SATAN „Cruel Magic“ turėtų tapti atgaiva sielai senosios rokerių kartos atstovams, kurie baigia išmirti kaip dinozaurai, veikiami nepalankių geram muzikiniam skoniui sąlygų. Jaunoji karta greičiausiai ims spjaudytis, pasigedę ekstremalumo ar sunkesnių rifų. „Kas čia per hardrokas?!“. O juk nuo šito kažkada viskas ir prasidėjo...

Nesikeikiant... Ne, antra vertus „Burgeriai“ niekada nebuvo ekstremali ar tr00 ir kvlt grupė. Nuo pat pradžių jie kūrė, kas ką besakytų, kokybišką sympho black metalą ir vargo nejautė. DIMMU BORGIR visada „darė“ daugiau ar mažiau į „plačiąsias mases“ orientuotą muziką, nelįsdami į trve daržą. Turėjo savo klausytojus, beje, ne taip jų ir mažai, leido įrašus. Žodžiu, elgėsi kaip bet kuris kitas muzikinės industrijos atstovas. Taigi kas pasikeitė dabar? Kokio perkūno aš čia apsiputojau, paklausęs paskutinio jų albumo?

Tie, kas gerai žino DEICIDE kūrybą, šiame albume neras nieko nauja ir kažko išskirtinio. Bet visai tinka pakišti naujokams, norintiems susipažinti su klasikiniu death metalu ir konkrečiai šios grupės kūryba. Dėdulė Bentonas – šėtoniškai talentingas muzikantas, ir, atsigręžus į visą DEICIDE diskografiją, jis tikrai gali geriau.

Taip jau susiklostė, kad heavy metalas niekada nebuvo lietuvaičių mėgstamas žanras. Grupes, grojančias šiuo stiliumi, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tuo įdomiau buvo susipažinti su naujausiu darbu šioje srityje. Nors CREEPTOR egzistuoja ne pirmus metus, šis EP – pirmasis fiziniu pavidalu išleistas darbas.

GRACE DISGRACED iš Rusijos sostinės. Balso stygas grupėje negailestingai drasko simpatiška blondinė Polina Berezko. Beje, ši miela trapi būtybė yra ir dainų tekstų autorė, o tai irgi į naudą.

Jei kas pasiilgote old school thrasho ir nežinote, ką čia tokio paklausius, šis darbas visiškai patenkins jūsų poreikius.

Pirmoji erezija, kurią ryšiuosi viešai paskelbti, - kad šis albumas, nesvarbu kiek balų jis surinks iš užsienio kritikų ir fanų, nesvarbu kokia jo išliekamoji vertė, be jokios abejonės vertas metų albumo vardo.

Mūsuose kartais mėgstama niūriai pajuokauti, girdi, muzikine prasme Lietuva – kaip automobilių kapinės. Be padėvėtų automobilių pas mus dar galima pamatyti ir „padėvėtų“ atlikėjų iš užsienio, nes naujesni ir madingesni sunkiai įkandami eilinio runkelio kišenei.

Kadangi anąsyk, prieš tris metus SOULFLY pasirodymą sėkmingai pražiopsojau, buvo visai įdomu pasižiūrėti (ir pasiklausyti, savaime suprantama) į vieną įtakingiausių metalo scenos asmenybių.

Šiuolaikinių metalistų žmonos elgiasi dar gudriau – duoda vyreliams perskaityti metalinių grupių logotipus. Jei pasitaiko tokių, kurių ir blaivas nesupras, tai šio suomių kolektyvo pynelė visai tinkama kokių 2,15 promilės girtumui nustatyti...

Vienas vargas, kai pagalvoji, su tomis mega – super – puper grupėmis. Didžiausias tokių kolektyvų konkurentas yra jie patys. Užtenka nors sykį išleisti tokį albumą, nuo kurio visa metalinė bendruomenė draugiškai „nuleido“, ir viskas!

Kaip ir kiekvienas autorius, aš irgi turiu savus prioritetus ir pomėgius, taigi net nemėginsiu apžioti daugiau, nei įstengiu. Apžvelgsiu tik tuos albumus, kuriuos spėjau perklausyti daugiau nei sykį.

Rymau dabar prie kompiuterio ir mąstau... Kaip sudėlioti mintis, kad viskas, ką išgyvenau koncerto metu, nevirstų atvira panegirika, ditirambais ir mokykliniu rašinėliu apie pagrindinę veikėją iš J. Žemaitės „Marti“?

Suku albumą gal dešimtą kartą ir negaliu atsikratyti minties, kad tai visos mūsų tautinės metalo scenos kvintesencija. Geriausia ir blogiausia. Spindesys ir skurdas. Pasistengsiu paaiškinti savo poziciją.

Va, pasakykite man, kiek žmonių gimtadieniui dovanų norėtų... hemorojaus? O migrenos? O abiejų kartu? Nė vieno? O štai ir klystate! Atsirado viena asmenybė, gimusi po Svarstyklių ženklu, kuri nutarė pasidovanoti sau nei daug nei mažai – koncertą!

Visgi, kuo gerai klausyti grupių veteranų kūrybos, tai tuo, kad daugeliu atvejų žinai, ką gausi. Laiko patikrinta muzika, dainavimo maniera, netgi instrumentų skambesys – susiformavę ne per dieną ir atlaikę ne vieną dešimtmetį išbandymų – tokių kolektyvų muzika atpažįstama jau iš pirmųjų akordų.

Velniškai įdomus jausmas keliauti į metalo koncertą, trankantis perkūnijai ir blyksint žaibams. Tarytum „kai kas“ ėmė mėtytis užuominomis, tskant... Kaip ten bebūtų, viskas tuo ir pasibaigė – nė vieno šventvagio metalisto žaibas taip ir nenutrenkė, gal tik kokį kur lietuje išmaudė...

Jei kartais pasitaikytų nežinantis – ryla – tai tokia muzikinė dėžutė su rankenėle, kurią sukant, šitas, atsiprašant, muzikinis instrumentas liurlina vieną ir tą pačią melodiją.

...Iš policijos suvestinių: vakar Amsterdamo aerouoste buvo sulaikyti du narkomanai, kurie išskrido dvejomis valandomis anksčiau, nei jų lėktuvas... Na, būna ir išimčių. Apie šią komandą žinojau dar iki pavasarinio koncerto vienoje valtyje su DARK FUNERAL.

„Sveiki, intelektualiosios muzikos mėgėjai! Leiskite pristatyti jums...“ Ne, ne tai. „Naujausias šios komandos darbas iš karto patenka į visų laikų geriausių...“ Irgi ne tai. Va! Ateina žmogelis išpažinties ir pasakoja...

Nesupratau, jie čia ką – rimtai?! Ar visgi visa šita afera – giliai užmaskuotas pokštas? Parodija? Ne, kaip kitaip paaiškinti fenomeną, kad kiekvienas projekto narys atskirai – talentingi, garbingi ir profesionalūs muzikantai, tikri savo žanro korifėjai, bet tereikėjo visiems jiems susieiti į LNK „Žvaigždžių Duetų“ lygio konglomeratą...

Pavasario lygiadienis. Polaidis. Pirma diena praktiškai be sniego. Ir kaip viso šito džiaugsmo apoteozė – daug žadantis metalinis vakaras ant Tauro kalno. Festivalis žada būti įdomus, sąrašas daug žadantis, nėra dviejų kolektyvų, grojančių panašią muziką.

Keistas albumas. Dievaži keistas. Bet įdomus. Kai pirmą sykį į mano rankas pakliuvo baltai-raudona dėžutė, dar neklausęs supratau – lauk siurprizo. Jau pats albumo dizainas, toks nepanašus į ankstesnių SVARTTHRON darbų viršelius, galintis įvaryti pavydą ne vienam grind kolektyvui, tvirtino – viskas bus KITAIP.

Savo laiku toks vienas veikėjas Kozma Prutkovas perspėjo: „Negalima aprėpti to, kas neaprėpiama, suprasti to, kas nesuprantama ir įkišti to, kas neįkišama“. O jei labai norisi? Kriziniai Jaučio metai po truputį juda į pabaigą, o muzikine prasme jie buvo netgi visai nekriziniai.

O gal ir nieko nebus. Kas gali žinoti? Tik ar besidžiaugiančių legendinio trejeto atsikūrimu bus daugiau, nei tų, kurie ims rypuoti amžiną giesmelę apie juodmetalio „komercializaciją“, „meinstrymą“, „idealų išdavimą“ ir panašiai?

Yra toks senas anekdotas: „Kas yra virš įžūlumo? Pri...kti prie durų ir paskambinus paprašyti popieriaus“. Panašu, kad kompanija, apie kurią eis kalba šioje apžvalgoje, ne tik popieriuko paprašytų, bet dar ir sugebėtų pateikti savo gyvybinės veiklos produktus kaip meno kūrinį.

Prašau atleisti man už skambius žodžius, bet štai apie tokius sugrįžimus ir sakoma – su trenksmu! Praėjo nei daug, nei mažai – dvidešimt vieneri metai po paskutinio studijinio grupės albumo ir aštuoniolika metų po oficialaus grupės išsiskyrimo.

Kai tenka rašyti apžvalgas tokio kalibro grupėms, kurių reputacija daug didesnė nei mano pilvas, visada yra rizika neišlaikyti pusiausvyros. Arba giedi ditirambus arba, rašydamas ką galvoji, rizikuoji užsitraukti gerbėjų rūstybę.

Pastarasis šios vis dar širdimi jaunos vokiečių metalo scenos veteranės albumas toks naiviai mielas, toks „oldskūlinis“, toks naiviai rimtas ir pozityvus, kad besiklausydamas tiesiog netveri juokais.

Sveikatos apsaugos ministerija įspėja: jei sergate hipertrofuotu patriotizmu plius sunkia rusofobijos forma, patausokite savo nervus ir neskaitykite šio teksto! Visiems kitiems...

Skambutis į duris. „Kas ten?“ „Tavo mirtis!“ „Na ir ką?“ „Na ir viskas!“ Šis anekdotas tiksliai apibūdina situaciją, susiklosčiusią aplink paskutinį garbingos komandos CANNIBAL CORPSE albumą.

Tas mūsų misteris Barnsas – tikrų tikriausia darbo bitė! „Kada ir suspėjo?!“ – buvo pirma mintis pamačius eilinį kaukolėną ant albumo viršelio, papuoštą iki dantų skausmo pažįstamu logo.

Raw black metalas. Norvegiškas. Atrodo, kas gali būti nuobodžiau? Pažįstu kelis veikėjus, kuriems vien nuo šios žodžių kombinacijos susuka vidurius. O ištisas balsų ir balselių choras ims tvirtinti, esą šis žanras pasenęs ir išsisėmęs.