Kas čia dabar? Reportažas iš dažnam tautiečiui pirmą sykį girdėtos vietos kažkur už jūrų marių, negana to, dar ir lyg apie grupę, kuri su metalu bendro turėti nori vis mažiau ir mažiau. O pasipiktinote be reikalo...

Prisipažinsiu, kad po visų tų kalbų apie pono Bayley pasirodymą „Metalmanijoje“ buvau gana skeptiškai nusiteikęs dėl šio koncerto – ar vėl bus daugiau šnekų nei darbų, ar sulauksim tikrai kokybiško pasirodymo? Visos mano abejonės kaip mat išsisklaidė, tik Bleizui užėjus į spaudos konferencijos kambarį...

Visuomet smagu nueiti į senų gerų grupių koncertus, visuomet smagu juose pamatyti kelias gerbėjų kartas, vieningai dainuojančias kelis dešimtmečius skaičiuojančius gabalus. Tokią progą lapkričio 4 d. Lietuvos publikai suteikė senieji britų rokeriai URIAH HEEP.

Pagaliau mes jau salėj, kur nei daug nei mažai – anot organizatorių, apie 7000 žiūrovų. Koncertas visiškai nevėluoja – suplanuotu laiku pasigirsta pirmieji „Same Old Song“ akordai ir scenoje jau bėgioja visur spėjantis Peteris Tägtgrenas.

Idėja važiuoti į Helsinkį kilo spalio mėnesį, kai teko ten lankytis darbo reikalais. Prisipažinsiu, prieš visas komandiruotes peržvelgiu internete, ar nevyksta kokie verti dėmesio metalo koncertai tame mieste, į kurį esu siunčiamas darbo reikalais...