ALICE IN CHAINS „Facelift“ – ignoruoti nevalia

Pasirodo, 1990-ieji buvo svarbūs metai ne tik Lietuvai. Metalo scenoje dėjosi irgi ne ką mažiau įdomūs dalykai. Thrash metalas buvo pasiekęs savo aukštumas ir rengėsi kritimui, apie kurį turbūt daugelis net nesvajojo. Mezgėsi naujas metalo „žudikas“, kurio, kad ir trumpu, gyvavimo laikotarpiu metalinei scenai buvo pakankamai sunku iškilti. Kur ten iškilti, net ir grandai, nepasidavę mainstreamo žavesiui, išgyveno ne pačius geriausius karjeros metus. Kone vieninteliai tuo metu iškilę buvo PANTERA, ir netgi METALLICA, suviliota grunge skambesiu ir pinigų šlamėjimu, pasuko daugeliui netikėtu keliu. Kodėl tokia ilga priešistorė? Ogi todėl, kad tai galbūt viena iš priežasčių, kodėl eilinio metaliūgos galvoje grunge yra ignoruojamas. Tačiau ignoruoti tokį ligotą, tamsų, purviną skambesį, kurį pasiūlė ALICE IN CHAINS, manau, nevalia.

ALICE IN CHAINS buvo kone pati „metališkiausia“ iš visos grunge scenos. Į savo skambesį ji įmaišė akustinių intarpų, truputį post-punk, netgi funk, kuriuos vilko į heavy metalo rūbus. Tai ir yra albumo „Facelift“ vizitinė kortelė. Daugelyje dainų sunkūs, truputį slegiantys, purvini rifai kaitaliojami su ramesniais pragrojimais, įdomiais solo ar įvairių efektų išgaunamais garsais. O visa tai yra papildoma puikiomis vokalo partijomis, kuris metaliniuose albumuose kartais (o paskutiniu metu vis dažniau) būna neišskirtinis, tarsi mediumas, norint kažką pasakyti klausytojui ir tiek. Tačiau ypatingai stiprus Layne vokalas dabar duoda tikrai daug. Truputį prikimęs, ramus ir „apsinuoginęs“, tokie palyginimai man iškyla mintyse klausantis. Panašų atsidavimą, tikėjimą tuo, ką darai, kuris galbūt ir duoda tokį efektą, pastebiu nedažnai. Ir nors tai kita scena, kaip pavyzdį galiu paminėti, kad ir Aaroną Stainthorpę.

Tačiau ne vien muzika ir vokalas prisideda prie bendros albumo atmosferos. Ir jei dažnai dabartinėje muzikoje tekstai yra tik tam, kad būtų, čia jie vaidina tikrai ne patį mažiausią vaidmenį. Klausytojas, beklausydamas muzikos įsiklausantis į tekstus, tikrai išloš. Kol Layne (vokalistas) aprašinėjo purviniausius savo sielos kampelius, piktnaudžiavimą narkotikais, depresiją, savižudybės temas, Jerry (gitara) dažniau aptarinėdavo asmeninius santykius.

Ir nors apibendrinti patį albumą nėra lengva, jis palieka kažką daugiau nei tik dar vieno albumo jausmą. Taip, tai nėra eklektiška ar super progresyvi muzika, tekstai neprašo atversti tarptautinių žodžių žodyno ir ieškoti vieno ar kito žodžio esmei suprasti. Grupė tikėjo, tuo ką darė, ir tas jaučiasi net tokioje smulkmenoje, kaip CD apipavidalinimas. Kad ir kuklus, apimantis vien tekstus, kelias nuotraukas ir padėką, jis patraukia savo visuma.

ALICE IN CHAINS „Facelift“
© „Columbia“, 1990

1. We die young
2. Man in the box
3. Sea of Sorrow
4. Bleed the Freak
5. I Can’t Remember
6. Love, Hate, Love
7. It Ain’t Like That
8. Sunshine
9. Put You Down
10. Confusion
11. I Know Somethin (Bout You)
12. Real Thing

Trukmė: 53:54