ACCEPT Vilniuje: sprogimas, kurio negalima išvengti!

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Kartais jie sugrįžta. Ne, čia kalba ne apie garsųjį S. Kingo kūrinį. Prieš penkmetį išsipildžiusi svajonė pamatyti sugrįžusius heavy metalo scenos veteranus ir savo senus favoritus su aštriabalsiu Udo priešakyje, netrukus lėmė ir tolesnių įvykių seką. Udo savos grupės pamatymas net du kartus taip pat pamalonino jau dvidešimt penkerius metus besikratančią sunkią galvą. Bet ir tada dar slapta kirbėjo mintis: o jeigu taip dar kartą ACCEPT… Ir štai jums tas siurprizas, praėjus vos trejetui mėnesių nuo antrojo U.D.O. vizito į Vilnių. ACCEPT nusičiumpa naują vokalistą ir tiesiai iš Užatlantės atlekia mūsų kraštan pradėti specialaus turo! Na ir kas, kad vėl antradienis ir po pašėlusio vakaro nusimato sunkus darbadienis…

Smagiai pakalbėjus interviu su komandos senbuviu Wolfu ir jau žinant jo požiūrį į naują sudėtį, labai smalsu išvysti, kaip prie mikrofono su gerai žinoma grupe atrodys mažasis žilasis velniūkštis. Naujasis video palieka gerą įspūdį ir dar pakursto smalsumą. O ir išgirsti naujojo albumo gabalai įkvėpia. Taigi…

Skubu tą gegužės 11-ąją į tą patį „Forum Palace“ ir nematau didelio būrio žmonių, nors tu ką. Matyt, absurdiškos kalbos apie ACCEPT „silpnumą“ be buvusio frontmeno kažkiek suveikė ir kai kurie žmonės ignoravo renginį. Taip ir norisi pasakyti: ei, slėpkitės!

Apie 20.30 skelbiamas žemas startas ir scenoje atsiranda mūsų SOUL STEALER. Pavargus po darbo dienos ir dar kitų užsiėmimų, esu dėkinga draugui, užleidusiam sėdimą vietą balkone. Taip atsiduriu šone, beveik virš scenos ir neturiu supratimo, kaip viskas girdėsis, kai prieš nosį kabo kolonėlių lankas. Ir nors lietuvaičiams garsas ir apšvietimas kuklus, skamba viskas gana padoriai. Soulai parinkę savajam pusvalandžiui smarkiausius savo kūrinius, aišku, neaplenkiant damiškos baladės ir garsiosios „vampyrės“. Smagu, kad susirinkusi kitokia publika, nei įprasta matyti griežtesnio metalo koncertuose, gana entuziastingai palaiko ir mūsiškius. Kai kurie gal net nežinojo, kas per vieni tie SS, tačiau po tikrai patrauklių, techniškų ir vis tobulėjančių kompozicijų ovacijų negaili visi. Man asmeniškai vaikinai, kurie tinka į atžalas tiems, kuriuos „apšildo“, pasirodo net labai verti būti vienoje scenoje su tokio kalibro komanda. Ir laikas praleidžiamas puikiai. Ką gi, iki pasimatymo „mūšyje“!

Iš viršaus įdomu stebėti publikos sudėtį, kur tarp žilagalvių dėdžių (akivaizdžiai pirmųjų ACCEPT gerbėjų) bujos jų vaikai ir net beveik anūkai. Legenda yra legenda… Ir laukti ilgesnio pasiruošimo pabaigos taip nekantru. Šnekučiuojantis su nemažai pažįstamų heaverių, kurie puikiai žino, ko ir kodėl čia atėjo vėlyvą antradienio vakarą, sužinau, kad jie jau iš karto teigiamai nusiteikę Marko Tornillo atžvilgiu. Džiūgauti yra ko ir Ledo Tako kioskeliui, kuris „vargo“ per vieną artimiausių renginių „Mulen Ruže“.

Artėja 21.30. Šen bei ten dar šmėsčiojantys technikai dėlioja paskutinius taškus pasiruošimo tiesiojoje ir jau tuoj tuoj… Gęsta šviesos. Scenoje švysteli kiti, ir vis tik pažįstami, siluetai. Pradeda švisti… „Metal Heart“!!! Kas gi nežino vieno iš ACCEPT opusų? O tada pragaras žemėje prasideda. Žmonių akivaizdžiai padaugėja, visoje erdvėje, rodos, sprogsta energetinis užtaisas ir visi, kur bebūtų, įsitraukia į šėlsmą. O kas gi dedasi scenoje? Ją drebina tikri heavio asai. Ne tik liejasi devyni prakaitai, bet ir sinchronizuoti Peterio, Wolfo, Hermano judesiai ir išsidėstymas, Marko zujimas, Stefano puikaus būgnų komplekto tratesys sukelia tikrą euforiją. Ir jau net ne setlisto eiga svarbu, o tai, kokia jėga trinkteli ACCEPT po tiek metų! Kai sugrojami keli naujojo disko gabalai, kiekvienas bent kiek giliau susipažinęs su grupės kūryba, intuityviai pajunta aiškias skambesio paraleles. Ir kūriniai tie tikrai šaunūs. Ir sakykit ką norit, o juk pagrindinė kūrėjų komanda liko čia, ir pajėgi ji dar daug ką nuveikti.

Keli atskirų instrumentininkų solo nemažiau įspūdingi nei bendri kūriniai. Ypač puikiai sueina žinomų kompozicijų popuri, kuris publiką kone varo iš proto. Peterio šokčiojimai ant ir nuo būgnų pakylos galėtų reikšti, kad vyrutis taip pat įsijaučia kaip reikalas. Garsas geras. Apšvietimas ne koks itin prabangus, bet to pilnai pakanka. Gal fotografai turės kitą nuomonę. Ir vis tik smagumėlis.

Markas ima gurkšnoti alų, ir vienas mūsų vokalistas iš patirties ima šnekėti, kad šis, ko gero, „papjaus“ balsą tik įpusėjus repertuarui. Laimei, to nenutinka, tempia mažasis frontmenas labai gerai. Tikriausiai per tiek metų ši gerklė patyrė labai daug… Ir apskritai, tikras jis kipšas, toks amerikietiškas Pinčiukas.

Turbūt ne vien aš pasigendu „rusiškos ruletės“ kūrinių. Galbūt dėl to, kad šis albumas anuomet savotiškai lėmė posūkius grupės kelyje. Ir likę tos sudėties nariai gana jautriai reaguoja į šią temą. Kita vertus, per daugelį metų ACCEPT prikūrė tiek, kad užtektų kokiai pasirodymų savaitei. Vis tik išgirstame „Breaker“, „Neon Nights“ ir nemažai kitų hitų. Prieš pirmąją pertraukėlę aišku, kad dar ne pabaiga, nes keli seni geri kūriniai liko nesugroti. O kaipgi…

„Princess of the Dawn“. Žmonės prarėkia gerkles. Duoklė atiduodama. „I‘m a Rebel“. Publika negaili sprandų, rankų ir draugų pečių. Pragaro katilas verda toliau. Vyručiai „atsisveikina‘ antrą kartą. Ne mielieji, gerbėjų vis tiek neapgausit… „Fast as a Shark“. Žmonių masėje švysčioja plaukai ir taškosi prakaitas. Bujojama tokiu pat pašėlusiu tempu, koks yra šis gabaliukas. Bet ir tai dar ne viskas. Trūksta ko? Kiniečiai jau išmoko padirbti kiaušinius. Tačiau vokiškai amerikietiška 100% heavy komanda net negalvoja apie falšą. Taip, tai „Balls to the Wall“. Tuomet pragaro katilas išlieja visą smalą ir publika visai pasiunta. Kartu su grupe, kuri jaudinosi sugrįždama po tiek metų, o dabar akivaizdžiai džiaugiasi ir dėkoja (aišku, ir lietuviškai) gerbėjams už puikų palaikymą. Ačiū ir jums, ACCEPT jėga vis dar akivaizdi.

Mediatoriai ir būgnų lazdelės, kaip įprasta. Gal tik mediatorių daugiau. O paskui ištikimiausieji, ne tik praleidę su grupe apie dvi su puse valandos, bet ir sulaukę muzikantų pasirodant salėje, pamaloninami autografais ir bendromis nuotraukomis. Dargi broliškai dalinantis rašymo priemonėmis. Pati kišu į kišenę tą staiga padidėjusios vertės skrajutę. O kokie jie visi šilti, paprasti ir nuoširdūs!

Tenka išeiti per galinį išėjimą, nes nuvargusi apsauga palydi paskutinius mohikanus ir uždaro pagrindinį. Ką gi, jau patys patys ištvermingiausi dar atsiduria „Alaus namuose“, kur iš pradžių nelabai tikisi, bet paskui išties sulaukia muzikantų. Visų! Tęsiasi autografų dalijimas ir foto sesijos. Gal ir šmėsteli nuostabos šešėlis jų veiduose, kai pamato tik saujelę gerbėjų. Bet manyčiau, kad situacija prieš darbo dieną gana suprantama. Arba tuo blogiau tiems, kas patingėjo bent valandėlei čia užsukti. Kaip bebūtų, kaltų čia neieškosime.

Buvo labai labai gerai, jei nepasakysi daugiau. Net ir merkiantis iš nuovargio akims, kai reikia dirbti po trijų valandų miego. ACCEPT dinamitas dar sprogus, o parakas karštas. Kas bestovėtų prie mikrofono (tiesa, kartais prie jų stovi ir visas ketvertas). Belieka palinkėti sugrįžėliams dar daug patrakusių metų ir tuzino diskų. O jie tai gali…