„W:O:A Metal Battle Lietuva“ – Eurovizijos infekcija

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Pavasario lygiadienis. Polaidis. Pirma diena praktiškai be sniego. Ir kaip viso šito džiaugsmo apoteozė – daug žadantis metalinis vakaras ant Tauro kalno. Festivalis žada būti įdomus, sąrašas daug žadantis, nėra dviejų kolektyvų, grojančių panašią muziką. Reikia apsilankyti. Nors ir tingisi.

Taigi… Imam ruoštis į kelią. Pamatęs „pagadą“ už lango keikdamasis pastatau striukės apykaklę ir patraukiu duobėtomis Europos Kultūros Sostinės gatvėmis „Mulen Ružo“ link. Keista, bet pakeliui neįmyniau nė į vieną „miną“, kurių po sniegu per žiemą susikaupė galybė. Prie klubo durų tradiciškai nuodijasi nedidelė grupė juodų žmogystų, tautiečiai į vidų tradiciškai neskuba, tradicinis alus, tradiciniai plepalai su, rodos, šimtą metų nematytais pažįstamais, tradiciškai vėluoja renginio pradžia…

Pirmuosius ant scenos burtai išspyrė SMILE OF DEATH. Ordinary death metal, be didesnių išsidirbinėjimų, bet smagus ir vežantis. Baubimas atidirbtas puikiai, o pats vokalistas kažkuo primena suplonėjusį Jurgį Riboką. Garso kokybė prasta nuo pat pradžių, praktiškai girdisi tik vokalas ir būgnai, kiti instrumentai daugiau matosi nei girdisi. Visgi akivaizdu, kad jaunimas į „komandiruotę“ kol kas nevažiuos, dar yra, prie ko dirbti, dar yra, ką reikia tobulinti.

Jei ne loterija, antraisiais pasirodę „Sielų Vagys“ tikriausiai būtų buvę nukišti į pačią koncerto pabaigą, bet gavosi taip, kaip gavosi. Apie Milių ir kompaniją tenka kalbėti arba gerai, arba nieko, auksinis Eurovizijos balsas be vargo kompensuoja įgarsinimo trūkumus – kas negirdėjo vokalo iš kolonėlių, nesunkiai galėjo išgirsti jį nuo scenos. Turiu ir šiai kompanijai vieną smeigtuką paruošęs, greičiausiai pasirodysiu esąs neteisus (kad ir kaip nervintų kai ką kalbos apie Jeronimą Milių ir grupę SOUL STEALER), bet yra Jo Didenybė Auksinis Balsas ir yra Jo Didenybę aptarnaujantis personalas. Jeronimo charizma visiškai užgožia kitus grupės narius. Ir darykit su manimi ką norite, bet noriu dar vienos gitaros ir gatava! Visgi nepaisant mano bambėjimo ir kalbų apie „popsą“, „diskoteką“ ir taip toliau, pastaroji kompanija – profesionaliausia šį vakarą koncertavusi grupė.

Toliau nuskamba pagrindinė tema iš „Košmaro Guobų Gatvėje“ ir scenoje pasirodo… ne, ne Fredis Kriugeris, o grupė CREEPTOR. Vaikinai iš savo repertuaro surankiojo ir atliko sunkiausius ir agresyviausius kūrinius, pats didžiausias ir pikčiausias „kriptorius“ visą laiką kaitino publiką, neleisdamas nei akimirkai atsipalaiduoti. Pagarbos vertas kompanijos užsispyrimas laikantis „partinės linijos“ – pradėjo muzikuoti įkvėpti RUNNING WILD, vėliau muzikantai parodė kad jiems netrūksta ir nuosavų idėjų. Deja, ir vėl garso operatorius „pasistengė“ – galima atskirti vokalą, būgnus ir… košę iš likusių instrumentų! Skanaus!

DEGRADATONIA. Matyta velniaižin prieš kiek metų velniaižin kokiame renginyje dabar jau amžinatilsį „Intro“ klube. Geras pusvalandis melancholijos ir lyriškos nuotaikos. Klavišiniai. Violončelė. Mergelei prie styginio instrumento taip ir norėjosi pasakyti: „Mieloji, tu tą dėžę nors perpus perpjauk, tavęs vis vien nesigirdi!“ Kaip ten bebūtų, pasirodymas bent jau permušė tuos nepadorius garsus, sklidusius iš mažosios salės. Panašu kad „bajeris“ užsitęsė…

Toliau – retas paukštis mūsų padangėje, alternative/metalcore komanda DOUBLE VISION. Kadangi mūsų tautiečiai (bent jau tie, kurie sėdi undergrounde) niekad nesistengia daryti to, kas madinga, tai panašios pakraipos grupių Marijos žemėje ne per daugiausiai. Kuo mane visada žavėjo panašūs kolektyvai, tai savo sugebėjimais draskyti balso stygas. Čia vokalas irgi neblogai atidirbtas, mušamųjų partijos nors ir ne „math“, bet visgi pakankamai sudėtingos.

Ir pabaigai – grupė, pati save pristatanti kaip atliekanti progressive metal – DESPITE. Nesu didelis progo gerbėjas, o tuo labiau ekspertas, taigi mane pačiu begėdiškiausiu būdu ima marinti miegas. O dar laikas vėlus, keli litrai alkoholio skrandyje… Rami, melancholiška ir melodinga muzika taip užsūpavo, kad vienu metu pagavau pats save… saldžiai knarkiantį aplūžusioje kėdėje!

Taip jau nutiko, kad kitą dieną, kitaip nei daugumos kolegų, manęs išskėstomis rankomis laukė jo didenybė Darbas, taigi Raudonąjį Malūną teko palikti dar tada, kai ant scenos instrumentus derino MANDRAGORA. Ką pažiopsojau, ko netekau ir kas laimėjo (taip ir prisiminiau sarkastišką vieno kolegos klausimą prieš koncertą „Kas laimėjo?“) sužinojau tik kitą dieną… Nekenčiu savo darbo…