MOONSPELL lyderis Fernando Ribeiro: „Daug dalykų gali sietis MOONSPELL ir kiekvienam žmogui skirtingai“

Renatos Drukteinytės (Fotogriausmas.lt) nuotr. Daugiau nuotraukų: čia >>

Prisipažinsiu, interviu su MOONSPELL vokalistu Fernando Ribeiro visada buvo mano svajonė. Koncertinei agentūrai „Relax Live!“ tamsų lapkričio 1-osios vakarą atvežus Portugalijos metalo dievus MOONSPELL į Vilnių, talkinant agentūros generolui Artūrui, pasinaudojau proga su diktofonu prisėlinti prie Fernando ir pakalbinti jį radijo stoties „Start FM“ sunkiosios muzikos laidai „Audronaša“. Smagiausia yra tai, kad įspūdis tik sustiprino simpatiją šiam charizmatiškam, įstabiai mefistofeliškam menininkui. Tikiuosi, šis interviu bent kažkiek leis Ferrum.lt skaitytojams pajusti puikią, inteligentišką ir dvasiškai ramią pokalbio su Fernando atmosferą.

Džiaugiuosi jus matydamas, sugrįžusius į Lietuvą po dviejų metų pertraukos. Pristatinėjate savo naująjį albumą „Extinct“, kuris pasirodė šiais metais. Sakyčiau, kad jūsų praeitas darbas „Alpha Noir / Omega White“ buvo tarsi jūsų kūrybinis kompromisas, kuriuo pabandėte sujungti melodingąją ir tamsiąją MOONSPELL muzikos puses. Kaip apibūdintum „Extinct“ muziką?

„Alpa“ ir „Omega“ buvo sumąstyti kaip specialus projektas, kur „Alpha“ turėjo būti agresyvus ir ekstremalus albumas, o „Omega“ tapo tarsi bandymų laboratorija būsimiems albumams. Kuriant „Extinct“, šia idėja jau nesivadovavome. „Extinct“ radosi mūsų gyvenime gana spontaniškai, dar gastrolių su „Alpha Noir“ programa metu. Kai esi muzikantas, turų metu reikia pasukti galvą ne tik apie gastrolių tvarkaraštį, bet ir apie įsipareigojimus įrašų kompanijai. Vis dėlto, būnant muzikantu, svarbiausia, kad išgirdus pašaukimą, sugebėtum į jį atsiliepti. Su „Extinct“ būtent taip ir buvo. Norėjome sukurti kažką melodingo, jausmingesnio, naujesnio (kiek tai susiję su simfoninėmis partijomis). Pasidalinau savo idėjomis su grupe, visus reikalus atidėjome į šalį ir 9 mėnesius kone kasdien dirbome tik su „Extinct“. Manau, kad tai, koks albumas išėjo ir kaip jame yra išplėtotos muzikinės partijos, rodo, kad mes dirbome teisinga linkme, sustabdę visus koncertus ir kurdami albumą būtent tada, kai buvome tuo labai užsidegę. Įrašinėjome albumą Portugalijoje, paskui daugiau kaip mėnesiui persikėlėme į Švediją. Tikiu, kad žmonės supranta, kiek pastangų įdėjome į šį albumą.

Kaip kompozitorius, ar gali apibūdinti tas mūzas, kurios įkvepia tave kurti tamsią arba melodingesnę muziką?

Manau, kad kiekviename MOONSPELL albume yra užfiksuotas atitinkamas laikotarpis. Laiko dvasia padiktuoja, kokia muzika, kokie žodžiai gimsta, kas mums tuo metu rūpi. Ypač tai jaučiama poetinėje kūrybos dalyje. Veikia ir 10-ojo dešimtmečio metalo grupės, kaip ir daug gotikos kolektyvų – visa tai persifiltruoja per mūsų protus, bet vis tiek svarbiausiai yra bendras jausmas. Po „Memorial“, „Night Eternal“ ir „Alpha Noir“ norėjome išbandyti save kaip muzikantus, kaip kompozitorius. Nėra taip, kad agresyvesnę muziką kurti būtų lengviau, bet tada viskas plūsta žymiai greičiau. Kai kuri paprastesnę, bet kartu ir painesnę muziką, kai nori užkabinti gilesnes savo gerbėjų emocijas, reikia daryti viską kitaip. Su „Extinct“ taip ir padarėme: su visomis 10 dainų dirbome labai daug, kol studijoje iš kiekvienos jų išgavome tai, ką norėjome.

Tai ar Ožys vis dar liepsnoja?

Ožys visada liepsnoja. Tikiuosi, kad neišblės (juokiasi).

Jūsų muzika yra tarsi BLACK SABBATH albumo „Heaven And Hell“ viršelis, kuriame viena pusė yra graži, kita – pikta. Kaip tu, kaip kompozitorius, susidoroji su tokiu MOONSPELL muzikos dvilypumu?

Su tuo neturiu bėdos, nes mes tokie jau esame. Yra daug grupių, kurios kuria tik vienokią ar kitokią muziką, bet MOONSPELL apima viską. Netgi dainų žodžiuose kalbame ne tik apie blogį, bet ir viltį, meilę ir šviesą. Juk su tuo susiduri kiekvieną dieną. Muzikantas yra jautrus žmogus, kuris sugeria viską, ką duoda gyvenimas. Štai kodėl niekada nenorėjau, kad MOONSPELL apsiribotų tik blogiu, tamsa ir Šėtonu, nes gyvenimas ir žmogus – taigi ir mūsų muzika – yra kur kas daugiau. Yra mėnulio pusė, kuri yra labai svarbi ir neatsiejama nuo mūsų grupės, bet yra ir saulėtoji dalis, reiškianti, kad žmogus yra kūrybinga būtybė, galinti sukurti ne tik blogus, bet ir gerus dalykus.

Toks dvilypumas yra mums labai būdingas. Kai 10-ojo dešimtmečio pradžioje įkūrėme MOONSPELL, tuo metu grupės buvo žymiai įvairiapusiškesnės, jos nesirinko tik vienos krypties, bet ieškojo ir kitų kelių, buvo avangardiškos. Tokios jos išliko iki šių dienų. Naujos grupės labiau koncentruojasi ties vienu stiliumi ir aš tai galiu suprasti. Vis dėlto, jei tavo grupė atsirado tuo pat metu, kaip ir MOONSPELL, tavęs negali nežavėti tokie albumai, kaip „Wildhoney“, kuriame susipynė death metalas ir progresyvi muzika, ar SAMAEL, KATATONIA, TYPE O NEGATIVE. Mes taip pat priklausome tai kartai, todėl mūsų muzika yra dvilypė ir manau, kad MOONSPELL nuo to tik išlošia, kad būtent dėl to žmonės mūsų ir klauso.

MOONSPELL yra viena tų nedaugelio grupių, kurioms debiutinis albumas garantavo didelę tarptautinę sėkmę. Ar kuriant naują muziką jūsų neslegia „Wolfheart“ palikimas?

Ne, tikrai ne. Aišku, kad žmonėms patinka „Wolfheart“, lygiai kaip ir man patinka pirmasis IRON MAIDEN albumas arba pirmasis SLAYER darbas. Debiutiniuose albumuose yra to žavesio, kurio negali pakartoti vėlesni diskai. Jis atsiranda ne tik dėl muzikos, bet ir dėl laikmečio, kuriuo jie pasirodė. Kai žmonės klausėsi „Wolfheart“, jie buvo 20 metų jaunesni, dabar jie jau yra pergyvenę daug gyvenimo ir gali ateiti į koncertus ir jais mėgautis. O ir pats pasaulis pasikeitė, bet „Wolfheart“ ir kiti to laikotarpio albumai palaiko anų laikų dvasią, kas, mano nuomone, yra labai svarbu. Štai kodėl mes įtraukiame į programą daug „Wolfheart“ dainų, ypač dabar, kai minime albumo dvidešimtmetį.

Smagu, kai žmonės prieina ir sako, kad „Wolfheart“ jiems yra geriausias ir svarbiausias albumas, su kitomis grupėmis man yra taip pat. Bet man, kaip muzikantui, „Wolfheart“ nėra tobulas albumas, todėl norisi sukurti dar geresnę muziką. Tas pats nutinka su kiekvienu albumu. Tikrai nesiruošiame sustoti vietoje ir kartoti tą patį albumą. Juk sukūrėme labai stiprų antrą albumą „Irreligious“. „Wolfheart“ yra mums visiems priklausantis paveldas. Mes jį sukūrėme, teko sunkiai dirbti, kad jį žmonės išgirstų, teko nuvykti į kiekvieną šalį, nes sėdint Portugalijoje to pasiekti negalėjai. Pasinaudojome tuo, kad „Wolfheart“ patiko žmonėms, grojome jį turuose ir, grįžę namo, mes jau buvome žymiai stipresnė grupė. Norime tikėti, kad sėkmės susilaukėme, nes „Wolfheart“ buvo naujoviškas, kad žmonės nesitikėjo tokio sulaukti, ypač iš Portugalijos grupės, ir kad sunkiai dirbome, kad jis būtų išgirstas. „Vampiria“, „Alma Matter“, „Erotic Alchemy“ – šis puikus palikimas atlaikė laiko išbandymą. Nenumanėme, kad tai pasieksime jau su pirmuoju albumu.

Be MOONSPELL, buvai įsitraukęs į kitas veiklas: fado, akustiniai pasirodymai, knygos. Ar šios papildomos veiklos veikia MOONSPELL kūrybą?

Turbūt, kad taip. Būna, kad kartais susiduriu su dalykais, kuriuos manau perkelti į MOONSPELL. Dabar viskas vyksta žymiai lėčiau, nes esu mažų vaikų tėvas ir visą laisvą laiką leidžiu su jais. Manau, kad svarbu turėti ir kitokių užsiėmimų, net tik grupę, nors pastaroji suryja visą laiką ir nelabai kitiems dalykams lieka laiko. Man patinka užsiimti kitais beprotiškais meniniais dalykais, kurie kelia iššūkių. Ypač patinka išbandyti save literatūroje, išleidau jau savo poezijos knygą Brazilijoje, dabar dedu pastangas, kad ji pasirodytų ir kitose šalyse. Kaip ten bebūtų, viskas vis tiek susiveda į MOONSPELL, nes tai yra mano pagrindinis užsiėmimas. Kitos veiklos praturtina, leidžia susipažinti su kitais pasauliais ir visada įdomu yra stebėti, kas iš to išeis.

Esu matęs tavo pasirodymus ne kartą ir galiu pasakyti, kad esi labai artistiškas vokalistas. Kas tave labiausiai formavo kaip tokį menišką atlikėją?

Aš tiesiog būdamas scenoje skaitau ženklus. Kiekvienam naujam albumui mes prigaminame vaizdinės medžiagos, plakatų. Labai domiuosi kitomis meno formomis, ypač šokiu. Turiu keletą draugų šokėjų, todėl turiu galimybę stebėti jų darbą. Ne, tikrai nepradėsiu šokti per MOONSPELL koncertus, bet svarbu pasitelkti ir judesį, pasakojant istoriją, atliekant dainą, kuriant reikalingą atmosferą. Grojant grupei, didelę reikšmę turi ir vokalistas, kad būtų sukurtas tinkamas jausmas: ar tai būtų daina apie vampyrus, ar apie vilkus, ar apie dar ką nors. Visada stengiamės žmones užkrėsti dainos nuotaika.

Specialiai nieko nedarome. Mums tiesiog patinka groti scenoje – štai kodėl tiek daug laiko praleidžiame užsienyje. Juk ne šiaip sau turistaujame, bet grojame, grojame ir grojame. Mūsų pasirodymai nėra teatro spektaklis, tačiau vis tik tai yra reginys. Koncerto metu mano mintys sukasi tik apie jį. Kartais vėliau pažiūriu vaizdo įrašus YouTube ir matau, kad kartais išeina geriau, kartais – blogiau. Stengiamės taisyti klaidas, bet MOONSPELL koncertuose svarbiausia yra atmosfera, o mano darbas yra nuo scenos perduoti publikai savo energiją ir sugerti ją atgal.

Taigi metalas turi Fernando, o pop muzika – Dave‘ą Gahaną. Jūs net esate įrašę DEPECHE MODE dainos „Sacred“ versiją „2nd Skin“ singlui. Ar niekada nepagalvojote sukurti pilną DEPECHE MODE dainų albumą?

Žmonės mus už tai nužudytų (šypsosi). Įrašėme tada „Sacred“ ir daugybei gerbėjų tai labai nepatiko, bet buvo ir kas tai mėgo. Papuolėme į didžiąją žiniasklaidą, nes žmonės net su pačiu Dave‘u Gahanu diskutuoja apie DEPECHE MODE įtaką metalinei muzikai, kai daug metalo grupių juos mėgsta, dievina ir aukština. O mes tai padarėme prieš beveik 20 metų. Aš mėgstu DEPECHE MODE, jie yra labai įkvepiantys. Depešai yra produktyvūs, puikūs kompozitoriai. Dave‘as Gahanas puikus ne tik DEPECHE MODE, bet ir kituose projektuose: savo solo projekte, SOULSAVERS, su kuriais sukūrė du nuostabius labiau į akustinę muziką linkusius albumus.

Pilno albumo neįrašinėsime, bet tikrai galėtume įrašyti keletą atskirų dainų. Aš visada norėjau padainuoti „A Question of Time“ ir kitas dainas. Jie turi labai tamsių dainų, kurias sukūrė 9-ojo dešimtmečio pabaigoje – 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Tai nuostabios dainos ir geras pavyzdys kiekvienam muzikantui. Viskas sukurta su dvasia, išmanymu, instinktyviai. DEPECHE MODE yra viena mėgstamiausių mano grupių.

Kai pagalvoju apie MOONSPELL, prieš akis iškyla milžiniškos knygų lentynos ir taninų kupinas raudonas vynas. Kokios gi būtų taviškės asociacijos su MOONSPELL?

Turo autobusas begaliniame kelyje (juokiasi). Visada galima sugrįžti prie tikrojo MOONSPELL simbolizmo, bet man MOONSPELL visada siejosi su šviesos ruoželiu tamsią naktį. Juk toks ir yra jaunas mėnulis. Toks ir yra tas simbolis, kai aš paprastai pagalvoju apie MOONSPELL iš gerbėjo pozicijų. Aišku, vis tik tai tikrai galima sieti su mūsų pasauliu, tamsiais drabužiais, raudonu vynu, knygomis – tai yra labai šaunu. Šiandien daug grupių tiesiog dėvi kokius nors marškinėlius, ir viskas, daugiau jos nieko negali išspausti. O štai MOONSPELL gali paskatinti pasigilinti į knygas, pasidomėti kitomis grupėmis. Daug dalykų gali sietis su MOONSPELL ir kiekvienam žmogui skirtingai. Kartais žmonės man parašo arba sutikę gatvėje papasakoja man tokių istorijų, apie kurias aš net nenutuokiau (šypsosi). Su MOONSPELL taip visada yra, todėl mūsų muzika yra labai asmeninis patyrimas. Kiekvienas žmogus turi savo istoriją, susijusią su MOONSPELL ir tai yra labai šaunu. Tai buvo labai būdinga 10-ojo dešimtmečio pradžiai, kai žmonės turėjo gerokai pasistengti, kad mus išgirstų. Tai ne dabar, kai pakanka įsijungti kompiuterį ir jau turi iškart visą diskografiją. Seniau žmonės būdavo labai lojalūs, mus su jais siejo kone romantiški ryšiai.

Tu esi ne tik kompozitorius, bet ir poetas. Ar proza ir poezija, kaip dvi meno šakos, tau turi vienodą reikšmę?

Poezija yra tai, kuo aš daugiausiai užsiimu dabartiniu metu, nes ji neatsiejama nuo MOONSPELL dainų žodžių. Aš vis dar nesurandu laiko ir neprisiverčiu parašyti prozą. Esu tai bandęs anksčiau, bet vis dėlto man labiau prie širdies poezijos muzikalumas ir nesuvaržyta prigimtis, nes ji yra labai laisva meno forma. O štai proza turi savas taisykles, kurių turi griežtai laikytis, skirti tam konkretų laiką ir tikrai negalėtum jos kurti gastrolių metu. Vis tik man visa literatūra yra labai artima. Kiti žmonės mėgaujasi kitais dalykais, o man patinka pats rašymo procesas. Aš visada išsisaugau savo eilėraščius, man tai yra svarbus užsiėmimas. Nesakau, kad tai hobis, nes hobis gali būti domėjimasis vaiduoklių istorijomis, žvejyba ir pan. Literatūra yra man aistra, kuriai ateityje tikriausiai skirsiu dar daugiau dėmesio, jei nebeturėsiu energijos groti 30 koncertų iš eilės. Mano planas toks ir yra, kad pasuksiu į knygų rašymą.

Šiandien yra ne paprasta diena, bet Vėlinės. Lietuvoje daug kalbama apie tai, kad jaunimas labiau linkęs įsitraukti į Helovino šėliones, o ne prisiminti mirusiuosius. Kokia tavo nuomonė apie šias dvi skirtingas stovyklas, kurių viena nori šėlti, kita – prisiminti mirusius?

Manau, kad tai galima suderinti, jei iš ryto nekamuoja žiaurios pagirios. O gal net geriau mirusius aplankyti pagiriotam – tada neatrodys viskas taip tragiška (šypsosi). Portugalijoje tokia pat situacija. Aš šitą dieną irgi prisimenu, kaip žiauriai užknisančią, kai reikia apsiauti geriausius batus ir išsiruošti į gastroles po kapines. Nors man tai net ir patikdavo, nes matydavau tokių dalykų, apie kuriuos skaitydavau Edgaro Alano Poe knygose. Bet juk pagonybės laikais, kol visko neužvaldė katalikybė, visoje Europoje tą dieną buvo švenčiama. Manau, kad būtent katalikiški papročiai yra svetimybė, nes senais laikais žmonės švęsdavo tokias šventes, kaip Helovinas, Sauinas – kad ir kaip tai pavadintum. Tai buvo Mirusiųjų diena, kurią iš pagoniškų laikų pasiėmė katalikai. Nėra blogai, jei žmonės nori išlaisvinti savo dvasias spalio 31-osios naktį ir tokiu būdu atkurti tradiciją. Štai ir mes prieš 10 metų pradėjome rengti Helovino vakarus Portugalijoje. Visada į juos nebelikdavo bilietų, visi labai norėjo į juos patekti ir vis dar nori. Po kelerių metų Lisabonoje jau visur šėlo vakarėliai. O mes lyg ir buvome to pradininkai. Galima sakyti, kad Helovinas nėra portugalų tradicija, bet tai nėra ir amerikietiškas paprotys. Tai juk europietiška tradicija, kurią mes, europiečiai, išplatinome visame pasaulyje. Gal tai ir pasikeitė per ilgą laiką, bet aš džiaugiuosi, kad žmonės švenčia vietoje to, kad užsiimtų liūdnais ir slegiančiais dalykais.

Dėkoju už interviu ir jam skirtą laiką!

Laidos „Audronaša“, kuriame buvo transliuotas šis interviu, įrašą galite rasti radijo stoties „Start FM“ garso archyve.