TO/DIE/FOR Rygoje – savaitgalio išvyka į Latviją

Foto: Crazyte. Daugiau foto čia>>

Ir visai neplanavau apsilankyti šitame renginyje. Nors noro ir būta, beigi visai nemažo. Vis tik šiais metais jaučiausi viršijęs savo užsienio koncertų sąmatą. Bet užteko vienam žmogui ištart vos kelis žodelius, kaip mat pakeičiau nuomonę ir visos aplinkybės stebuklingai susiklostė gerosios pusės naudai. Užsirezervuoju vietą Crazytės ekipaže ir laukiu savaitgalio.

Išaušus ne tokiam ir giedram gruodžio 16-osios rytui, pajudam kaimyninės Latvijos kryptimi, tikėdamiesi ne tik išvysti Suomijos gotikinio metalo (na gerai gerai, love metalo, bet šito termino negaliu pakęsti) atstovų TO/DIE/FOR pasirodymą, bet ir nusiaubti visas senamiesčio aludes. Kaip parodė tolimesni įvykiai, pusė norų tik svajonėmis ir teliko.

Kaip visada, kelionės dažniausiai neapsieina be netikėtumų. Bet šiuo atveju akis labiausiai užkliūna už nacionalinių Latvijos ypatumų. Atrodo, klubas „Melnā Piektdiena“, kuriame vyks koncertas, ne taip ir toli nuo centro, bet surasti jį, pasirodo, nėra jau taip paprasta. Ypač tada, kai daugumoje gatvių eismas vienpusis, o ištisinės linijos, atrodo, juosia visą Rygos senamiestį. Kaip ten bebūtų, bėda viena nevaikšto. Ir jau sėkmingai pasiekus renginio vietą, iškyla antra problema – surasti padoresnę vietą maitinimuisi ir išgėrimui. Pasirodo, latviai yra be galo azartiški žmonės, ir mieliau renkasi laimėti/prarasti vieną kitą tūkstantėlį prie kazino automatų, nei išlenkti garantuotai šalto alaus. Mhm, klaidžioti teko geras porą valandų, kol galiausiai įžengus į patį senąjį miestą surandam „visai nieko“ vietelę atsigaivinimui. Tiesa, turi jie muzikos prekių parduotuvėlę, kur yra skyrius ir sunkiosios muzikos mėgėjams. Deja, lietuviškų įrašų ten neradau, tad baisiai perpykęs ir pasišalinau greit. Tuo labiau, kad koncertas prasidės jau mažiau nei už pusvalandžio.

Beje, keli žodžiai apie klubą. Užsislėpęs kažkokiam industriniame visiškai apleistų gamyklų rajone, „Melnā Piektdiena“ pasitinka nemaža erdve ir preciziška tvarka. Sakyčiau, aplinka dekoruota palyginus minimaliomis išlaidomis, bet atrodo viskas puikiai. Salė be problemų sutalpintų kokius 400 žmonių, jei nedaugiau. Dar vienas visai man patikęs dalykas – rūkoriams skirta speciali patalpa, lyg kiaulidė, kur pypkiuojantys gali save „tručyti“ tabako dūmais iki negalėjimo. Surengiu ir aš pažintinį vizitą į minėtąjį kampelį. Visai jauku, tik jau įpusėjus koncertui liudininkai teigė, jog per dūmus neišėjo nieko matyti. Taip jums ir reikia.

Kadangi kai kurie mūsų scenos ekspertai kaimynines Latvijos ir Estijos scenas vertina geriau, nei mūsiškę (aš tikrai ne tarp jų), nenustebina faktas, jog koncertas prasideda laiku – veik lygiai 20:00 valandą. Pirmi scenon lipa vietiniai A.N.T.I. Trumpai apibendrinant – kolektyvas, grojantis industrializuotą gothic metalą. Gal kažkiek primena mūsiškius XESS, bet muzika skamba tikrai sunkiau bei turi daugiau metalinio atspalvio. Nors naudojamas ir programuotas bytas, scenoje lazdelėmis mosikuoja ir gyvas būgnininkas, kuris, beje, man ir paliko didžiausią įspūdį. Reikalas čia paprastas – ne jo grojimo technika man įsidėmėjo, tiesiog žmogus turi akivaizdžią fizinę negalią ir jo pasiryžimas groti negali nežavėti. Ir šiuo atveju šis groteskiškas vaizdas labai derėjo prie grojamos muzikos. Grupė muzikoje naudoja smuiką, tiesa, jiems labai trūksta gyvo boso. Na ir spėju, kad jaudulys čia taip pat nepaskutinėj vietoj, nes visas pasirodymas nebuvo pernelyg tikslus, nors didesnių klaidų ir išvengta. Taip, nelengva būti pirmiesiems, nors, kaip sakoma, sunku pratybose, lengva mūšyje.

Nespėju net subėgioti pas labai gerai užmaskuotą WaClovą, kai savo pasirodymą pradeda antroji vakaro grupė – dar vieni latviai YEAR ZERO. Scenoje penkios figūros, dvi iš jų moteriškos – smuikininkė ir pritariančioji vokalistė. Šio penketuko pateikta progresyvi muzika sunkiai sutalpinama į kažkokius rėmus. Nei per daug melodinga, nei per daug sunku. Įdomu ir tiek. Labiausiai iš šio pasirodymo įsiminė stiprus pagrindinio vokalisto balsas. Nori nenori tenka prisiminti tą kaimynų gyrimą. Bet reikia pripažinti faktą, jog jų scenos bent jau įvairesnės, turinčios daugiau diferencijuotų atspalvių. Ant klubo sienos užmatytas analogiško Latvijos „Naujo Kraujo“ festivalio plakatas nustebino grupių stilistikos platumu. Ir ten nebuvo nei vieno black metalo kolektyvo (o va čia jau galėčiau pradėt akmenukus mėtyt). Kaip ten bebūtų, YEAR ZERO sugrojo tvarkingai ir užtikrintai. Jautėsi tiek profesionalumas, tiek ir draivas bei kokybė.

Pertraukėlę išnaudoju alaus pirkimui, kuris čia kainuoja lygiai vieną latą (maždaug penki litai), bet skoniu lietuviškajam neprilygsta. Bet gerti galima. Paskutinieji suomius apšildo svečiai iš Estijos INFERNO. Vos užlipę ant scenos apsiskelbia grojantys progresyvų heavy/gothic metalą, ir negaliu nesutikt su šia etikete, nors vietomis pasiginčyti ir galima. Bet tiek jau to. Akivaizdu, jog grupėje groja profesionalai ir savo darbą išmano. Be to, vaizdas scenoje paruoštas „eksportui“, nes tiek gitaristo, tiek ir bosisto elgesys, bent jau man, kėlė juoką. Nuolatinė šypsena ir staipymasis labiau būtų tikę kokios nors viešojo sektoriaus įmonės klientų aptarnavimo skyriaus vadybininkui, nei tokios muzikos atlikėjui. Šypsojaus sau į delniuką, bet muzika, patvirtinu, buvo puiki. Stebino tiek tikrai sunkus skambesys, tiek ir grojimo technika. O ir vokalistės balsas pasirodė besąs stiprus. Vienintelis minusas – niekaip negirdėjau klavišinių. O pasitraukti į kitą salės kampą labai jau tingėjau. Nors garsas koncerto metu buvo tikrai puikus. Belieka pridurti, jog INFERNO – kokybišką muziką atliekanti grupė, kurią nebūtų gėda parodyti ir prieš kur kas didesnio kalibro užsienio žvaigždes.

Ir galiausiai taip lauktieji TO/DIE/FOR jau scenoje. Vaizdas toks, kokio ir tikėjausi – šiek tiek saldus, bet ne per daug, jaučiasi šioks toks „žvaigždiškumas“, bet viskas proto ribose. Reikia nuraminti skeptikus, jog šių suomių atliekama muzika tikrai nėra per daug primityvi, o technikos galėtų pavydėti ne vienas mūsų kolektyvas. Kita vertus, dalis dainų pasirodė per daug vienodos. Bet… Ankstyvieji kūriniai, tarp kurių ir mano lauktas „Hollow Heart“, tikrai ramino dūšią. Bėda tik ta, kad žymiojo „In the Heat of the Night“ taip ir neišprašėme, o ir pats grupės lyderis Jarno Perätalo atrodė taip, lyg ši daina būtų buvus tiesiog jaunystės išdaiga – išgirdęs skanduojant šiosios pavadinimą tiesiog ironiškai šypsojosi ir pro dantis iškošė „what? no no“. Suprask, nesulauksim. Bet buvo linksma ir be šio kūrinio. Sugroję šiek tiek ilgiau nei valandą, muzikantai palieka sceną. Nors ir sugrįžtama bisui, bet manęs asmeniškai tas per daug jau nebekaitina – koncertas buvo toks, kokio ir tikėjaus. Nei mažiau, nei daugiau.

Nurimę ir išgėrę paskutinius alaus lašus, pajudame link namų. Džiugu buvo koncerte pamatyti ir daugiau žmonių iš Lietuvos. Kai pagalvoji, taigi kaip ranka paduota ta Ryga, gali važinėt nors ir kartą per mėnesį. O kad yra dėl ko – nenuginčijama tiesa. Vis dėlto latvių publika pasirodė gan pasyvi ir negausi – renginyje apsilankė gal koks pusantro šimto žmonių daugiausiai. Bet man nuo to nei geriau, nei blogiau. Užbraukiu dar vieną kryžiuką prie norimų pamatyti grupių sąrašo ir jau laukiu, ką pateiks sekantys, kiaulės metai…