AC/DC “Stiff Upper Lip”- linksmas seneliukų rokenrolas

Per laiko jūrą, sėkmingai išvengę kūrybinių ieškojimų seklumų, stilių keitimosi verpetų ir muzikinių eksperimentų rifų, išdidžiai vairuoja savo laivą AC/DC. Laikas jų visiškai nepalietė: Angusas Jangas taip pat, kaip ir prieš trisdešimt metų, energingai straksi po sceną, o kresnas Brajenas Džonsonas savo optimistišku kniaukimu vis dar džiugina savo gerbėjus. Kiek dabar bandau prisiminti, manau, kad ilgaamžiškumu ši grupė yra unikali muzikiniame pasaulyje. Gūdžiais septyniasdešimtaisiais susibūręs pamišusių elektrikų penketukas iš laukinių Australijos džiunglių pradėjo groti keistą džiazo ir hard roko mišinį. Su laiku jie pasidarė tokie populiarūs, kad padarė beprasmiškomis visas pastangas groti panašiu stiliumi ir nesivadinti AC/DC klonais. Nors šie roko brontozaurai šiais laikais truputį primiršti, jie sau ramiai su pavydėtinu pastovomu kepa sau albumą po albumo ir nesuka sau galvos dėl reitingų, pardavimų ir kitų gyvenimo smulkmenų. “Gyvenimas tai malonumas, nejaugi pamiršote?”- klausia jie paskutiniu savo studijiniu darbu. Nesvarbu, kas tavęs laukia, kokios bėdos bus rytoj- rodyk gyvenimui špygą, o nenori- atkišk viršutinę lūpą. Esmė bus ta pati. Jumoras ir neišsenkantis optimizmas visais laikais buvo ne tik grupės kūrybos variklis, bet ir savotiška vizitinė kortelė. “Nežiūrėk į nieką rimtai”- visa savo išvaizda tarytum teigia grupės nariai, pasiutėlis Jangas nesibodi per grupės pasirodymus pademonstruoti ne tik plastikinius ragus ant kepuraitės, bet ir savo plaukuotą pasturgalį.

Panašus nerimtas požiūris vyrauja ir paskutiniame grupės albume. Jau albumo viršelis verčia krizenti. Bronzinė Jango stovyla man iškart sukėlė asociacijas su liūdnai pagarsėjusio pop atlikėjo Maiklo Džeksono albumo “HIStory” albumo viršeliu. Jisai irgi pasistatė sau gyvam paminklą, bet kas bus ant jo parašyta?

Albume mūsų laukia dvylika energingų ir linksmų kompozicijų, visiškai be jokių pretenzijų į novatoriškumą ar originalumą. Vis tas pats senas geras rokenrolas, “firminis” Jango gitaros liurlinimas, linksmas misterio Džonsono žvygavimas, paprasti, kaip anekdotas apie poručiką Rževskį tekstai… Bliamba… Būtų tikrai linksma, jei nebūtų graudu. Nepaisant visų mano šiltų jausmų grupei, negaliu nepripažinti, kad geriausos dienos jiems jau praeityje. Jei tokie albumai, kaip “The Razor’s Edge”ar “Highway To Hell” buvo neabejotini hitai ir netgi tūkstantmečių sandūroje pasirodęs darbas skausmingu pavadinimu “Ballbreaker” buvo tikrai nuostabus, tai pastarasis netraukia daugiau, nei “geras”. Ir dar blogiau, kad jo net nesistengta tokiu padaryti. Nežinau, ar tai tebuvo komercinis albumas, kuriuo buvo bandoma atsižegnoti nuo įkyrių prodiuserių, mojuojančių po nosimi kontraktais, kur pasižadama kas kažkiek laiko leisti po albumą, ar tiesiog noras grįžti į pradžių pradžią ir sukurti kažką, ką AC/DC darė savo karjeros pradžioje, bet rezultatas… Žinoma man lengva čia sėdėti ir kritikuoti, bet kai vaikystės stabai ima ir nuvilia, ką dar galima pasakyti?

Track List:
1. Stiff Upper Lip
2. Meltdown
3. House Of Jazz
4. Hold Me Back
5. Safe In New York City
6. Can’t Stand Still
7. Can’t stop Rock’n’roll
8. Sattelite Blues
9. Damned
10. Come And Get It
11. All Screwed Up
12. Give It Up

© 2002 Time Warner Co. Reitingas 6/10