„Wave Gotik Treffen 2011“ – stop kadras: 2012-ųjų renginio belaukiant

Foto: Rūta R. Daugiau foto: čia >>

Su sąlyga, jog jau neoficialiai pradėtos skelbti 2012-ųjų metų festivalio „Wave Gotik Treffen“ dalyvės, skubu dalintis įspūdžiais iš praėjusių metų šventės. Bergždžiai aušinčiau burną, bandydamas gražiausiais epitetais marginti šio festivalio aurą bei vyksmą, tad nusprendžiu pasilikti prie gerai žinomos ir dažnai teisingos išvados – pats nepabuvęs negali teisti.

Pradėkime nuo to, jog šiųmetis (reportažą pradėjau kurpti dar iki sausio 1 dienos) arba pernykštis (prisiminimus baigiau rašyti jau po sausio 1 dienos) festivalis it masalas visų pirma traukė dėl kelių reikšmingų sugrįžimų. Legendinių EMPYRIUM (taip, mano skalėje jie „legendiniai“, jei ne daugiau, nors vienas Plūdė drąsiai pareiškė „grojo kaip MOONSPELL“…) atgimimas, išskirtinis (ir kaip skelbiama paskutinis istorijoje) LOVE LIKE BLOOD pasirodymas, toje pačioje kategorijoje esantys kiti vokiečių gothic rokeriai AGE OF HEAVEN, na ir iki šiol dar niekad nematyti nerealūs norvegų vikingai HELHEIM. Ir apskritai muzika – kaip amžinas ratas: gali nagrinėti ir gilintis ištisą gyvenimą, bet vis vien pilnai visko neišgirsi, neišmoksi, nepažinsi. Tad „WGT“ – lyg puikus pratybų sąsiuvinis šiam reikalui.

I

Beje, pamiršau paminėti, jog paskutinis „WGT“ buvo jau dvidešimtasis istorijoje. Ir būtent dėl šios priežasties didieji koncertai, skirtingai nei anksčiau (nors galvos dėl to neguldau, gal tokių atvejų buvo ir daugiau per tuos metus), prasidėjo jau nuo trečiadienio. Jubiliejinio renginio proga didžiojoje „Agra“ scenoje trečiadienį pasirodė visi kolektyvai, groję ir pačiame pirmame „Wave Gotic Treffen“ suėjime 1992 metais – AGE OF HEAVEN, SWEET WILLIAM, THE ETERNAL AFFLICT, DAS ICH, HENKE (GOETHES ERBEN) ir žinoma LOVE LIKE BLOOD.

Kadangi daliai iš išvardintų kolektyvų simpatijos nejaučiu, o ir nėra čia ko slėpt – su keletu išvis nesu plačiau susipažinęs, pusę dienos prasivoliojęs lovoje atidaryme atsiduriu jau ganėtinai sutemus, kai pradėti džiuginti turėtų senas geras vokiškas gothic rokas su AGE OF HEAVEN etikete. Kai dar buvau jaunas, mažas ir kvailas (dabar jau tik mažas ir kvailas), mėgdavau paremti savo kaimyną chuliganą, kuris turėjo įdomią užklasinę veiklą – vogti kompaktinius diskus iš užsienietiškų mašinų. Kartą atlikus tokius mainus į rankas papuolė „Mystic“ serijos dvigubas rinkinys. Juodas žinoma, nes kaip kitaip akį patrauks. Tai štai tuomet ir įvyko mano pirma pažintis su šiuo kolektyvu iš Leipcigo. Šalčiu dvelkiantis rokas, šiokios tokios elektronikos priemaišos, vokiškas akcentas angliškuose tekstuose. Lygiai taip pat jie skamba ir scenoje. Nors ir jaučiasi, kad 20 metų joje nebuvę (bet čia labiau dėl susikaustymo ir tos pozos „neturiu kur dėti akių“), bet atlikimui kažko per daug neprikiši. Skamba taip, kaip ir albumuose – be visokių improvizacijų, laižymųsi ir progresyvo – taip, kaip aš ir mėgstu. Tiesa, „jonikos“ buvo smarkiai per daug, o ta antra gitara išvis neaišku, ką ten veikė. Plius didžiausias minusas – negyvi būgnai. Bet vis tik muzika veikė labai teigiamai. Kažkoks tarpinis variantas tarp klasikinių gotikinio metalo grupių su žymia doze klavišų. Užstačius jiems tinkamą garsą ir sugrojus su tokia energija, kokia buvo atliktas turbūt žymiausias jų hitas „The Providence“, nematau priežasčių, kodėl atgimusi grupė negalėtų tęsti sėkmingos karjeros. Bent jau koncertinės.

Toliau sekęs electro/ebm atstovų THE ETERNAL AFFLICT pasirodymas nežavėjo, tad prasiėjau pro įrašų prekystalį. Iš po nosies nušvilpta AGE OF HEAVEN kasetė nenudžiugino (kaip ir CD kainos), bet paskutiniosios vakaro grupės LOVE LIKE BLOOD laukiau su didele viltimi…

Negaliu sakyti, kad viltys nebuvo pateisintos, bet ir kažkokio „wow“ nepajaučiau. LOVE LIKE BLOOD suplieskė savo firminį gotikinio roko ir metalo lydinį. Užtikrintai, kokybiškai, profesionaliai, taip sakant, viskas pagal grupės lygį. Asmeniškai man labai pritrūko „This Empty Ocean“, bet neabejoju, jog kiekvienas, turėdamas savo favoritus, galėjo neišgirsti ir savo mėgstamų dainų, nes, kaip ten bebūtų, kolektyvo repertuaras gan platus… Net nežinau, pasirodymas stiprus, bet iš kitos pusės ir per daug emocijų nesukeliantis. Labiau „jaudintis“ vertė nebent žinojimas, jog šios grupės daugiau nebeišvysiu. Bet ir liūdėti dėl to nebuvo jau daug priežasčių.

II

Metalinei muzikai skirta scena šį kartą persikėlė iš „Kohlrabizirkus“ arenos į kokio tai buvusio prekybos centro ar parodų rūmų „Halle 15“ patalpas. Erdvės čia mažiau, o ir šviesos daugiau. Bet gal kiek jaukiau. Diena prasideda su Lietuvoje viešėjusiais Taivanio atstovais CHTHONIC. Jei kas nors spėjo juos pamiršti, primenu, jog grupės koziriai – tradicinio kinų instrumento erhu naudojimas, CRADLE OF FILTHiška muzika bei simpatiškoji bosistė Doris Yeh, nepabūgusi savo kūno pademonstruoti žurnalo „FHM“ skaitytojams. Žiūrim, kaip grupė patobulėjo nuo to 2007 metų pasirodymo. Aišku, daugiau profesionalumo, daugiau bendravimo su publika, daugiau judesio, gal ir sutartis su „Spinefarm Records“ tą įpareigoja. Kita vertus, scenoje per daug chaoso. Norėtųsi daugiau nuoseklumo, susistygavimo, atlikimo kokybės. Kad ir kaip patys azijiečiai nemėgsta lyginimo su kiek anksčiau minėtais britais, bet panašumo čia tikrai yra, ir nemažai. Reikalas tas, kad iki COF lygio profesionalumu, atlikimo kokybe ar šou darymu jie dar nepriaugę. Bet žymiai nuoširdesni, paprastesni. Ir jų muzika man įdomesnė. Vis tik reikia pripažinti faktą, jog Doris yra daugiau nei pusė vizualinės grupės pusės. Vokalistas irgi mėgsta be marškinėlių scenoje palakstyti, nes mat palaiko fizinę formą. Kinietiškas smuikas suteikia grupei išskirtinumo, tačiau, norint šioje srityje pasiekt kažką daugiau, dar reikia pasistengti.

Atėjo laikas „to be or not to be“… Vis tik visą šūsnį nematytų ir patrauklių post-punk/gothic rock grupių iškeičiu į BILOCATE pasirodymą. Taip, vėlgi matytas Lietuvoje egzotiškosios Jordanijos kolektyvas, bet nusprendžiu, jog išgirsti „The Dead Sea“ dar kartą būtų labai nerealu. Neklydau. Bet laukti teko ilgai, nes šią dainą grojo vieną iš paskutinių. Iki tol reikėjo pasistengti surasti vietą, kur garsas buvo neblogas. Ne itin skambesiu patenkinti buvo ir patys muzikantai. Ypač čia pasižymėjo vokalistas, nuolat reiškęs pretenzijas ir pageidavimus bei įnirtingai mojavęs rankomis. Iškart prisiminiau jų nesibaigiančius reikalavimus „Velnio akmens“ organizatoriams… Tokie jau tie arabai. Bet patys kalti. Dėl tų priekaištų pauzės tarp kūrinių vis ilgėjo, kas akivaizdžiai glumino ir vertė nuobodžiauti publiką. Tiesa, scenoje nuolat zujo ir fotografavo, kaip supratau, vieno iš narių antroji pusė – liekna, sijonas su lig subinės obuoliukais, tad vyriškajai publikos pusei gal ir nebuvo itin nuobodu. Rodos, Lietuvoje BILOCATE žinomi labiau nei Vokietijoje. Ir gerai, nes scenoje jie sau leido daug. Jei bosistas ir gitaristai stengėsi, tai klavišininkas buvo visiškai pasyvus ir atsainiai kramtė gumą, lyg kokia NBA žvaigždė-beždžionė. O štai sugrotas naujas kūrinys pasirodė tikrai stiprus. Ženklas, jog būsimas diskas turės pozityvių pusių. Be to, pačioje pabaigoje atliktas PARADISE LOST koveris „Dead Emotion“ buvo neatremiamas argumentas, užgožęs ne tik nesklandumus pačiame pasirodyme, bet ir kūrinio originalą. Tebūnie, užskaitom.

Kaip niekad gerai „susižiūrėjo“ norvegų juoduliai VREID. N-tąjį kartą matyti, bet retai paliekantys gerą įspūdį, šį sykį trumpaplaukiai black metalo skleidėjai suderino gerą energiją su kokybišku atlikimu. Ar čia jie pasikeitė, ar aš? Labai užvežė vokalinės partijos, kiek priminę šios vasaros „Velnio akmens“ šamanus iš už Atlanto INQUISITION. Galinga muzika prikaustė dėmesį. Verta pažymėti, jog garsas buvo idealus. Neabejotinai, geriausias matytas VREID pasirodymas, užkuriantis intrigą, ar tai vienetinis toks pavyzdys, ar kolektyvas pasiekė savo karjeros zenitą?

TRISTANIA jau esu pavadinęs viena geriausių gotikinio metalo grupių. Deja, tokiais epitetais galima kalbėti nebent būtuoju laiku. Šiandien grupė maudosi tik savo trijų pirmų albumų šešėliuose. Ir nors gyvi pasirodymai yra pakankamai neblogi, tačiau čia didžiausią koją kiša dažnai besikeičianti pagrindinė ir koncertinė grupės sudėtis. Paskutinį kartą norvegus mačiau su vokalistu Østen Bergøy. Gal ir ne itin išvaizdžiu, bet savo darbą atliekančiu puikiai. Šiuo metu grupės priekyje – plikutėlis Kjetil Nordhus, ir jis žymiai silpnesnis. Kolektyvui iškart pritrūksta energijos, veiksmo. Tas bandoma kompensuoti didelėmis padėkomis, kalbomis, bet juk patys žinot, kaip tas nervina… Ką visada laikiau stipriausia grupės vieta – gitaristą Anders Høyvik Hidle – šiam nusikirpus plaukus, it kokiam Samsonui, dingo ir dalis kažkokio norvegų kolektyvo akmens. Nejučia prisimeni legendinio „Dangus Newsletter“ rubriką „Šį mėnesį plaukus nusikirpo… FUCK OFF“. Tiesa, Anders growlas nepakito – toks pats stiprus, kaip ir buvo anksčiau, neabejotinai, vienas geriausių, kokį yra tekę girdėti. Bet tik tai ir guodžia. Kartu su TRISTANIA pasirodęs ilgametis kolektyvo bendražygis, smuikininkas Pete Johansen galėjo bent savo instrumentą tinkamai susiderinti, o tai stygų verksmas slydo kažkur pro šalį… Galop, „Klubas.lt“ stiliumi galime reziumuoti – vokalistė Mariangela „Mary“ Demurtas vilkėjo tą pačią suknelę, kaip ir aną sykį. O bože moj…

Metalizuotą vakarą užbaigė britai ANATHEMA. Tas žodelis „metalizuotą“ turbūt labai gerai atspindi dabartinį legendinių death/doom atlikėjų iš Albiono stilių. Nesu iš tų, kurie garbina ankstyvąją jų kūrybą, mieliau renkuosi „Alternative 4“ bei „Judgement“ laikotarpį, tačiau pripažįstu, jog ir dabartinė grupės muzika išlaikė ypač aukštą kūrybingumo lygį. Iš tikrųjų prisiminus „Death Comes“ festivalio laikus, į grupės narius galima žvelgti ir su šypsena, ypač žinant, jog, kaip pats Danny sako, dabar jau „mieliau renkamės vandenį nei alų“, bet per visus tuos laikus muzikantai išlaikė savo nuoširdumą, paprastumą. Drąsiai galiu įvardinti juos kaip vienus iš šio festivalio asmeninių favoritų. Ypač šiltas bei malonus bendravimas ir superinis atlikimas. Muzika – tarpinis variantas tarp post-roko ir atmosferinio metalo, su pasunkintomis vietomis. Aišku, growlo čia ieškoti būtų tas pats, kas rasti adatą kupetoje, bet, kalbant apie melodijas, vietomis neprastai paturbinta. Puikios partijos, jauki ir maloni atmosfera, subtilus šaltumas – visa tai daugiausia atskleista per naujo albumo dainas, bet nepamiršti ir senieji fanai: ANATHEMA sugrojo po vieną dainą iš kiekvieno albumo, be „Serenades“. Pabaigai, žinoma, – nemarus „Fragile Dreams“. Ir publika patenkinta, ir patys muzikantai švyti – teigiamas abipusis ryšys, gracingas ir profesionalus pasirodymas. Ko ne idealas?

III

Trečią dieną pradėjome su turbūt labiausiai lauktu festivalio pasirodymu. Atsikūrę EMPYRIUM savo kerus skleidė kamerinėje „Pantheon/Kuppelhale“ aplinkoje. Kažkaip toks scenos parinkimas iš anksto nekėlė minčių, jog tai galėtų būti pusiau akustinis koncertas. Vis dėlto, būtent taip ir įvyko (nors kitą dieną ten pat normalias programas sugrojo ir KATATONIA, ir OCTOBER TIDE…). Malonių siurprizų netrūko. Be kultinio veikėjo Ulf Theodor Schwadorf bei kito grupės nario Thomas Helm, jiems scenoje talkino visa krūva neeilinių muzikantų: gitaristai Neige (pristatinėti nereikia) ir Eviga (ANGIZIA, DORNENREICH), bosistas Fursy Teyssier (AMESOEURS, ALCEST), būgnininkas Allen B. Konstanz (EWIGHEIM, THE VISION BLEAK). Žodžiu, tikras „dream-team“. Nors fūzuotų gitarų ir metalo čia buvo labai nedaug, apskritai EMPYRIUM pasirodymas buvo vykęs ir sutiktas didelėmis ovacijomis. Daug akustinio grojimo, folklorinių motyvų, jaukumo, ir t.t. Tikrai ne tai, ko tikėjausi, bet kita vertus – ir ne blogiausias variantas. Lyg valgytum „McDonalde“ – pririjai, bet vis tiek alkanas… Įdomu, ką grupė veiks toliau. Tikiuosi, jog susiims ir įrašys tokį šedevrą, kaip „Songs of Moors and Misty Fields“, ar bent jau jį sugros normaliame formate…

Toliau – dar vienas atsikūrimas – švedų blekeriai VINTERLAND… Pikti ir baisūs metalistai didžiausiame gotikiniame festivalyje, lol… Nežinia kodėl, bet jų pasirodymas buvo stipriai afišuojamas. Teko pasikonsultuot su ekspertais, kuo jau čia toks išskirtinis kolektyvas. Net Tadas Ledas šyptelėjo ūsą, kad jei tai ir kultinis, tai nebent savo kieme projektas. Kaip ten bebūtų, VINTERLAND 1996 metais pristatė vienintelį savo diską, sulaukusį visai neblogų atsiliepimų. Nežinia ar tos auros, ar kokių kitų veiksnių vedina, grupė šį pasitikėjimą demonstravo ir scenoje. Iš tikrųjų, VINTERLAND driokstelėjo labai kokybišką, švediškų tradicijų black metalą. Pakankamai melodingas, gal vietomis kiek per daug ištęstas, stipraus vokalo, bet tikrai pragariškas gaivalas. Grupė pasirūpinusi įvaizdžiu – vienoda apranga, V formos amuletai ant kaklų, gitaristas labai priminė Satyro figūrą. Žodžiu, ir „žiūrėjosi“, ir „klausėsi“ padoriai, galingai ir įdomiai. Žinoma, išlindus į dienos šviesą daugiau nei po dvidešimties metų, jautėsi šioks toks susikaustymas, minimalus susigrojimo trūkumas, galbūt ir naujų įspūdžių baimė, bet, jei kolektyvas vėl neįkris į letargo miegą, prognozuočiau juos dažnus svečius didžiausiuose vasaros metaliniuose festivaliuose. Laikas parodys.

HELHEIM!!! Tiek žvejoti ir pagaliau pagauti. Šie norvegai susikūrė vos metais vėliau nei žymieji ENSLAVED, bet grodami beveik tuo pačiu stiliumi, mano manymu, visada buvo pastarųjų šešėlyje, lyg antras nematomas brolis. Tačiau tiesa tokia, kad žymiesiems kraštiečiams jie nė per nago juodymą nenusileidžia. Jokiu būdu nemenkinu Grutle kompanijos, atvirkščiai – visada juos dievinau, tačiau HELHEIM, ypač su trimis paskutiniais diskais, bent jau mano vertybinėje skalėje stovi tikrai aukščiau. Jie visada buvo sunkesni, griežtesni už savo kolegas. Ir gyvame pasirodyme tas ypač atsiskleidė. Labai dinamiškas veiksmas – gitaristai nuolat zujo scenoje, to judesio gal net mažumėlę per daug, sakyčiau. Muzika – kreiva, nuožmi, pikta, bet, kaip ir ENSLAVED atveju, black ir viking metalo mišinys. Tik tiek, kad HELHEIM atveju svarstyklės svyra black metalo pusėn. Kitoniško, netipiško, progresyvaus black metalo. Šie norvegai tikrai žino, kaip priversti publiką paklusti it marionetes. Vienintelis minusas – nesinchroniškas muzikantų plaukų suktukas, kuris galėtų tik dar labiau sustiprinti efektą. Bet ar tai problema? Ir be jo HELHEIM šiuo metu turėtų būti viena geriausių koncertinių grupių visoje sunkiojoje scenoje. Eina peklon kaip gerai!

Kreivos muzikos dozę pažėrė ir austrai DORNENREICH. Pradžia su akustine gitara ir smuiku nieko gero nežadėjo. Ir, kai jau kėliau koją laukan, staiga driokstelėjo elektrinės stygos, būgnai, tad taip ir likau ant vienos kojos stingtelėjęs. Gerai, kad neilgam, nes eksperimentinis, folku dvelkiantis ir stipriai vokišką nuotaiką turintis metalas visai manęs nežavėjo. Tačiau visai kitaip jis veikė vietinius atskalūnus – šie ekstazėje, dainuoja kartu. Nieko nesuprantu… Arba čia juos taip hipnotizuoja germaniški tekstai, arba jie austrus maišo su iš tos pačios raidės prasidedančiu norvegų kolektyvu DØDHEIMSGARD, turinčiu bent jau kultinį statusą. Darau išvadą, kad, jei kažkas ir mėgsta DORNENREICH, tai tik todėl, kad turi vokiško kraujo. Kvit.

Švedai LAKE OF TEARS savo repertuaro skrynioje saugo gerų kūrinių, nepaneigsi. Bet matau juos gal penktą kartą, o išvada ta pati – nuobodūs per visą pilvą. Aišku, melancholiška muzika gal ir didina šį įspūdį, bet juk ir geras doomas gali veikti kaip „Red Bull“ gėrimas. Bet čia ne tas atvejis. Muzikantų elgesys ant scenos pasirodė absoliučiai beemocinis. Dar labiau nervino kažkokie techniniai nesklandumai su vokalisto gitara. Įdomu, kodėl jis jos išvis nepasikeitė ir bent tuo nepadėjo pasirodymą pakelti bent vienu balu? Atrodo, ir repertuaras gerai parinktas (nors „When my Sun Comes Down“ ir nesulaukiau), ir viskas profesionaliai ir gerai atlikta, bet vaizdas toks nykus ir nuobodus, visiška apatija. Verčiau jau jie, kaip ANATHEMA, grotų daugiau naujų dainų ir klausytojus pamalonintų keliais hitais, nes dabar jau ir vienodas play-listas darosi absurdiškas…

Vis tik didžiausias to vakaro ir viso festivalio „pravalas“ dar laukė priešakyje. Apdovanojimus čia nuskynė kiti žuvėdai – TIAMAT. Mėgstu juos, tikrai mėgstu. Bet įsivaizduokite situaciją: programa skelbia, jog jų grojimo laikas – 23:05 – 00:20. Reiškia taip, pirmiausia jie ilgai derinosi. Labai ilgai. Ir net prie vokiškos tvarkos vėlavo kiek daugiau nei dešimt minučių. Na, gerai, atleidžiam, „gviazdos“ juk. Bet pagrojus nevisą ketvirtį valandos, kažkas atsitinka su Edlundo gitara. Jokios panikos, tuoj pakeis kita ir viskas. Pala, ką? Nėra kitos gitaros??? Dar taip nebuvo (išskyrus tą atvejį su GRAVE per „Velnio akmenį“, cit). Kol taisomas instrumentas, grupės lyderis pasakoja kažkokius anekdotus, tauškia nesąmones, ir t. t. Publikai lyg ir patinka. Fiuf, gitara grįžta ant kaklo ir pasirodymas tęsiamas. Sugrojama viena ar dvi dainos – „goodbye, please don‘t cry“, ir švedai dingsta užkulisiuose. Dirst į laikrodį – 23:50. Mda… 25 minutės gryno grojimo ir pusvalandis šūdo malimo (taip, ne mėšlo, ne purvo, o tikro šūdo). Jiems dar kaip minimum trisdešimt minučių „atidirbt“, o jau mat kviesk juos bisui… Ne, ačiū, mielai išgirsčiau keletą gerų dainų, bet čia savotiška nepagarba publikai. Adiós, amigos.

IV

Šiandien sekmadienis ir rytoj į darbą nereikia. Bet neatsipalaiduojame, ši diena – susitikimui su draugais ispanais iš HELEVORN, dozė doomo su OCTOBER TIDE bei KATATONIA ir vėlyvas desertas – FIELDS OF THE NEPHILIM.

Kol garsesni vardai ruošiasi okupuoti sceną, kol kas ją šildo šaltieji suomiai CRIB45. Ir šildo ne „Finlandia“ degtine. Esate girdėję šį pavadinimą? Jei ne atlikti namų darbai, būčiau negirdėjęs ir aš. Bet paruoštukas teigia – post-hardcore/sludge, privaloma pamatyti. Ne tai, kad jau būčiau lėkęs bet kokiomis sąlygomis be išlygų, bet verta tikrai buvo. Koks sunkumas! Scenoje trys gitaros, du būgnų komplektai, bosas ir klavišai. O kad griaudžia! Rodos, scena tuoj įgrius. Lėtai, slegiančiai, ir sunkiai, sunkiai, sunkiai… Suomiai turbūt iš kokios Graikijos, gal pietiečiai, nes vienas taip duodasi, jog nežinau, kodėl nesuplyšta jo gitara. Bosistas ne ką mažiau patrakęs, per pasirodymą nutraukia tris stygas. Du būgnininkai – irgi nedažnas atvejis. Ir supraskit, kad visa tai – dar ir nežmoniškai atmosferiška. Neabejotinai didžiausias pastarojo meto atradimas. Stogas, ačiū dievui, vietoje. Sukišu „smegenus“ atgal per kairę ausį ir einu minutėlei atsikvėpti.

Į OCTOBER TIDE žiūriu tik viena akimi. Priežastys kelios: pirma, nelabai telpu į salę ir, antra, žinojau, jog matysiu juos „Velnio akmenyje“. Iš esmės viskas lyg ir gerai, bet tas melodingas, žemas ir melancholiškas skambesys yra per daug monotoniškas. Drąsiau galiu teigti, jog Anykščiuose buvusi publika gavo smarkiai daugiau nei vokiečiai. Taip jiems ir reikia.

Su HELEVORN mes jau kaip ir pažįstami. Ir gan neblogai. Sakyčiau, esame net draugiškuose santykiuose. O ant kolegų, žinia, „nevaroma“. Vis tik vieną akmenį į jų daržą mestelsiu. Tokį, apie kurį jau šnekėta. Švariose vokalinėse partijose Josepas ne visada gerai pataiko ir „trukteli“ pro šoną. Ypač tas jaučiasi vienoje iš mano mėgstamiausių dainų „Nobody is Waiting“. Visa kita pas juos yra gerai ir man labai patinka. Emocionalus, melodingas ir tikrai gražus gothic/doom metalas. Nuostabiai atliktas, gal su garsu „biškelį“ prašauta. Ir, Ambraziejau, girdi? Jų plaukai ryškiai pailgėję. Turėtum jau juos užskaityt. Beje, reikėtų atkreipti dėmesį į salę, kurioje groja ispanai (joje prieš tai šmėžavo ir CRIB45) – tai kažkokia šoninė, papildoma salytė prie tos kamerinės scenos, kurioje pasirodė EMPYRIUM, OCTOBER TIDE ir tuoj žibės KATATONIA. Tik ji su baru ir labai jauki. Gal pati scena kiek per aukštai (sakyčiau maždaug 1,70 metrų aukštyje), bet aplinka ten puiki.

Pastarąjį pusmetį užsidepresavę švedai KATATONIA yra turbūt dažniausiai mano grotuve besisukantis kolektyvas. Tad šis pasirodymas itin laukiamas. Bet jo tikisi ir ta sausakimša salė, į kurią vos betelpu. Vaizdas tiesiog puikus – tupiu kažkur ant laiptų tiesiai prieš koloną. Gerai nors tiek, kad garsas ausis pasiekia gan padorus. Suprantama, apie kokybišką mėgavimąsi nėra net kalbos. O gaila, nes švedai groja maloniai ir tinkamu repertuaru. Švelnus vokalas, liūdna nuotaika, gal šioks toks garso trūkumas (prisimenant tą koloną, nieko čia nuostabaus). Gerai jie varo. Bet šioje situacijoje išvada viena – reikia juos pamatyti soliniame koncerte, o tada jau galėsim ir rimtesnius apibendrinimus daryti. Be to, koja spaudžia „gazą“, nes kitame miesto gale jau pradeda FIELDS OF THE NEPHILIM…

Kalbėti apie šiuos gotikinio roko veteranus ir vienus iš pradininkų yra keblu. Visų pirma, didžioji „Agra“ buvo perpildyta žmonių. Nežmoniška tvankuma. Pajudėti iš vietos – sudėtingas reikalas. O dar vėlavimas (ej, gi dar vienos žvaigždės…). Gelbėjo stovėjimas susikibus su garsintojų tvorele. Tačiau to minusas – siaubingas garsas (nes garsistų teritorija – ne tokia jau maža, gali pavargt nuo vieno galo nuėjęs iki kito). Migruoti erdvėje ir ieškoti gero skambesio – misija neįmanoma. Žodžiu, kažkuo daugiau mėgautis nei stovėjimu ant pirštų galiukų ir muzikantų skrybėlių matymu – misija neįmanoma du. Užkietėję fanai šioje kančių dėžutėje (taip, Artūrai, čia iškart pagalvojau apie tave), aišku, būtų radę krūva privalumų, net ir užuosdami Carl McCoy‘aus kojinių kvapą, bet manęs tokia perspektyva nedžiugino. Be jokio širdies graužulio susirinkau „šmutkes“ ir, laviruodamas tarp karštų ir slidžių kūnų, ištrūkau laukan, po ilgesnės pertraukos įkvėpdamas gaivaus oro gūsį. Bus tų „fieldsų“, net neabejoju… Bet va už „pavogtą“ KATATONIA pasirodymą dar atsiimsit.

V

Paskutinė festivalio diena tradiciškai skiriama atsipalaidavimui prieš rytojaus kelionę namo, pasirenkant pašėlusio horror punk/psychobilly sceną. Nesiskubindamas pasiekti „Werk II“ šventovę, atkulniuoju „ant“ austrų BLOODSUCKING ZOMBIES FROM OUTER SPACE pasirodymo. Reikia pripažinti, kad dabar sudėlioti, kas tą vakarą kaip grojo, yra sunkoka. Žinoma, minėtų stilių grupės visada (beveik be išimties) pasižymi didele energija, išskirtiniu įvaizdžiu, pasiutusiu šėlsmu. O ši kompanija iš Austrijos yra pakankamai gerai žinoma ir vertinama savuose sluoksniuose. Preciziškas įvaizdis, pašėlęs tempas, kontrabosas (čia jis privalomas) ir vakarėlis įsisiūbuoja. Aišku, efektingiausiai atrodo grupės būgnininkas/vokalistas, daužantis savo „barabanus“ stačiomis ir dar spėjantis nubėgti vieną kitą kroso trasos atstumą scenoje. O šiaip man visada neduoda ramybės klausimas – kaip įmanoma suderinti ritmo sekciją su vokalu, kai groji tokią greitą ir intensyvią muziką?

THEE FLANDERS, NIM VIND bei THE OTHER prabėgo taip greitai, kaip 2-3 alaus bokalai gerklėn. Tiesa, paskutiniųjų dar spėjau užregėti kelis epizodus, nors didesnių emocijų jie ir nesukėlė. Turbūt jau vyko finalinis pasiruošimas paskutinei festivalio grupei – legendiniams amerikiečių horror punk veteranams THE MISFITS. Šitas kolektyvas turėtų būti neblogai žinomas ir ilgesnio plauko vabalams, kadangi tai turbūt yra viena iš pagrindinių punk scenos grupių, kurios dainas dažnai koveriuoja metalo atlikėjai (tarp kurių CRADLE OF FILTH, ENTOMBED, METALLICA ir daugelis kitų). O kalbant apie patį pasirodymą, šitiems vyrams energijos (kelintą kartą panaudoju šį terminą?) tikrai nestinga. Nors scenoje jie tik trise, bet varo kaip už kokius penkis. Be to, skambesys tikrai galingas, sakyčiau, net mažumėlę metalizuotas. Niekada per daug jų neklausiau, bet pamatyti THE MISFITS buvo tikrai verta. Ir nors tai tik pliusas ilgame sąraše, bet tikrai riebus ir didelis. Paryškintas boldu.

Pabaigai reikėtų kažką reziumuoti… Verta paminėti, jog net ir punktualieji vokiečiai šį kartą ne visada sėkmingai tvarkėsi su grafiko laikymusi. Tiek jau to, nepatogumų didelių dėl to nepatyriau. O jubiliejinio festivalio vinys, neabejotinai: ANATHEMA, HELHEIM ir, nors trumpai, bet gerai – KATATONIA. Atradimų nominacijoje be konkurencijos suomiai CRIB45. Apie nusivylimus prisiminti ir nesinori… Tad iki kitų (tiksliau jau šių) metų, Leipcige.