ACCEPT ir U.D.O. – tas pats Dirkschneideris arba kaip aš juos prisimenu...

Už lango 2006-ieji, ir vos pora dienų beliko iki vieno iš neeilinių šių metų įvykių – trijų raidžių kombinacijos, U.D.O. vizito į Vilnių. Neketinu, kaip įprasta, čia dėstyti ilgiausios po šia kombinacija besislepiančio asmens muzikinio kelio istorijos, kuri sudarytų ne vieną tomą. Ištikimi gerbėjai ir taip ją žino, kiti gali susirasti daugelį jos variantų. Arba tiesiog pasiklausyti jo kūrybos, ACCEPT ir U.D.O. gretose. O tuo tarpu noriu pagarsinti asmeninius įspūdžius, pradedant pirmąja pažintimi ir baigiant abiejų formacijų koncertais, kuriuos jau iki šiojo sekmadienio pavyko pamatyti ne tik video ar DVD įrašuose.

Pradžia. Taigi 1989-ieji. Jau ištisas dešimtmetis prabėgo nuo pirmojo ACCEPT disko „Accept“ pasirodymo ir net jų nenuorama vokalistas laikinai pasprukęs ir turi savo projektą. Tuo tarpu aš tik ką susipažįstu su tokiais širdį ir ausis „veriančiais“ gabaliukais, kaip „Breaker“, „Fast As A Shark“, „Balls To The Wall“, „Metal Heart“, „Russian Roulette“ ir kitais. Tada dar siautėjame namuose su grupiokais prie kasetinių magelių ar žiūrime gana retus video įrašus. Tais laikais ACCEPT, o vėliau pratęsus pažintį – ir U.D.O. kūryba atrodė „labai sunki“, taigi metalizacija vyko pilnu pajėgumu. Toliau suklestėjo daug heavy metalo grupių, atėjo thrash, death ir kitų „aršesnių“ stilių eros, ir tame grupių vandenyne ACCEPT bei U.D.O. asmeniškai kažkaip nugrimzdo užmarštin. Be reikalo, bet taip jau atsitiko.

Pratęsimas. 1999-ieji. Klesti „sunkiausieji“ metalo stiliai, bet, paradoksas, U.D.O. vėl patraukia dėmesį. Kaip tik pasirodo albumas „Holy“. Deja, ACCEPT tuomet jau oficialiai iširę. Besiklausant Dirkschneiderio savosios grupės kūrybos, ne tik primenančios buvusių bendražygių stilių, bet „live“ pasirodymuose nuolat „paskaninamos“ ir ACCEPT kompozicijomis, vis labiau ima noras pamatyti tuos „gyvus“ šou ir pačiai. Juolab, kad apkūnusis vokietaitis itin pamėgsta kaimyninę Rusiją ir kone kasmet ten lankosi. Deja, ten vizų režimas, taigi kelionei ir koncertui tektų pakloti padorią sumelę. Belieka laukti…

Ilgai laukus… 2002-ieji. Liūdnas periodas, nes bręsta pernai mirusio vienos iš manųjų favoričių, DEATH lyderio Chucko Schuldinerio metinės. Kaip tik penki mėnesiai nuo tos nelemtosios gruodžio 13 d., štai po trejeto dienų ir asmeninis gimtadienis, o kaip vėliau paaiškės – ir Ferrumo atsiradimo data. Galbūt astrologai pasakytų, kad tuo metu lemtingai išsidėstė dangaus šviesuliai, bet tų pačių metų rugpjūtį įvyksta „debiutas“ dalyvaujant „Wacken Open Air“, ir ką gi ten, tarpe kitų komandų, išvystu? Ogi U.D.O.! Kaip dabar pamenu: nors trečioji fiestos diena ir jau 00:40, dar nesinorėjo išeiti, juk paskutinė. Pasiklausiusi norvegų GREEN CARNATION, nerealiai pavargusiomis kojomis nupėdinau iki didžiosios „True Metal“ scenos, kur jau pradėjęs siautėti vienas iš metalo „karalių“. Buvo tikrai nerealus jausmas. Malonu girdėti senus gerus ACCEPT kūrinius, kurie dominavo šio tėtušio pasirodyme. Aišku, ir jo naujosios komandos kūryba ne mažiau patraukli. Stovėjau atokiau, nes šėlsmo minioje nebeatlaikytų nerealiai pavargusios kojos. Kaip dabar jaučiu…

2005-ieji. Jau nuo pernai sklandė neįtikėtinos kalbos – bent jau koncertams atsikuria patys ACCEPT! Tuo buvo sunku patikėti, kol neatėjo „WOA 2005“, kurio afišose kaip tik ir puikavosi gerai žinomas pavadinimas. Taigi jau ketvirtoji kelionė į gimtąsias abiejų čia aprašomų kolektyvų žemes vėl buvo lemtinga – išsipildė svajonė „gyvai“ išgirsti ir antruosius senų laikų numylėtinius. Nors vėl teko blaškytis dviem frontais, mat į legendinių ACCEPT šou įsiterpė airių PRIMORDIAL laikas. Kad pirmųjų šou, trunkantis virš dviejų valandų, bus įspūdingas, abejoti neverta. Netrukus įsitikinau ne tik tuo, kad „seneliai“ dar turi šarmo: laukai aidėjo nuo kelioms kartoms puikiai pažįstamų gabalų. Jų per nepilną trisdešimtmetį prisikaupė nemažas kaupas. Čia įspūdingiausias per visą festivalį apšvietimas, tonos įvairiausių sinchronizuotų pirotechnikos efektų ir apskritai – tai buvo tikra jėga! Ar bereikia pasakoti, kaip gali jaustis, gyvai skambant „Helldriver“, „I Am Rebel“, „Breaker“, „Princess of A Dawn“, „Metal Heart“, „Neon Nights“, „London Leatherboys“ etc. ir viską apvainikuojant nemirtingam „Balls To The Wall“?

…dar palauk. O laukti liko nebeilgai. Ir net dviejų U.D.O. šou. Vienas iš jų, kaip minėjau, jau poryt. Nepagailėję (na, tarkim tiesiog turėję atliekamą) ne tokią jau ir didžiulę sumą, galės kone ranka paliesti poną Dirkschneiderį ir jo patyrusius muzikantus. Ir džiaugtis neabejotinai puikiu reginiu, niekur toli nesibelsdami. Kita porcija, tarpe kurių, aišku, bus ir pirmųjų įvykių liudininkų, vos po savaitės patrauks Lenkijon, kur U.D.O. siautės didesnėje erdvėje ir tarp krūvos kitų metalo pažibų. Šiais laikais ir mums, vis aktyviau besiveržiantiems iš sunkiosios muzikos koncertų provincijos statuso, yra iš ko rinktis. Ir tas labai gerai. Kita vertus, labai panorėjus, galima rinktis ir du iš dviejų. Taigi, 2006-ieji, vasario 26 ir kovo 4 d. Pirmyn!