Mano didžioji aistra – britų pop bliakeriai CRADLE OF FILTH – nudžiugino gerbėjus devintuoju albumu. Nuo albumo viršelio piktai dėbso nuo asmenybės susidauginimo kenčiantis tipas. Tai trečiasis koncepcinis grupės albumas.

Ir imuosi tvirtinti šią ereziją visai ne dėl to, kad kažkuria kūno dalimi (gal širdimi, gal smegenimis) priklausau Ferrum komandai, ar dėl to, kad kažkas užsakė pagiriamąjį straipsnį. Ne, tokiems dalykams reklamos nereikia. Bet palankstykime pirštus, skaičiuodami visus „už“ ir „prieš“.

Gyvenimas nestovi vietoje. Viskas keičiasi. Ir kartais žmonėms, išsiilgusiems senų laikų, tenka skaudžiai nusivilti, pajutus laiko tėkmę. Čia aš apie DEICIDE, jei kas. Po to, kas prieš porą metų nutiko grupės viduje, pasikeitus kolektyvo sudėčiai, pakito ir jų kuriama muzika.

Taip... Pasaulio pabaiga artinasi, ne kitaip... Valdžia vagia, alų skiedžia, per televizorių nesąmones rodo, o čia dar ir vienas mėgstamų kolektyvų ėmė ir pagedo...

Nauja senos mįslės interpretacija: „Du broliukai per kalnelį nesueina! Kas?“ Žinoma, kad SEPULTURA! Po to, kai iš šios grupės su didžiausiu trenksmu buvo ištrenktas jos lyderis ir idėjinis variklis Maksas Kavalera, tolesni kompanijos santykiai priminė brazilišką muilo operą.

IMMOLATION... Pavadinimas, ne vieną žinantį, kas slypi už šito žodžio, privertęs sausai išgręžti savo pinigines, planuoti laisvalaikį dar prieš gerą pusmetį ir galų gale visą likusį laiką sėdėti kaip ant adatų ir spėlioti: „Atvažiuos... Neatvažiuos... Atvažiuos... Neatvažiuos...“.

Nenaujokams death metalo muzikoje tikrai bus girdėtos tokios pavardės, kaip Erik Rutan ar Alex Webster, tuo labiau ir minėtasis kolektyvas. Žinoma, garbinga grupė, grojanti technical death metalą, jau spėjo pabusti iš žiemos miego ir įrašyti naują albumą.

Sunkus tas mūsų gyvenimas. Nueini į darbą – pasijunti kaip miške: šefas – kelmas, šefo sekretorė – karvė, bendradarbiai – kelmai, buhalterijoje sėdi vieni grybai. Grįžti namo, atsiduri pasakoje: ten tavęs jau laukia žiežula ragana ir septyni velniukai...

Taip ir būna: žaidžia vaikučiai kieme kareivėlius, o paskui į smėlio dėžę įgriūna girtas desantininkas ir parodo, kas iš tikrųjų yra padėties šeimininkas.

Ar įmanoma klausytis juodmetalio vien dėl gaunamo estetinio pasitenkinimo, nekreipiant dėmesio į ideologiją, satanizmą ir kitus būtinus šio žanro atributus, kuriuos gauni nemokamai, kaip būtiną priedą prie atliekamos muzikos?

Šiais metais neužderėjo obuoliai ir grybai, bet už tai pasaulį išvydo labai nemažai jei ne genialių, tai bent jau labai stiprių ir tikrai gerų muzikinių albumų. Vienas iš tokių – mūsų kaimynų lenkų BEHEMOTH šių metų tvarinys „The Apostasy“.

Nemėgstu rudens. Šis metų laikas žadina melancholiją, o melancholiko savęs aš negaliu pakęst dar labiau nei pagiringos fizionomijos veidrodyje rytais. Beieškodamas išsigelbėjimo nutariau pasiieškoti kokios nors smagesnės muzikikės...

Sako, menininkai yra jautresni žmonės nei kiti ir rimčiau reaguoja net į tuos dalykus pasaulyje, kurie paprastiems mirtingiesiems dar nepastebimi. Matyt, pas mus išties „negeroji“ prasidėjo, kad net tokie saldžiarūgščiai rokeriai kaip SCORPIONS...

Atlėpausis Krisas Barnsas spėja visur – ir kasmet po albumą su savo grupe įrašyti, ir dar broliams suomiams TORTURE KILLER padėti, tik ar iš to lakstymo ir plėšymosi nebus daugiau žalos negu naudos?

Po žymiojo maestro koncerto „Siemens“ arenoje, kai vietoje sukežusio dieduko invalido vežimėlyje scenoje pasirodė energingas ir nenukvakęs senas krienas, nutariau pasidomėti ir naujausiu jo tvariniu.

Po trejų metų pertraukos scenoje su savo naujausia vaiduoklių istorija apsireiškia Karalius arba, jei visiškai tiksliai, King Diamond. Žymusis danų atlikėjas sukūrė dar vieną klaikią istoriją...

Nors pastaruoju metu klausydamasis europinio deatho raukau nosį, bet visgi retkarčiais pasitaiko vienas kitas kolektyvas, kuris sugeba atkreipti į save dėmesį.

Ne, šitas seniokas mus visus dar pergyvens! Trečia dešimtis metų scenoje - kiek muzikinių stilių per tą laiką užgimė ir galą gavo, o jam nė motais! O dar maloniau yra tai, kad retkarčiais šitas senas sudiržęs krienas sugeba nustebinti!

Prisipažinsiu, laukiau vieno iš savo mėgstamiausių kolektyvų leidinio ir su didžiausiu nekantrumu, ir su šiokiu tokiu nerimu. Po atvirai prasto „Helldorado“ ir neblogo, bet visgi truputį nuvylusio „The Neon God“ buvo galima tikėtis...

Žymieji Norvegijos pop bliakeriai DIMMU BORGIR nesnaudžia – šiemet į rinką drėbtelėjo septintąjį savo albumą „In Sorte Diaboli“.

Kai mano ausis pasiekė gandas, kad amerikiečiai MANOWAR įrašinėja naują albumą, tik nosimi patraukiau, nes ką gero galima pasakyti apie grupę, kuri jau dešimtmetį neišbrenda iš kūrybinės krizės?

Nors šie Kiaulės metai tik prasidėjo, jau galima ragauti pirmuosius šiemečio derliaus vaisius. Šis britų heavio veteranų darbas pirmasis, kuris ilgesniam laikui prikaustė mano dėmesį.

Kaip žinia, tikras suomis savo gyvenime privalo padaryti tris dalykus: persirgti depresija, pasigerti su rusais ir sukurti savo metalo grupę. Tai sąlygoja labai didelį metalinių kolektyvų kiekį, kurie jau tapo, kaip kažkada minėjau, pelninga Suomijos eksporto preke.

Ar jums kada nors teko atsidurti miške vidury nakties? Ne, Joninės su alumi, šašlykais ir „Golfu“, pro kurio langus groja šansonas, nesiskaito. Aš kalbu apie tikrą tamsią naktį, seną gūdų mišką ir nė gyvos dvasios aplinkui.

Užrašinėdamas savo įspūdžius iš pastarojo renginio žingsniuoju itin plonu ledu – labai jau daug mano pažįstamų atsidūrė anapus rampos šviesų. Kaip ten bebūtų, papasakoti apie naujausio ANDAJOS tvarinio pristatymą norisi, juolab kad renginėlis buvo visai šaunus.

Oras buvo kaip visada – saikingai šlykštus, tie patys plius septyni, ta pati dulksna, jau apie savaitę purškianti iš dausų ir net per patį vidurdienį nepasirodanti saulė. Ir štai rėplioju aš sau parkeliu už Santuokų rūmų...

Jau daugiau nei du dešimtmečius šita triukšmingiausių pasaulio girtuoklių kompanija sugeba ne tik ryti alų neįsivaizduojamais kiekiais, bet ir kartas nuo karto įrašyti vieną kitą alkoholio garais persunktą albumą...

Kas sieja vokiečių pūkuotojo (hair) metalo bobutę Doro Peš ir didžiausią pasaulyje vaisvandenių kompaniją Coca Cola? Iš pirmo žvilgsniu nieko, bet...

Panašu, kad ši rusų grupė atsigauna. Galų gale, praėjus šitiek laiko po Kipelovo išėjimo, Rusijos fanams vis dar ginčuose tebelaužant viską, pradedant ietimis ir baigiant dantų krapštukais, ARIJOS vaikinai sugebėjo susikaupti, atsiriboti nuo praeities ir išleisti išties vertą dėmesio leidinį.

Taip, čia tie patys HAMMERFALL, nepasikeitę nė per nago juodimą – tie patys pompastiški epiški rifai, tas pats iškilmingumo jausmas, choras priedainiuose, puiki įrašo kokybė, geras gitarų darbas, greiti ir melodingi solo...

Prieš porą savaičių į mano godžias rankas pakliuvęs paskutinysis DAATH albumas „The Hinderers“ vėl atgaivino manyje norą klausytis „mirtinosios“ muzikos.

Na ką – ir mūsų gatvėje apsivertė sunkvežimis su kanapėmis. Sulaukiau ir aš savo mažos šventės. Vienas mano mėgstamiausių juodmetalio kolektyvų BELPHEGOR išleido eilinį albumą. Kuo jau kuo, o kūrybingumo stoka šis austrų kvartetas skųstis negali.

Ne, visgi klubiniai koncertai turi kažkokio savo šarmo! Mažai vietos, garsas ne iš geriausių, atsisėst nėra kur, bet vis tiek po įvykio dūšioje lieka kažkas tokio, ko negausi per gigantiškus stadioninius renginius.