AMORPHIS Vilniuje – ilgai lauktos tūkstančio ežerų šalies istorijos

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Kai dar nepraradusią skambesio jėgos ir populiarumo suomių grupę AMORPHIS kelis kartus teko matyti svetur, vis graužė apmaudas – kodėl ne pas mus? Ar jų pasirodymą laikinai nutraukęs gaisras, ar neįprasta vasaros vakaro žvarba, ar dar kokios nors keistos aplinkybės – visus tuos kartus šios komandos šou paliko kuo geriausius įspūdžius. Ir puikiai įsiminė iki šiol. Kadangi kiekvieną kartą jų repertuare atrasdavau kažką naujo (ne tik kūrybine prasme), lapkričio 4-osios laukiau nekantriai ir su dvigubu smalsumu. Pagaliau Lietuvoje! Ir pristato naują albumą, kuris labai patiko.

Taigi laukta besulaukta. Penktadienio vakaras, tegul ir prieš darbo šeštadienį, griežtai rezervuotas. Šį kartą nelabai palankios aplinkybės lėmė, kad ispanų NAHEMAH suspėjau išgirsti paskutinį kūrinį, ir tai už durų. Laimei, pasidomėjau šia modernaus skambesio grupe iš anksto, taigi bent jau žinau, apie ką jie :). Beje, gaila, nes jų stilius man kaip tik prie širdies, nors pakankamai skirtingas nuo vis dar labai mėgstamo ir ausiai mielo AMORPHIS skambesio. Beliko pasinaudoti visagale virtualia erdve ir dėstant šias mintis peržiūrėti kelis NAHEMAH video ir koncertų fragmentus. Daina „The Perfect Depth Of The Mermaids“ – tikras balzamas. Aha, juk „Mermaid“ vadinasi AMORPHIS daina, beje, skambėjusi ir šiame koncerte. Oi, lyrinis nukrypimas… Ką gali žinoti, gal NAHEMAH pavyks pamatyti scenoje kitą kartą, kažkur. O pavydėti ar ne tiems, kurie salėn sugužėjo vos atvėrus duris, – nežinau…

Kalbant apie publiką, nenustebino „Propagandoje“ senokai bematyta žmonių gausa, nes grupės, o ypač headlineriai, to tikrai verti. Smagu buvo po pertraukos sutikti visą būrį paskutinį kartą gana seniai matytų pažįstamų veidų iš įvairių Lietuvos kampelių. O tai, kad buvo pakankamai ir naujų, rodo, kad AMORPHIS nusipelnė kelių kartų melomanų simpatijų.

Norvegai LEPROUS mums jau pažįstami. Bent jau tiems, kurie 2009 metais lankėsi „Velnio akmenyje“. Pamenu, tada stilistinė jų muzikos mišrainė paliko nekokį įspūdį. Vis dėlto dabar labai tikėjausi, kad nuomonė šiuo klausimu pasikeis. Kadangi salėje dėl žmonių kiekio karšta, iki paskutinės minutės stoviniuojam prie durų, kol pirmieji norvegų akordai duoda signalą dislokuotis. Ir ką gi – jau pirmi kūriniai taip „užveža“, kad kyla pora retorinių klausimų. Pirmas: ar čia ta pati grupė, anuomet mano juokais pavadinta „kulinarais“? Antras: per du metus skambesys tapo tvarkingesnis – tai, sakykim, natūralu, bet, po perkūnais, kaip muzikantų galvose galėjo išsirutulioti tokios skambesio vingrybės ir susidėlioti visai netikėtos kombinacijos? Nelyginant muzikinis Rubiko kubas… Kuo toliau, tuo labiau LEPROUS kaitino visus susirinkusius, atrodo, jiems abejingų neliko. O mano galvoje iki pat jų šou pabaigos sukosi mintis – čia tai bent! Sakytum, jaunieji IN FLAMES pasekėjai (turbūt iš dalies dėl vokalisto dredų), bet toli gražu ne tik! Kiekviena daina – grynas malonumas. Savotiškas narkotikas. Tai vienas iš atvejų, kai netikėtai gauni dvigubai, o gal net trigubai daugiau nei tikiesi. Na, čia ne apie narkotikų dozes :). Tuomet geri įspūdžiai išlieka ilgam…

Nujausdami ilgesnę pertrauką, žmonės plūsteli į lauką, į barą, į mažąją salę. Tuomet visoje erdvėje, išskyrus pačią salę, ankšta. Ir supranti, kad stalų ir kėdžių nebuvimas kartais tik į naudą. Šnekučiuojantis su pažįstamais ir aptarinėjant jau patirtus įspūdžius, ir laikas greitai prabėga, ir alaus bokalai kažkaip mikliai ištuštėja :). Taigi dar po vieną, kol nepradėta kalti vakaro „vinis“…

Štai tas atsakingas momentas. Galiu tik įsivaizduoti, kaip pasijuto ilgamečiai AMORPHIS gerbėjai, pagaliau sulaukę savo favoritų čia pat, savame krašte. O ir pačiai tas penktasis kartas suomių akivaizdoje žadėjo intrigą – kaip jie atrodys čia? Ne paslaptis, kad grupės, kuri savo laiku padarė tam tikrą stilistinį perversmą metalo muzikos scenoje, kūryba neišvengė įvairių metamorfozių. Dėl to dabar ji vertinama dviprasmiškai. Kad ir dėl vokalistų kaitos. Pati tuo tarpu dar neprasidėjus šou žinojau, kad dreduotasis Tomis Joutsenas užantyje laiko gerą dinamito užtaisą, kuris sprogsta, jam vos pradėjus dainuoti. Ką ten dainuoti – tiesiog siautėti scenoje. Taip nutinka ir dabar. Manau, nelabai supyks set-listų „kolekcionieriai“, jeigu čia nevardinsiu AMORPHIS repertuaro. 15 kūrinių – ne juokai. O jei rimtai, jų sąrašas lengvai randamas internete arba buvusių koncerte galvose.

Be abejo, labai trūko daugiau kūrinių iš vienų geriausių man šios grupės albumų, „Tales From The Thousand Lakes“ ar „Elegy“. Bet įvertinus, kad suomių bagažas – jau 10 albumų, nieko stebėtina, kad senieji kūriniai nedominuoja. Svarbu, kad paskutinės, betgi svarbiausios dalies atmosfera įkaito iki 100 laipsnių, nenusakomai puikus grupės draivas kone vedė iš proto ir ragino gerai pašėlti, o pagal įtaigumą šis AMORPHIS šou tikrai buvo ne paskutinis, lyginant su kitais. Siurprizas – net ir tradiciškai išėjus bisui, taip ir nesugrotas, rodos, jau vizitine grupės kortele tapęs kūrinys „Black Winter Day“. Bet man tai kaip tik pasirodė neblogas sprendimas, nes ši daina atsidūrė ties nuvalkiojimo riba. Kita vertus, viskas keičiasi, tradicijos taip pat…

Epilogas. Puikus penktadienio vakaras. Prisiminti ką tikriausiai yra visiems: dėl renginio sėkmės – organizatoriams, dėl išsipildžiusios senos svajonės ar su kaupu pateisintų lūkesčių –publikai, dėl audringo žiūrovų palaikymo – dalyviams. Tokia gaida baigsiu šią apžvalgą. O sunkiosios muzikos ruduo Lietuvoje dar nesibaigė!