AMORPHIS „Silent Waters“ – tylus vanduo užtemdo saulę

Šis albumas priklauso albumų kategorijai, kurie reikalauja atidaus įsiklausymo. Žinoma, jei po pirmo perklausymo „susuks vidurius“, nesivarginkite klausyti toliau. Jeigu jums patiko „Eclipse“ albumas, tuomet šis turėtų amžiams apsigyventi Jūsų kompaktinių diskų archyve.

Tamsa, šalto oro apgobta galantiška gulbė ramioje upėje, o už jos – niūrus miškas su užšalusiu mėnuliu. Tai „Silent Waters“ albumo viršelis. Žinoma, pirmas viršelio įspūdis priverčia kiek nustebti: „Dėl ko ta pasimetusi gulbė keistame peizaže?“ Tačiau, įsigilinus į šį darbą ir prisiminus vieną svarbiausių darbų suomių literatūroje (Elias Lönnrot ir jo 1835 metais išleistą epinę poemą „Kalevala“), visi taškai susideda ant i. Dainų tekstuose jaučiamas profesionalus suomių nacionalinės poemos epizodų pateikimas. Dainų kultūrinis herojus yra išminčius, kurio pasaulėžiūra yra animistinė.

Švarus vokalas, death metalinis growlas, epinė dainų struktūra, klasikinės fortepijono partijos, akustinės kompozicijos, ritmiški būgnai, intriguojanti melodija. Visa tai šiame albume, be ko nebūtų įmanoma pajusti tylių vandenų nakties platybėse. Matyt, AMORPHIS atrado tai, ko ieškojo.

Prisipažinsiu, kad šis albumas iš manęs negaus nei vieno papeikimo, nes tai, mano manymu, nenuginčijamas šedevras. Pirma albumo pusė yra tamsesnės spalvos kiek sunkesnio žanro gerbėjams. Bent jau pirmi keturi kūriniai, išskyrus „SW“, yra tarsi derinys tarp sunkių svarstyklių ir nepriekaištingų melodijų. Antroje albumo pusėje spalvos blanksta, prisiartinęs šiaurinis vėjas, šaltis gramzdina lyrinį herojų į mirtį. Tarytum taip ir turi būti.

Na, o dabar apie kiekvieną dainą atskirai. Ko gero, tamsiausias ir sunkiausias iš vandens išniręs „Weaving The Incantation“ kūrinys. Tai labiausiai išryškėjęs ir įsimintiniausias perlas, kuris po 3 sekundžių „stveria už plaukų ir, trykšdamas savo energija, priverčia į visas puses judinti gaurus“. Kartais Tomi Joutsen sugeba sudainuoti tikrai siaubingai savo aršiu vokalu. Growlas, šiurkštus, švarus vokalas tinkamai užmezga tarpusavio ryšį, persipina tarpusavyje ir puikiai papildo vienas kitą.
„A Servant“ taip pat narkotinis kablys. Vyrauja brandžios, išsamios ir įsimintinos gitarų melodijos su simfoninėmis fortepijono aranžuotėmis.

Ir štai daina „Silent Waters“. Pati pradžia primena visiems gerai žinomą Belindos Carlisle dainą „La luna“. Bet tai nėra blogai, kaip tik pastaroji daina kelia nenublankstamų vaikystės sentimentų. Paprasta, rami baladė, kuri preciziškai atitinka dainos pavadinimo ir albumo tematiką.

„Towards And Against“ praeities epopėja. Nuovargis, pasitikėjimas savimi ir drąsi kova su nūdienos priešais, kur lyrinis herojus lieka vienas tamsoje, tačiau dar tvirtai laiko kalaviją savo rankose. Paskutiniai karžygio pasispardymai, kuris sodriu balso tembru pakelia toną ir vėl nusiramina.

O toliau… „Silent Waters“ priima mus į kelionę po ledu aptrauktu vandeniu – pateikiama daina „I Of Crimson Blood“. Potenciali mirtis dainoje varžosi su šiuo pasauliu, bandydama išdidžiai išsakyti savo mintis, norus ir ilgesį. Malonūs fortepijono klaviatūros sąskambiai ir vokalo įtaigumas labiausiai įsimena ir užtemdo akis.

Gedintis vienišius „Her Alone“ turėtų nudažyti jautresnius ašaromis, emocionalus vokalas suvirpina širdį ir praturtina sielą dar viena gražia albumo daina.

„Enigma“ kiek išardo albumo sistemą ir pasiūlo melodingo choro stiliaus vokalo partijų, kurias palydi patrauklūs fortepijono garsai bei akustinė gitara.

„Shaman“ leidžia užuosti kažką, kas primena liaudiškus elementus, kurie pastatomi į pirmą vietą. Antroje vietoje – mišrūs ir progresyvūs metalo rifai išryškina harmoningas gitarų linijas, išjudina klavišinius, kurie padeda rekordinių aukštumų nusipelniusiam vokalui.

Kelio atgal nėra, tad tenka pereiti prie man labiausiai patikusios dainos „The White Swan“. Tai daina, kuri siekia nuo akustinių folkloro rifų iki purvinos mirties. Akivaizdžiai akcentuojamas, tarytum peršlapęs nuo galvos iki kojų, vokalas turėtų nustebinti ne vieną klausytoją.

Šis albumas baigiasi karčia daina „Black River“. Liūdna melodija su ryškiu fortepijonu, vargonais bei galingais ritmais suvalgo visą kartumą, nusinešdama juodą mirusią upę.
Taigi tai nėra sunkus klausalas, nesitikėkit nieko brutalaus. Tai tiesiog spalvingas, progresyvaus death/doom repertuaras su melodingo modernumo priemaiša. Mano fantazijos po „Eclipse“ albumo virto realybe. Pagarba už tobulėjimą, kokybišką ir niekad nepamirštamą albumą. Belieka palinkėti, kad kiti albumai būtų tokie pat stiprūs, su tamsiais, niūriais ir liūdnais potėpiais.

Vertinimas: 10/10. Šedevras.

AMORPHIS „Silent Waters“
© „Nuclear Blast“, 2007

1. Weaving The Incantation
2. A Servant
3. Silent Waters
4. Towards And Against
5. I of Crimson Blood
6. Her Alone
7. Enigma
8. Shaman
9. The White Swan
10. Black River
11. Sign (bonusas)

Trukmė: 46:49