domina, kaip ten viskas atrodė 1980-aisiais: „Tai kaip ten buvo aštuoniasdešimtais?“ Apie visas merginas, vakarėlius, be to, mes juk porą metų gyvenome Los Andžele. Apie tai jie nori išgirsti.

Tai kaip ten buvo?

Būtent taip, kaip visi ir galvoja. Reikėjo laikyti koją ant stabdžių pedalo.

Gerai, pasitaupyk šias istorijas grupėms. Ar prisimeni visas albumų, kuriuos įrašėte su KING DIAMOND, detales?

Daugybė jų jau išgaravo iš galvos. Bet prisimenu visumą ir nuotaikas, vyravusias įrašinėjimo metu, jei, tarkime, kalbėsime apie „Abigail“, kurio kūrimo procese dalyvavau nuo pradžios iki galo. „Fatal Portrait“ įrašinėjimo pradžioje manęs nebuvo, grupė per dvi savaites jau buvo spėjusi įrašyti būgnus, ritmines gitaras ir bosą, kol galop ir aš prisijungiau. Tad mano indėlis šiame albume buvo gerokai mažesnis.

Kalbant apie „Abigail“, mes su Kingu iki šiol manome, jog šiame albume mums pavyko užčiuopti kažką neįtikėtinai magiško. Atmosfera, metų laikas, dainos, viskas buvo tiesiog wow. Taip šio įrašo klausydamasis jaučiuosi iki šiol, nors viriname „Abigail“ gyvai jau antrus metus. Tai pastebiu ir publikoje.

O ar pastebi, kad grupės, įrašinėjančios tavo studijoje, kartais išgyvena tokį pat magišką laikotarpį, kaip jūs su „Abigail“?

Manau, kad grupės tai išgyvena kur kas stipriau nei aš, juk neprisidedu prie dainų rašymo. Esu atsakingas už kitus dalykus, stengiuosi, kad grupių nariai iš tiesų įsigyventų į tai, ką jie daro, tad jie ir jaučia tą aiškiau, nei aš. Čia įrašinėdami PENETRATION (visiems jiems apie keturiasdešimt) buvo itin entuziastingi. Jie jautė kažką, ko aš pats nepajėgiau.

Grįžkime prie studijinių detalių – dainoje „Sleepless Nights“ yra rifas (prasidedantis maždaug 02:24), iškart po gitaros solo. Jis nerealiai geras!

Okei, wow, žinau, ką turi omenyje. Šaunu, kad tau jis taip patinka, aš apie jį nė nesusimąsčiau.

Tad mano klausimas: ar yra tokių rifų ar solo partijų, kuriomis iki šiol esi labai patenkintas?

Taip, manau, kad mano solo dainoje „Welcome Home“ sužiba kiekvieną sykį, kai mes ją grojame. Tai buvo pirmasis solo, kurį įrašiau albumui „Them“, todėl galvoje vis kirbėjo mintis: „Po velnių, jei taip eisis ir toliau, visi solo bus nesveiki“. Tikrai geras solo! Esu juo labai patenkintas. O „Sleepless Nights“ solo yra labai jausmingas.

Bet solo partijas turbūt būni paruošęs iš anksto, juk neimprovizuoji, kai įrašinėjate?

Arba paruošiu jas čia, namie, arba kuriu jas žingsnis po žingsnio. Improvizuoju retai ir tik labai trumpuose epizoduose, jei jau labai užstringu tame, ką esu suplanavęs. Tačiau, taip, dažniausiai savo solo partijas rašau.

Ar jums buvo sunku devyniasdešimtaisiais, kai, viena vertus, daug metalo grupių iš dėmesio centro išstūmė grunge banga, o kita vertus, iš požemių į dienos šviesą išlindo death ir black metalas? 

Esmė ta, kad kaip tik tuo metu, kai grunge išpopuliarėjo, mes nebuvome pasirašę jokios sutarties. 1990-aisiais ar 1991-aisiais išleidome live albumą, o tada sekė trys-keturi metai be kontrakto. Tuo metu tiesiog kūrėme dainas ir mąstėme: „Kas dabar, po šimts pypkių, bus, sunkusis metalas juk niekam nebereikalingas?!“ Kita vertus, mes niekada nebuvome glamo grupė, tad kažkaip ir išsikapstėme, juk hair metal grupės visiškai išnyko. Pastebėjome, jog turime daug nuolatinių, ištikimų fanų. O aš dar kurį laiką grojau su DEATH. Buvo šaunu, ten viskas buvo kiek kitaip.

Tai atsitiko, kol jūs nebuvot pasirašę sutarties?

Būtent. Įrašiau su DEATH vieną albumą (1993-iųjų „Individual Thought Patterns“ – vert. past.), o po to jie paklausė, ar norėčiau su jais leistis į turą. Su KING DIAMOND buvome prisigastroliavę tiek ir tiek, kaip tik tada su žmona susilaukėme vaiko, tad atsisakiau: „Albumą galime įrašyti, bet į turą nevažiuosiu.“ Nors ir apgailestavo, jie su tuo sutiko. Buvo šaunu išbandyti kažką naujo, aš, tiesą sakant, vis dar sulaukiu daug liaupsių už tą albumą. Žmonės priėję prie manęs sako, kad tai „geriausias DEATH albumas“. Džiugu, nes tai buvo kitoniškas ir kūrybiškas projektas.

Ar jie žinojo, kad tu blaškaisi tarp dviejų grupių?

Chuckas buvo ilgalaikis KING DIAMOND fanas, mūsų grupės priklausė tai pačiai leidybos kompanijai, „Roadrunner Records“, turėjome bendrų draugų. Taip ir susipažinome. Smagu buvo porą savaičių pagyventi ir paraižyti solo Floridoje.

Ir apie MEGADETH būta gandų, ar tai tiesa?

Ne, netiesa. Jie paklausė, ar norėčiau atvykti į jų perklausą, man rodos, tai buvo 88-aisiais ar 89-aisiais. Bet aš iš karto pasakiau ne.

Galbūt viskas išėjo tik į gera?

Taip, aš nesigailiu nė vieno iš savo priimtų sprendimų. Turėjome bendrą turą su MEGADETH 1986-aisiais, jie buvo apšildančioji grupė pirmojo mūsų JAV turo metu, tad turėjau pakankamai progų perprasti, kaip ši grupė funkcionuoja, ir žinojau, kad tai ne man. Be to, visi tie turai man buvo gerokai įgrisę, o jie su manimi (per savo agentą) susisiekė vieno iš turų metu.

Jau kuris laikas KING DIAMOND sudėtis yra stabili, tačiau anksčiau būta nemažos kaitos. Ar ir tu dalyvauji priimant sprendimus, kam pasilikti, o kam išeiti?

Be jokios abejonės. Tiek muzikine, tiek asmenine prasme.

Ar visi buvę nariai buvo pasiekę jūsų muzikinį lygį, visi grojo kokybiškai ir neklysdami?

Visi jie gali paraižyti, mūsų amžiuje šitą žmonės jau sugeba.

Ar jauti, jog savo geriausią muzikinį kūrinį jau sukūrei, ar jis vis dar bręsta tavyje?

Aš asmeniškai manau, kad mes sukūrėme daug gerų kūrinių. Bet juk dar nieks nebaigta. Visą laiką tikiuosi, kad ir naujame albume bus bent keletas gryno aukso grūdelių ir akiplėšiškų momentų… Tuo esu visiškai įsitikinęs. Jei taip neatrodytų, butų galima viską čia pat ir užbaigti. Tad, kas be ko, ir ateityje dar laukia daug puikių gabalų.

Koks jausmas, būnant sunkios ir okultizmo auroje skendinčios grupės nariu, kai štai tokia eilutė pasirodo jūsų dainos tekste: „Let me help you, out of the chair, grandma?“ Viskas buvo savaime aišku ar dvejojai?

Tada tas tekstas gal ir nekėlė per daug susižavėjimo. Jis buvo perdėm smulkmeniškas. Šiek tiek per daug „kitoks“. Bet niekas grupėje dėl to neprotestavo. Maždaug: „Jo, gal ir visai nieko“.

Dabar juk ta eilutė tapo kultine.

Neblogai, ar ne?! Turint omenyje dar ir tai, kad tai ištisa siaubo istorija, o ne kokie meilės tekstai apie mergas ir mašinas, kokius rašo kitos grupės. Kingas visada žino, kokiu keliu jis nori eiti. Anksčiau tą kelią suprasti sekdavosi sunkiau, tačiau gan anksti suvokiau, jog kompasas, kurį Kingas laiko savo rankose, yra išskirtinai tikslus. Susiradus gerus organizatorius ir įrašų kompaniją, suprantančią jo norus, viskas einasi kaip per sviestą.

 

Interviu originalo kalba rasite čia: https://barametal.wordpress.com/2017/01/29/bara-metal-hos-andy-la-rocque-jag-stallde-in-gitarrerna-i-ett-forrad-jag-ville-inte-se-dem/

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Portalo www.ferrum.lt redakcija neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. Redakcija pasilieka teisę pašalinti įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsakingi juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą ir kitus neteisėtus veiksmus. Apie netinkamus komentarus prašome pranešti redaktoriams (info@ferrum.lt).
Savioras
2017.04.22 11:21

Atrodo kaip Dambrauskas :)

Atrophy1
2017.04.05 11:24

Prie ko čia tas Če Gevara?

XIII
2017.04.05 10:51

pre ko ce tas larioks?

BritnyFox
2017.04.03 12:55

lariokas
1. kioskas, kuriame parduodamas alkoholis
2. alaus baras; maža kavinė
3. prekyvietė
4. girtuoklis, alkoholikas

XIII
2017.04.03 12:36

dekui uz isvertima!

Tik prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus