ANATHEMA „Weather Systems“ – tarsi architektūrinis stebuklas

Įdomus kokteilis iš gęstančių saulėlydžių, vėjo išdegintų horizontų bei neišsipildžiusių svajų. Toks kupinas per kraštus besiliejančių emocijų, tiesiai į širdį jautriai smeigiančių žodžių ir tik gamtai būdingos didybės, prieš kurią mes su savais troškimais dažnai atrodom kaip Don Kichotai, kovojantys su vėjo malūnais, kurių mums nelemta įveikti, – nejučia net šiurpsta kūnas, lyg už nugaros stovint lemčiai, baksnojančiai į tave savo kaulėtu visagaliu pirštu… Brrr… Skamba fatališkai? Ne, tai, ačiū Dievui, ne lemtis – tokius jausmus sukelia naujas britų grupės ANATHEMA albumas „Weather Systems“.

Įspūdingas tarsi architektūrinis stebuklas, tačiau ne savo įmantrumu ir novatoriškumu, o tiesiog nepajudinama didybe, kuri įsigėrusi į kiekvieną kūrinį, į kiekvieną kompoziciją, tapusi jų savasties dalimi. Čia net liūdesys ir už nugaros nuolat sėlinanti tamsa kupini kažkokio nepaaiškinamo didingumo. Tarsi smulkus ir mažas, bet tuo pačiu ir galintis būti labai pavojingas žmogus liktų vienas prieš visą gamtą ir nebežinotų, ką toliau jam daryti. Galia ir menkumas – broliškos sąvokos, tad visur – tiek santykyje su pasauliu, tiek asmeniniuose ryšiuose viską galima kantriai ir ilgai statyti, o po to vienu rankos mostu sugriauti nelyginant kortų namelį. Viskas priklauso tik nuo mūsų. Ir ANATHEMA tą trapumą sugeba velniškai išraiškingai perteikti klausytojui taip, kad net nesuabejoji viso to tikrumu.

Tiems, kurie mėgo senąją doom metalą grojusią ANATHEMA, visi vėlesni leidiniai, kuriuose buvo mėginama išvaikščioti dar nepažintas alternatyvaus roko ar progresyvaus roko teritorijas, kėlė nusivylimą arba pyktį. Tačiau laikui bėgant dauguma gerbėjų susitaikė su nuolat eksperimentuojančia grupe, o tie, kurie negalėjo, vis dar taip pat mielai savo grotuvuose gali sukti senuosius ANATHEMA įrašus. Grupės horizontai niekada nenustojo plėstis ir tai tapo tik dar labiau akivaizdu praėjusiame albume „We’re Here Because We’re Here“ bei naujausiame jų darbe „Weather Systems“. Šie vyrukai ne iš tų, kurie vos pradėję groti tuojau pat atrado savo stilių ir tobulino jį iki begalybės. Jie eksperimentatoriai, besižavintys muzikos platumu ir gelme. O naujausiame įraše tiek gelmių, tiek viršukalnių apstu – belieka tik patogiai įsitaisyti ir mėgautis vaikščiojimo bedugnėmis šiurpuliukais.

Naująjį albumą grupė pradeda dviejų dalių emocingu kūriniu „Untouchable“, tęsiančiu ankstesniame albume pradėtas atmosferinio bei progresyvaus roko tradicijas. Akustiniai arba pianinu sugroti intro skamba jau įprastai ANATHEMAI, ir tai nieko nenustebins. Anaiptol, ši dainų struktūros formulė grupės kūryboje dažna: rami pradžia, po kurios emocijos prasiveržia visu savo gaivališkumu, tarsi lava iš kosčiojančių ugnikalnių, tuomet muzika pasiekia dramatiškiausią tašką, zenitą, kur jausmai degina ir sukelia virpulį, o tada tarsi po triukšmingos audros stoja ramybė ir tyla. Beje, vienoje iš dainų efektingu pavadinimu „The Storm Before the Calm“ tą tikrai galima pajusti. Čia be kita ko truputį paklaidžiojama po elektroniką ir programuotus plaukiojančius ritmus, bet jie nepaima viršaus, nors ką gali žinoti, kaip dar ateityje šie britai gali skambėti. Tačiau šiame albume tai tik išimtis. Čia labiau ima viršų įprasti grupei būdai, kaip pateikti muziką.

Daug akustinių gitarų, pianino, tačiau vietomis labai efektingai įstoja ir būgnai su elektrinėmis gitaromis. Šauniai skamba ir daug erdvės suteikia įspūdingos orkestruotės, kuriomis kolektyvo nariai jau kuris laikas be galo žavisi ir, tiesą sakant, naujose dainose tai daro tikrai pritrenkiančiai gerai. Bet kuris jausmas – tiek meilė, tiek liūdesys šių orkestruočių bei, žinoma, kaip gi be jų, puikių balsų savininkų Vincent Cavanagh ir Lee Douglas vyriško/moteriško dueto dėka tampa sukrečiančiu išgyvenimu, kurį patiri klausydamasis ANATHEMA muzikinių mantrų. Beje, dauguma šio kolektyvo kūrinių suręsti būtent tokiu principu – primena tarsi maldas, kurios nuolat besikartojančiais motyvais tarsi įstumia į transą.

Kiekviena daina turi savų pliusų. Vienos jų niūresnės, kitos persmelktos šviesių jausmų, tačiau visose siūloma kelionė jausmų labirintais nelieka be atsako. Veriantis Vincent Cavanagh balsas tai tik patvirtina kaip pvz., dainoje „The Beginning and the End“, atrodo, pasiekia viršūnę, netikėtai užlūžta, o toliau estafetę perima solo gitara bei lėtas pianinu skambinamas motyvas. O tokiose dainose kaip „Lightning Song“ atsiskleidžia ir nuostabus Lee Douglas vokalas. Moteriškas balsas tik dar labiau pabrėžia švelnų jautrumą grupės muzikoje, persipynusį su niūresnėmis nuotaikomis. Ši mergina, beje, tikrai įnešė nemažai šviežumo į grupės kūrybą nuo pat savo atėjimo pradžios ir padėjo grupei keistis bei atsidurti ten, kur dabar ir yra.

Beje, naujame darbe neišvengiamai yra ir blogumų, už kurių akys bei ausys negali neužkliūti. Tai vėlgi grupės gan nuvalkiota ir šimtąkart išbandyta dainų struktūra, kuri yra labai nuspėjama. Drauge kartais norėtųsi ir daugiau dinamikos muzikoje, ne vien girdėti tos pačios melodijos variacijas ar tik šiek tiek kitokį gabalų apipavidalinimą bei pateikimą. Vietomis pernelyg nuplaukiama į pop muzikos vandenis, nors, reikėtų pridurti, tai daroma tikrai ne nuobodžiai, patraukliai.

Baigdama naująjį savo darbą ambientine dainos pradžia pasižyminčia „Internal Landscapes“, ANATHEMA kalba apie mirties patirtį, tačiau vėlgi su didele doze optimizmo. Apskritai grupės kūryboje liko mažiau liūdesio, tačiau jei jau jo yra – jis pateikiamas labai dramatiškai, kone nusiritant iki agoniško skausmo. O iš tiesų, šviesa, tiesa ir meilė – viskas, kas turi lydėti mus iš šio pasaulio. Klausantis „Weather Systems“ kitokio įspūdžio ir negali susidaryti.

Vertinimas: 9/10

ANATHEMA „Weather Systems“
© „Kscope“, 2012

1. Untouchable, Part 1
2. Untouchable, Part 2
3. The Gathering of the Clouds
4. Lightning Song
5. Sunlight
6. The Storm Before the Calm
7. The Beginning and the End
8. The Lost Child
9. Internal Landscapes