„Wacken Open Air 2006“ – ketvirtis mėnesio dvasingoje kiaulidėje

Foto: Crazyte. Daugiau foto čia>>

Ne vieną kartą teko girdėti, jog kasmet Vokietijoje vykstantis „Wacken Open Air“ festivalis yra pats didžiausias ir geriausias sunkiosios muzikos renginys visoje Europoje. Šiais metais nusprendžiau pats ten sudalyvauti ir įsitikinti, ar tikrai jau ten taip gerai. Tiesa, reiktų paminėti, jog mano apsisprendimą labai palengvino norvegai EMPEROR, nusprendę atsikurti ir vieną iš savo pasirodymų surengti būtent šiame festivalyje. Vienų iš savo dievukų praleisti niekaip negalėjau, juo labiau, kad kažin, ar toks šansas dar kada gyvenime pasitaikys…

Ekipažas, talpinantis tuziną apsiplunksnavusio jaunimo ir saujelę raukšlėtų senių, reikšmingai pajuda vakarų kryptimi. Jau nuo pirmų kelionės kilometrų paaiškėja, jog skirtingos kartos važiuoja skirtingais tikslais: jaunėlius domina daugiausia CHILDREN OF BODOM, GAMMA RAY ar WHITESNAKE, tuo tarpu senimas nekantrauja išvysti senąją EMPEROR, ATHEIST, MORBID ANGEL gvardiją. Na o aš pats papuolu kažkur į viduriuką… Įdomumo dėlei reikia pasakyti, jog kelionė vis tik prailgsta, nes tenka nelauktai devynias valandas stoviniuoti vienoje iš degalinių. Žinoma, ūpą keliam dvasingais gėrimais, todėl keli keleiviai labai greitai paguldomi ant menčių iki pat „Wackeno“.

Pirmasis vakaras – apšilimas

Kur buvę kur nebuvę, apsukę po keliolika ratų Hamburgo transporto žieduose, šiaip ne taip pasiekiame išsvajotąją vietelę. Trinuosi užmiegotas akis ir lipu įkvėpti tyro Vokietijos oro. Ir čia buvo mano pirmasis apsirikimas. Tik išlipus ištiko toks nedidelis šokas – prie įėjimo į festivalio teritoriją tuntais stūkso šiukšlių krūvos, o ore alsuoja kiaulidžių dvokas. Pažiūrėjus į kartu keliavusio jaunimo akis buvo akivaizdu, jog jie tuo metu tik atsigavinėjo po patirto infarkto. Na, bet daug matęs ir daug patyręs, bundu iš pirmo blogo įspūdžio. Jį kaip mat praskaidrina iš tik ką atvykusio autobuso išlipęs austras, kuris lyg didžiausias kankinys guodžiasi, kaip jam teko keliauti tuo prakeiktu transportu visas šešias valandas! Su Leku tik pritariamai palinksime galvomis ir neišsiduodame, jog mūsų kelionė tetruko beveik parą gryno važiavimo ir dar tas nelemtas stovėjimas…

Stengiamės kuo greičiau susiforminti visus bilietų ir panašius reikalus ir netrukus jau kuriamės, atrodytų, gan atokioje vietoje, vokiečių ir švedų apsuptyje. Paminėsiu, jog vien tik festivalio kempingas užima kokių 200 hektarų plotą laukuose, taigi ne itin maloniais kvapais gal ir nereikėtų per daug stebėtis. Užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu, kad sanitarinės sąlygos gan kraupokos. Na bet gyvent galima. Tą ir darom.

Kol pasistatom palapines, apšylam alumi, pipirinėm ir starkom, ateina ir vakaras. O pirmąjį nusprendžiam pašvęsti prisimindami senus laikus. Todėl mauname prie scenos, kur jau pradėjo koncertuoti roko veteranai SCORPIONS. Niekada nebuvau nei šios grupės gerbėjas, nei didelis žinovas, bet dar iš vaikystės menu keletą topinių šio kolektyvo baladžių. Pirmiausia į akis, o tiksliau į ausis krenta „superinė“ garso kokybė. Kiekvienas instrumentas girdisi tiesiog puikiai, pačios masės nei per daug, nei per mažai. Tiesiog tobula. „Skorpionai“ plėšia geras pora valandų. Be gerai žinomų dainų pasirodymą paįvairina ir būgnų bei gitaros solo demonstravimai. Scenoje karts nuo karto pasirodo koks kviestinis atlikėjas ir kartu atlieka vieną kitą kūrinį. Muzikantų profesionalumas jaučiasi. Tiesa, Klaus Meine vokalas jau vietom nebeištempia tiek, kiek norėtųsi – nebe jaunystė, vis tik. Vokiečiai saviškius palaiko stipriai ir iškviečia bisui. Tuo tarpu mes sliūkinam į užtarnautą poilsį.

Antroji diena – varginantis maratonas

Ryte ilgai vartytis neleidžia kepinanti saulė. Tenka keltis, ieškot padoresnės prausyklos nei „gazirovkė“ iš butelio ir pradėt suplanuotą grupių stebėjimo maratoną. O planų būta nemažų…

Prieš eidami link scenos, dar pasivaišiname gėrimais. Persistengti nebūtina, nes kitaip vakaro nesulauksi. Tarpusavyje diskutuojam, jog reikia bent kelis žodžius išmokti vokiškai, todėl dalinamės patirtimi ir gerai įsimename pagrindinius pasakymus, kaip „gut šlios“, „ja ja, vundaba“ ar „griose štolc“. Tiek turėtų pakakti, kad palaikytume turiningą pokalbį su vietinėmis gražuolėmis, kurias kaip mat pasidaliname. Iš pat ryto pasireiškia ir tualetų trūkumas – žmogėnai, tiksliau kiaulaitės, tuštinasi kur patogu – prie medžio, už palapinės ar tiesiog ant kelio. Lygios galimybės čia irgi egzistuoja, tad moteriškoji lytis tikrai neatsilieka nuo vyriškosios. Taip akis paganome į daugelį plikų subinyčių ir ne tik. Nusiteikimas puikus.

Tarsiu keletą žodžių apie scenas. O jų išviso keturios. Dvi didžiosios – „True Metal Stage“ ir „Black Stage“ – stovi viena šalia kitos, ir veiksmas jose vyksta pakaitomis: kol vienoje grojama, kitoje ruošiamasi kitos grupės pasirodymui. Šiek tiek atokiau – trečioji, „Party Stage“, skirta ne pačioms ryškiausios žvaigždėms (nors dėl to dar būtų galima pasiginčyti). Na ir paskutinioji, mažiausioji scena, slepiasi po viena iš palapinių.

Artėja vienuolikta valanda ryto ir aš jau bazuojuosi netoli „Black Stage“, kur instrumentus derinasi vokiečiai MYSTIC CIRCLE. Šiais metais išleidę jau septintąjį albumą „The Bloody Path of God“, šie black metalo atstovai, atrodo, užsitarnavo reikiamą dėmesį. Kaip ir vakar, stebina stulbinantis garsas – nei menkiausios dėmelės. Ši trijulė švitina pakankamai seno kirpimo juodmetalį. Publikai visgi tai nėra itin pažįstamas kolektyvas, nes pritarti dainų priedainiams, nors ir aktyviai raginami, jie nesugeba. Man irgi neišeina, nes itin didelio susižavėjimo jie niekad nekėlė. Bet pradžia padaryta visai nebloga.

Darau šiokią tokią pauzelę. Gurkšt. Ir vėl lekiam prie scenos, paspoksoti į SIX FEET UNDER. Nevienareikšmiškų atsiliepimų susilaukianti grupė. Vieniems jie – death metalo etalonas, kitiems – nuobodūs ir neįdomūs. Man gi – per daug „sausi“ ir monotoniški. Bet scenoje jie atrodo gerai. Vėl – tobulas garsas jiems tikrai padeda. Skamba dainos iš daugelio albumų, taigi kai kurias sugebu atpažinti netgi aš. Įspūdingai atrodo Chris Barnes – barzdotas kaip Robinzonas, dreduotas kaip Jamaikos rastamanas. O ir kriokia neblogai. Pati muzika tikrai neatrodo tokia jau monotoniška, o mane sužavi Greg Gall virtuoziškas daužymas per būgnus. Nors saulė kepina be perstojo, pasirodymą sužiūriu nuo pradžios iki galo.

Amerikiečiams pabaigus pasitraukiu per keliolika metrų kairėn, kur „True Metal Stage“ scenoje netrukus savo sugebėjimus rodys kiti jų tėvynainiai. NEVERMORE jau teko matyti šiais metais Lenkijoje. Priminsiu, jog tąkart juos gyriau dėl užvedančios muzikos, bet aršiai peikiau dėl mano skoniui visiškai neįtinkančio vokalo. Spėkit, ar kas nors per tuos pusę metų pasikeitė? Ogi visai nieko. Galėčiau labai tolerantiškai pasakyti, jog „taip, muzika puiki, viskas labai gerai, tik vokalistas galėtų pakeisti kai kurių natų skambėjimą“. Bet išsireikšiu kitaip – kol šie thrash/power metalistai nesusiras kitokio stiliaus dainorėlio, tol aš jų daugiau niekada nežiūrėsiu. Taškas.

Na, pagaliau ateina tas nelauktas metas, kai turi rinktis tarp dviejų grupių. Šį kartą į mėsmalę patenka du visiškai skirtingo stiliaus kolektyvai. Abu iš Švedijos. SOILWORK ir OPETH. Nors pirmuosius jau ir esu matęs, bet viltingai tikėjausi, jog šį kartą jie pasitaisys. Pirmasis įspūdis padarė savo ir jau stebiu, kaip kai kurie žmonės mano, vieną iš labiausiai neįvertinų metalinių grupių pasaulyje. Gal ir teisybę jie sako. Muzika dvasinga, bet man ji per mažai sodri. Vietomis per daug ištempta, per ilga, neišbaigta, o gal kaip tik – „perbaigta“. Vietomis niūru, lėta, svajinga, kitur gi aštru ir greitai. Publikai OPETH patiko. Man irgi, bet būna ir geriau. Beje, garsas vis dar puikus.

Vėlgi pasislenku keliolika metrų šalin, kad bent akies krašteliu pamatyčiau vietinius numylėtinius IN EXTREMO. Įsivaizdavau, kad šis kolektyvas nesutrauks didelio būrio publikos, bet apsirikau per visus galus. Vokiečių pateiktas metalo, folkloro ir medieval mišinys patiko daugeliui. Kai kurios dainos buvo tikrai verčiančios iš koto, o dūdmaišių garsai tik suteikė muzikai gyvumo. Šios grupės pasirodymo metu scena buvo papuošta didelio laivo imitacija, o iš šturvalo buvo leidžiami fejerverkai. Pažiūrėjau, padabojau keliolika minučių ir nulėkiau pas tuos, kurių nekantriai laukiau.

Norvegai VREID buvo pirmieji, matyti mažojoje scenoje. Gal jiems ten ir vieta. Bent jau kol kas. Šis ketvertukas pažėrė gerą dozę karingo black metalo. Tiesą sakant, juos galėčiau pavadinti sunkesne kaimynų LOITS versija. Tiek muzika, tiek vokalas, tiek sceninis įvaizdis labai panašūs. Įdomu, kurie kuriuos kopijavo? Užbėgdamas įvykiams už akių, galiu pasakyti, jog šis pasirodymas tą dieną paliko didžiausią įspūdį. Viskas atlikta labai tvarkingai, stipriai ir svarbiausia – dvasingai.

Išbėgu visas sukaitęs, nes po VREID pasirodymo palapinėje neliko nei vieno sauso. Bet dar kiūtinu link trečiosios scenos, kur akiračio praplėtimui paspoksau į suomius KORPLIKAANI. Kiek teko girdėti jų albumų, muzika pernelyg perpinta dvasiniais dalykais, kad juose įžvelgčiau didesnę dozę metalo. Taigi iš paskutiniųjų eilių per visų galvas bandau kažką įžiūrėti scenoje, bet sekasi nekaip. Teišgirstu kelias dainas ir suprantu, kad ši folk metalo muzika man ne prie širdies. Taigi darau dar vieną valandinę pertrauką, nes vakare laukia keturi grandai…

Buvau geras berniukas, „nieko negėriau“, bet beprotiškas karštis ir nuolatinis kursavimas tarp scenų ir į kempingą padarė savo. O dar ta milijoninė minia… Atrodė, kad žymiųjų suomių CHILDREN OF BODOM pasižiūrėti susirinko ne tik visi festivalio žiūrovai, dalyviai, bet ir aplinkinių žemių gyventojai – kojos nebuvo kur pastatyt. O dar visų naglumas veržtis į priekį. Buvau nejuokais supykęs. Bet košė užvirė nuo pat pirmų akordų. Iš paskutinių gretų per rankas vaikiai buvo keliami arčiau scenos, tai tik ir bedabojau, kad kas neužkristų ant galvos. Bet ne visada pavykdavo – porą kartų per makaulę gavau kerzu. Nu bet ne to čia susirinkom. „Bodomai“ suteikė daug energijos ir džiaugsmo visiem susirinkusiems. Energinga muzika, puikios soluotės. Žodžiu – atlikimas nepriekaištingas (ar vėl turiu priminti, kad garsas taip pat?). Bet jau Alexi Laiho pasikėlimui tai ribų nėra. Kalbų tarp dainų daugiau nei sakinių tekstuose, o kas antras žodis prasideda F raide. Va tas perdėtas didžiavimasis savimi ir pakišo jiems koją, kad iš manęs sulauktų geresnio teigiamo įvertinimo. Lauksim nusileidžiant ant žemės.

Vis dažniau žiūriu į laikrodį, nes jau jėgos senka visiškai. Vis tik sugebu išklausyti tris CELTIC FROST dainas. Kaip girdėsim vėliau, šie šveicarai nevienam tapo viso festivalio vinimi. Kiek klausiau aš, buvo pateiktas lėtas, itin sunkus repertuaras, akivaizdu, kad senukai žino, ką daro. Bet man jau galvoj buvo kiti dalykai. Arba turėjau bristi sapnuosna, arba būti sumindžiotas šėlstančios minios. Pasirinkau pirmąjį variantą.

Besivartydamas palapinėje (kur puikiai girdėjosi garsas nuo scenos, nors iki jos buvo geri 500 metrų) girdėjau dalį MINISTRY ir AMON AMARTH repertuaro. Pasak mačiusiųjų, pirmieji pateikė labai gerą vaizdą akiai ir ne ką prastesnį garsą ausiai. Tuo tarpu per antruosius žmonių buvo itin daug (nors tiesą sakant, po COB nelabai įsivaizduoju, ar gali būti daugiau). Gal ir verta mažumėlę gailėtis, bet dauguma mano favoritų laukė jau kitą dieną…

Trečioji diena – palaimintieji sugrįžimai

Pabudau žvalus, išsimiegojęs, su netikėtomis staigmenomis viešumoje ir su planu galvoje, kaip išlaikyti jėgas iki paskutinės minutės. Kaip tik šeštadienį planuotos matyti grupės grojo iki pačios vėlumos. Šį rytą koncertas prasideda valanda vėliau, tad leidau sau užsukti į „Metal Marketą“, kur, mano nusivylimui, nieko gero neradau. Dominuojantis dalykas – marškinėliai su įvairių grupių atributika bei visokie aksesuarai, papuošalai, talismanai. Labiausiai mane dominantis objektas – kompaktinių diskų pasirinkimas – buvo skurdus ir neradau nei vieno iš tų, kuriuos tikėjausi įsigyti. Anokia čia bėda – sutaupyti pinigai buvo išleisti alui.

Po kelių dienų besaikio alkoholizmo ne tik kempinge, bet ir visoje scenų teritorijoje – nežmoniškas dvokas. Toks jausmas, kad esame kuo tikriausioj fermoje, kurios mėšlas dar tik laukia išvežimo. Tuo klausimu organizatoriams tektų susirūpinti. Kaip ten bebūtų, muzikos galia nuverčia visus kalnus ir nesklandumus.

Ši diena prasideda brutaliai. Scenoje vieni iš mano death metalo favoritų – belgai ABORTED. Va, dabar jau pakalbėsime apie garsą ir plačiau. Nežinau, kas pasidarė visiems garsistams, bet per naktį jų darbas suprastėjo neatpažįstamai. Ar čia veikė saulė, ar kokie nors oro srautai, ar dar kokie velniai, o gal mano galva neveikė tinkamai, bet garsas plaukiojo po visą festivalio teritoriją ratais. Jei norėjai tobulo klausymosi, turėjai bėgti skambesiui iš paskos. Kitu atveju, stovint vienoje vietoje (jei ta vieta nebus šalia garsistų bokštelio), garsas tarsi eidavo stadiono taku ir tik prabėgdamas pro tave pažerdavo tikrai kokybišką skambesį. Va šitas reikalas ir pakišo koją ne vienai grupei, grojusiai didžiosiose scenose tą dieną. Tokia lemtis teko ir belgams. Stengėsi vyrai, matėsi, bet vingiuojančios gitaros neleido tobulai įsijaust. Galiu paguost tik tiek, kad kitiems nepasisekė dar labiau.

Švedų melodinguosius deferius ARCH ENEMY su žaviąja Angela Gossow priešaky (kurią teko sapnuoti naktį prieš tai) nusprendžiu išklausyti iš palapinių miestelio. Atrodo, per daug nepraradau, nes šieji nepateikė nieko stebuklingo. Tiesa, viena daina susiklausė labai skaniai. Bet, kaip sakoma, viena koja į turgų nevažiuoja. Tokios stilistikos grupių Skandinavijoj apstu ir kažin, ar tik ne moteriškas growlas daro šį kolektyvą bent kažkiek išskirtiniu.

Toliau sekė grupė, kuri stovėjo antra sąraše iš tų, dėl kurių čia ir atsiradau – amerikiečiai FEAR FACTORY, kažkada sužavėję mane savo atmosferiniu industrial metalu. Visada galvodavau, ar tikrai Burton C. Bell vokalas gyvai skamba taip pat, kaip ir albumuose. Na, garsistai įrodė, kad nebūtinai. Jų pasirodymo metu garsas vėl plaukiojo. Kai atbanguodavo iki manęs, suprasdavau, jog Bell turi dievišką balsą. Skambėjo kūriniai iš visų laikotarpių diskų, tiek „Demanufacture“ ir „Obsolete“, tiek ir „Archetype“. Būtent senesnioji kūryba, tokios dainos kaip „Replica“ ar „Schock“ neleido suabejoti, jog iki šiol juos labai mėgstu. Nors dėl nesugrotų „Resurrection“ ir „Zero Signal“ vis dar pykstu.

Ką gi, atėjo eilė veteranams parodyti, ką jie dar moka. O moka ir gali jie tikrai daug. MORBID ANGEL, legendinė Floridos ketveriukė smogė taip stipriai, kad plaukai piestu stovėjo. Šią grupę dar iš senų laikų menu ne tiek dėl klausytos muzikos, kiek dėl įvairiuose zinuose skaitytų interviu bei video klipų. Tas pats David Vincent, nors jau seniai nebe blondinas, bet charizmos turi už du. O ir šneka prasmingai ir į temą (ne taip, kaip Laiho). Kadangi death metalas, nors ir legendinis, nėra mano stiprioji pusė, negaliu pasakyt, kokios dainos buvo atliktos. Bet šalia stovėję žmonės kartojo kiekvienos iš jų priedainį. Darau išvadą, kad programa buvo sukalta teisinga ir kategoriška. Iš mano pusės – didelė pagarba šiems vyrams.

Po geros valandėlės jau sukinėjamės prie kitos scenos, kur turi pasirodyti dar viena grupė, sutraukusi čia ne vieną tūkstantį senosios gvardijos metalurgų. ATHEIST buvo tas kolektyvas, kurį norėjau pamatyt vien tik smalsumo vedinas, nes daug kas linksniavo jo pavadinimą prieš festivalį. Visgi tos jazz ir progressive įtakos manęs niekad netraukė. Bet kai vyrai užgrojo… Gitarų partijos nepasirodė itin sudėtingos, būgnai netratėjo taip, kaip pas brutalistus, vokalas irgi per daug neišskirtinis. Na o visa muzikos atmosfera ir beprotiškas Tony Choy grojimas bosu privertė mane išsižioti. Turbūt omleto su šakute taip greitai nesugebėčiau išplakt, kaip to žmogaus pirštai laksto nuo vieno grifo galo prie kito, per sekundę užgaudami po dešimt skirtingų natų. Tiesiog neįtikėtina. Vokalistas Kelly Shaefer tuo metu kitoje scenoje grojusiems SOULFLY dar spėja pareikšti kažką panašaus į „lai nesusipratėliai šėlsta su nu-metal, nes jie niekad nežinos esmės“. Ir po velnių, jis buvo visiškai teisus. ATHEIST grįžo ir grįžo su trenksmu. Tikiuosi ir liks dar scenoje kurį laiką.

Po tokio pasirodymo dar kelioms minutėms spėju užbėgt pas jau minėtuosius brazilus. Bet kur jau ten – visos dainos tokios vienodos struktūros, kad susiklauso kaip vienas kūrinys. Nors tenka pripažint – skambesys jų tikrai sunkus ir griežtas. Daugeliui tai patinka, bet tą daugumą sudaro tamsaus gymio vaikiai. Suprask, savo kraštiečius palaikyt reikia.

Po visų brutalybių ir sunkumų reikalingas nedidelis atokvėpis. O tam labai gerai tiko dar vienas švedų kolektyvas LAKE OF TEARS. Pakankamai ramus ir progresyvus doom/gothic metalas. Nors šieji grojo mažojoje scenoje, galiu drąsiai pasakyt, kad savo profesionalumu jie nusipelnė pasirodymo ir vienoje iš didžiųjų. Kita vertus, tokią muziką geriausiai klausyti mažesnėje erdvėje. Švedai papirko gausiai susirinkusius žiūrovus savo nuoširdumu, lėtumu ir jaukumu pulsuojančia muzika. Ne viena ir ne dvi dainos buvo sudainuotos kartu, o kartais ir visai be Daniel Brennare vokalo – žodžius mokėjo visi. Šis pasirodymas prabėgo labai greitai, o norėjosi paklausyti bent šiek tiek daugiau…

Netikėjau. Atsirado viltis. Laukiau. Ir sulaukiau. EMPEROR, Norvegijos ir visos black metalo scenos legenda. Dabar jie stovi prieš mane, pasiruošę pateikti savo išskirtinį ir nepakartojamą meną. Solidūs, rimti, šalti ir tvirti – tokius aš juos mačiau, tokius ir prisiminsiu. Bet nori nenori tenka paminėti tą faktą, kuris neleido atsiskleisti visu gražumu – garsas. Iki dabar nesuprantu, kokį kūrinį jie atliko patį pirmą. Daugumą kitų galėjau aiškiau suprasti tik todėl, kad vos ne mintinai žinau kiekvieną natą. Ne, nebuvo taip blogai, kaip galėtų, bet garsistai dirbdami tikrai nepersistengė. Ir vis tik imperatorių pasirodymas buvo nuostabus. Geresnio set-listo kažin ar galėjau tikėtis: „Thus Spake the Nightspirit“, „Inno a Satana“, „Curse You All Men!“, „In the Wordless Chamber“, „The Loss and Curse of Reverence“, „I Am The Black Wizards“ ir kiti sukėlė manyje didelę palaimą. Ihsahno bendravimas – nuoširdus, malonus ir jokio puikybės jausmo. Trym Torson būgnus valdė lengva ranka, rodės, galėtų ir žiovauti. Samoth ir Tyr puikiai atliko savo funkcijas, o Charmand Grimloch tinkamai valdė ne patį paskutinį instrumentą šioje grupėje – klavišus. Muzikinė atmosfera buvo nepakartojama. Pasirodymas paįvairintas ugnies šou, na o tų fejerverkų gale galėjo ir nebūti. Bet tai mano verdikto nepakeis – geriausias festivalio pasirodymas…

Nors renginio ejakuliacija, atsiprašau – kulminacija, man asmeniškai jau buvo įvykusi, vis tik knietėjo pamatyt dar dvi grupes. Vieni jų – suomių linksmuoliai FINNTROLL. Neseniai prie grupės prisijungęs Mathias Lillmåns, rodos, puikiai įsiliejo į kolektyvą. Žaismingų polkų motyvais paremta muzika susiklausė gan gerai, o ir garsas kažkaip pagerėjo. Publika šiltai sutiko tiek naujus, tiek ir senus grupės kūrinius. O man jau galvoje sukosi poilsis…

Bet prieš tai dar užsuku į mažąją sceną savo paskutinei festivalio grupei. Ispanai FOREVER SLAVE, prieš gerus metus išgirsti per vieną internetinę radijo stotį, užkabino nejuokais. Nors jų grojamas melodingas gothic metalas skamba viliojančiai, bet iki šiol man jie buvo vieno hito, „Erzébet Báthory‘s Song“, grupė. Bet dėl šios vienos dainos galėjau laukt kad ir dar porą valandų. Ilgai ruošėsi šis net septynių žmonių kolektyvas, galiausiai į scenos priekį išlindo gražuolė Lady Angellyca ir jie užgrojo… Iš tikrųjų, matosi, kad jiems dar smarkiai trūksta sceninės patirties, nes bendravimas su publika, nors ir aktyvus, gan komplikuotas ir ne itin vykęs. „Tikri ispanai“, – pagalvojau. Galiausiai, po kelių dainų sulaukiau ir savojo hito, bet jis buvo atliktas kažkaip kitaip, nealbumine versija. Bet vis tiek patiko. Visi lūkesčiai buvo patenkinti ir žengiau paskutiniuosius žingsnius iš savo pirmojo „Wacken Open Air“ festivalio…

Karalius mirė – tegyvuoja karalius

Debiutas įvyko. Keliu tą patį klausimą – ar tikrai „Wackenas“ yra festivalių karalius? Sunku pasakyti. Reikėtų aplankyti dar ne vieną ir pabuvoti bent po kelis kartus, kad būtų galima nuspręsti vieno ar kito renginio privalumus. Muzikine ir garso prasme – taip, šis festivalis atrodo didingas, nepaisant nesusipratimų dėl skambesio kokybės. Renginio atmosfera – taip pat pavydėtina. Bet tais „kiauliškumo“ aspektais tikrai yra kur tobulėti…

Jau patvirtinta informacija, kad kitais metais festivalyje tikrai gros SAXON ir IMMORTAL. Pirmieji dėl manęs gali lįsti po velėna, tuo tarpu praleisti antruosius būtų didelė nuodėmė. Kuprinę krauti galiu pradėti nors rytoj.

„Wacken Open Air 2006“ pateisino mano lūkesčius. Kalbant apie festivalio favoritus, jais, be abejo, tapo EMPEROR, nuo kurių nedaug atsiliko ATHEIST, LAKE OF TEARS ir keletas kitų. Galiausiai, sena gera taisyklė byloja – kiek žmonių, tiek ir nuomonių. O pastarųjų kaip tik ir lauksime po šiuo reportažu.