AC/DC Prahoje – rokenrolo traukinio nebesustabdysi!

Foto: Linas Big Bro ir http://www.acdcnews.com

Šį savo pasakojimą sąmoningai suskirstysiu į kelias dalis.

1 dalis. Istorinė.

Viskas prasidėjo tais tolimais laikais (na, beveik iškart po Žalgirio mūšio), kada mes, keli klasiokai, rinkdavomės po pamokų ir klausydavomės magnetinės juostos. 9 greičiu, ant „Majak“ magnetofono, tačiau toje juostoje buvo įrašyti net 4 AC/DC diskai: „Dirty deeds…“, „If you want blood..“, „Highway to hell“ ir „Back to black“. Na, dažnai prie muzikos atsirasdavo „trilitriakas“ alaus ir „Kosmoso“ ar „Kastyčio“ pakelis. Klausydami muzikos vis galvodavom: čia tai bent vyrai varo… Minties, kad kada nors pavyktų išvysti savo dievus, net nebuvo. Tai paprasčiausiai buvo neįmanoma.

2 dalis. Pagaliau…

Prabėgus kokiems 25 metams, Lietuvos padangėje tvenkiantis krizės debesims, mus pasiekė džiugi žinia – AC/DC rengia 2009 Europinį „Black Ice“ turą. Abejonių neliko – mes turime ten būti. Tolimesni veiksmai tebuvo formalumas: bilietų užsakymas, laukimas, viešbučių rezervacija. Pagarba čekų bilietų platintojams – viskas buvo atlikta sklandžiai ir operatyviai, nors visi bilietai buvo išparduoti per 2 dienas.

3 dalis. Kelioninė.

Ir štai išaušo diena, kai mes dviem automobiliais patraukėme link Prahos. Be ypatingų nuotykių buvo įveikta 1200 km. Apsistojome viešbutyje pačiame miesto centre. Kitas tris dienas nutylėsiu, tik trumpai paaiškinsiu, kad tai buvo alaus ir „becheruvkos“ šventė ir koma…

4 dalis. Koncerto diena.

Vakare sėdę į metro, lengvai pasiekėme Prahos O2 areną. Pastovėję kokias 40 minučių eilėse, nes organizatoriai labai griežtai laikėsi saugumo režimo, sėkmingai papuolėme į vidų. Kur suvenyrai? Nesvarbu kiek kainuoja, „jamam“!

O! Kažkas jau groja – visi į viršų! Kai pasiekėme savo sektorių 3 aukšte, scenoje titaniškas pastangas sušildyti publiką jau rodė, berods, britai THE ANSWER. Užskaitom, bet tik pastangas.

Pertrauka prieš didįjį įvykį. Garso patikrinimas ir šviesos gęsta…

Kažkur lekia nestabdomas rokenrolo traukinys, valdomas paties Anguso, su ragais ir uodega. Traukinį pabando užgrobti dvi impozantiškos panelės, sugadina valdymo įrangą. Traukinys nevaldomai lekia ir pramušęs sieną įvažiuoja į salę. Prasideda…

5 dalis. Veiksmas + emocijos = rokenrolas!

Ne paslaptis, kad visus šio turo koncertus „aisidisai“ pradeda tituline „Black Ice“ albumo daina „Rock‘n‘roll train“. Po animacinės įžangos šis gabaliukas nuskambėjo dar geriau ir iškart salėje sukėlė tikrą audrą. Bendras koncerto dainų sąrašas atrodė taip (prie kiekvieno gabalo pabandysiu trumpai apibūdinti savo ir, turbūt, visų žiūrovų emocijas):

„Rock n Roll Train“ (per nugarą bėga šiurpuliai, masinė euforija, „tūsinamės“).

„Hell Ain’t a Bad Place To Be“ (per nugarą bėga šiurpuliai, masinė euforija, perauganti į ekstazę).

„Back In Black (per nugarą bėga šiurpuliai, bliamba, kaip gerai…).

„Big Jack“ (per nugarą bėga šiurpuliai, bet jau pradedi susivokti…).

„Dirty Deeds Done Dirt Cheap“ (per nugarą bėga šiurpuliai, bet jau grįžta sąmonė, fuck, tai iš tikrųjų vyksta…).

„Shot Down in Flames“ (euforija / ekstazė).

„Thunderstruck“ (euforija / ekstazė).

„Black Ice“ (euforija / ekstazė).

„The Jack“ (visiška euforija / ekstazė. She‘s got the JACK!!! Ir, aišku, firminis Angus Young striptizo seansas – iki trumpikių su užrašu AC/DC :).

„Hells Bells“ (pragaro varpas, nusileidęs iš dangaus, juo skambinantis Johnsonas ir visiškas beribis, visa apimantis orgazmas – vien dėl jo būtų vertėję važiuoti).

„Shoot to Thrill“ (ekstazė / euforija, ohhh, yeaahh!).

„War Macine“ (naujas, bet geras gabaliukas su militaristinio tipo foniniu filmuku, kur bombonešiai mėto, pvz., gitaras…).

„Anything Goes“ (šios toks nesusipratimas, nes ši daina kiek kitokia nei visos kitos. Paprasčiausiai kitokia….).

„You Shook Me All Night Long“ (totali ekstazė).

„TNT“ (O, mama!).

„Whole Lotta Rosie“ (visiška jėga, o dar pripučiama blondinė su MILLLŽŽŽINIŠŠŠKAAA krūtine, jojanti ant rokenrolo traukinio).

„Let There Be Rock“ (dėl to verta gyventi, ilgas Briano Johnsono įžanginis žodis, pristatant dainą, o dar gabalo pabaigoje Angus atliko kokių 10 minučių solo, kėlėsi viduryje salės ant įmontuoto pakėlimo įrenginio, krito, gulėsi, vėl kėlėsi…).

Ką, jau baigėsi? Kokios 5 minutės nenutylančio salės riaumojimo…

„Aisidisai“ grįžta. Ir bisui „šnioja“:

„Highway To Hell“ (ir ką čia dar bekomentuosi ar pridėsi – antras gabalas, dėl kurio verta gyventi).

„For Those About To Rock“ (pabaigai dar vienas hitas, su daug patrankų, šūvių salvių, bendro grupės ir salės choro).

Pribaigę visus, šlapi iki paskutinio siūlo, „aisidisai“ palieka salę…
Tai ką, viskas, baigėsi… Deja…

6 dalis. Statistinė.

Pasak rašytinių šaltinių, koncertą stebėjo 18 tūkstančių žiūrovų. Amžius – nuo 6 iki 70 metų. Brian Johnson, Angus Young, Malcolm Young, Cliff Williams, Phil Rudd per beveik 2 valandas sutrenkė 19 gabalų: 2 – 75-ųjų metų, 1 – 76-ųjų, 3 – 77-ųjų, 2 – 79-ųjų, 4 – 80-ųjų, 1 – 81-ųjų, 1 – 90-ųjų ir 5 – iš naujausio albumo. Scena buvo standartinė su ilgu taku į salės vidurį. Tonos aparatūros, tobulas apšvietimas, papildomi ekranai, mano jau paminėta animacija. O kur dar bendravimas su publika, dainų pristatymai, specialieji efektai. Smogiamoji AC/DC jėga – Johnsonas ir Angus atliko savo darbą tobulai ir energijos tikrai netrūko. Visiškas gėris!

7 dalis. Epilogas.

Nežinau, iš kur „aisdisai“ semiasi tiek energijos, ką jie valgo, geria, leidžiasi ar panašiai, tačiau linkiu jiems dar bent 10 metų lipti ant scenos ir glostyti mūsų širdis. Nesvarbu, kad vokalistas jau nebe viską išdainuoja – jie juk „profai“ – back vokalai ir gitaros užkamšo plyšius. Kas jau kas, bet AC/DC nesikeičia – vokalas, Youngo mokyklinė apranga, gitaros skambesys, o kur dar firminis Angus sceninis žingsniukas! Taigi kas dar nematėt, siūlau bandyti, nes Europoj liko dar nemažai koncertų. Chebra, nepasigailėsit! Long live to rock’n’roll!