1349 „Revelations Of The Black Flame“ – kitaip

1349. Turbūt kiekvienam nors kiek besidomčiam Norvegijos metalo scena šis skaičius visų pirma asocijuojasi ne su kokia nors istorine data, bet su pragariškai greitą juodmetalį grojančiu kolektyvu. Ir štai po beveik ketverių metų pertraukos jie mums pateikė naują studijinį albumą. Tad pažiūrėkime, ko vertas naujasis tvarinys.

ĮSPĖJIMAS: Albumas jums gali pasirodyti „šiek tiek“ kitoks nei laukėt.

44 minučių trukmės daugelio tiek laukta velniava prasideda savotiška tamsaus ir gūdaus pragariško ritualo interpretacija „Invocation“ – po klyksmų ir beveik 3 minučių tamsaus ambiento pasigirsta kūjų smūgiai (baisiai panašu į HELHEIM „Blod & Ild“ intarpą), gitaros, įsilieja būgnai, vokalas ir… viskas ramiai nutyla. Še tau, kad nori.

Kita daina „Serpentine Sibilance“ vėl mus pasitinka su 1349 nebūdinga ramybe. Suvoki, jog lėta pradžia nebuvo atsiktinumas. Nors tempas ir lėtas, dainos skambesys „riebus“ bei „drūtas“. Ypač galinga dainos pabaiga, kai pasiekiama kulminacija – vietoje ir tinkamu laiku pasigirsta ilgesnės „blastbytų“ partijos, atliekamos Frosto. Nugara net šiurpas nueiti gali. Tada šiaip ne taip atpažįsti, kad čia groja tie patys norvegai, o ne kokie užjūrio blekeriai, pasivogę pavadinimą.

Trečioji daina pasirodo vėl esanti ramus ambientinis intarpas pavadinimu „Horns“. Skamba kaip tolimas „Invocation“ aidas. Tyla prieš audrą.

„Maggot Fetus… Teeth Like Thorns“. Albumo audra black‘n‘roll‘o stiliumi. Frostas ir vėl „kapoja“ gal ir ne per dažniausiai, tačiau pabrėždamas tokius momentus kaip priedainis. Ir vėl tai suteikia dainai daug daugiau galios nei vientisas „bam bam bam“ nuo pradžios iki pabaigos. O kartais, gitaroms nelėtinant tempo, būgnai kaip tik gerokai sulėtėja, lyg maršą mušant. Visas kūrinys skamba tikrai įspūdingai!

Vėliau išgirstame intarpą pavadinimu„Misanthropy“, kuris savo atmosfera primena begarsį kiną. Tyla po audros. Tačiau netrukus pasitelkiami įvairūs triukšmingi ūžesiai ir nuotaika vėl tampa agresyvi.

Tai įtvirtina šeštoji daina pavadinimu „Uncreation“. Suskamba lėtos gitaros ir galiausiai išgirstame paskutiniam CELTIC FROST albumui būdingą skambesį. Daina ir vėl kompozitiškai sudėliota taip, kad kulminacija pasiekiama pabaigoje. Nutilus gitaroms ir būgnams, pasineriama į savotišką ramybę.

Į visišką tranzo būseną įtraukia dainą „Set The Controls For The Heart Of The Sun“ pradedanti bosinė gitara. Atidesni iš pavadinimo supras, jog tai legendinių PINK FLOYD dainos perdirbinys. Ir dar koks! Sakyčiau, labai pavykęs – tamsus ir purvinas, vietomis išsiveržiantis nevaldoma energija.

Pasigirsta paskutinis intarpas „Solitude“.

Iš „vienatvės“ išveda vėl legendinius šveicarus primenantis „At The Gate…“. Galiausiai albumas išleidžia paskutinį kvapą…

Neveltui taip dažnai minėjau šveicarus CELTIC FROST. Kaip tik Tom Gabriel Fischeris iš šios nebeegzistuojančios kompanijos prikišo nagus prie naujojo norvegų albumo. Ir galbūt jis ir buvo tas veiksnys, lėmęs tokį drastišką 1349 pasikeitimą.

Dažnas juodmetalio gerbėjas lieka it musę kandęs, taip ir nesupratęs, kas čia buvo per velniava. Forumuose ima sklisti tokie svarbūs egzistenciniai klausimai kaip „Kur blastbytai?!“, viską gerai paaiškinatys teiginiai „Frostas paseno“, gotų-emo pasaulėjautai artimos frazės „Esu nusivylęs“. Tačiau man šis 1349 albumas pranoksta viską, ką jie buvo sukurpę ligi šiol. Žavus jis savo atmosfera, sąskambiais, netikėtais sprendimais. Jis lyg 2009-ųjų „Ordo Ad Chao“.

Vertinimas: 9/10

1349 „Revelations Of The Black Flame“
© „Candlelight Records“, 2009

01. Invocation
02. Serpentine Sibilance
03. Horns
04. Maggot Fetus…Teeth Like Thorns
05. Misanthropy
06. Uncreation
07. Set The Controls For The Heart Of The Sun
08. Solitude
09. At The Gate…