TĖVYNEI '05 - su penkioliktom Nepriklausomybės atkūrimo metinėm!

Foto: Vorai>>

Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimtųjų metų kovo vienuoliktoji. Lyja lietus, diena apniukusi. Lietuvos Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas) priima Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo aktą. Daugelis Mūsų tada buvo vaikai – kas jau mokykloj, kas darželyje dar kiurksojo. Vieni tų metų įvykius pamena gerai, kitiems juos pasakojo tėvai… Visa tai jau istorija. Dabar kasmet mes vienokia ar kitokia forma paminim šią atraminę mūsų dabartinės valstybės datą.

Taigi praėjusį penktadienį sunkiosios muzikos gerbėjai rinkosi ant Tauro kalno į kasmetinį šiai šventei skirtą koncertą “TĖVYNEI”, kurį rengia Vilniaus baikerių klubas “Vorai MC”. Priešingai nei prieš penkiolika metų šįkart oras buvo žiemiškas ir šaltas. Koncertas, turėjęs prasidėti 18:00, vėlavo visą valandą. Bet tai jau nieko nestebina…

Pagaliau visus įleido vidun. Vienas iš organizatorių pasveikino susirinkusius ir paprašė tylos minute pagerbti neseniai žuvusį jų draugą, baikerių klubo „Vidurnakčio vanagai“ prezidentą Luką Žilį. Po minutės prasidėjo koncertas.

Pirmoji vakaro grupė BALTAS TRIUKŠMAS grojo “oi!” stiliaus roką. Nesu šio stiliaus žinovas ir gerbėjas, bet klaipėdiečių muzikoje jautėsi savitumas, patiko vokalavimo maniera. Gražiai atrodė už būgnininko kabanti vėliava su grupės logotipu. Garso kokybė buvo pusėtina, tik kartais nuo aukštų dažnių pertekliaus spengė ausyse, tačiau prie scenos šėlstančiam skinų būriui tai buvo nė motais. Apsidairęs aplinkui pastebėjau, kad salė tikrai nėra pustuštė. Priešingai nei manė daugelis, žmonių susirinko tikrai nemažai. Kas be ko, apie 50% žiūrovų sudarė skinai, kurie ir buvo viso renginio varomoji jėga. Vyko masinis šokinėjimas nuo scenos, tik apsauginiai į tai reagavo pakankamai atlaidžiai, o stovintys toliau nuo scenos mėgavosi pikantiškais šėlstančiųjų šuoliais į minią.

Antroji vakaro grupė – ANGIS. Mano nuomone, jie šiek tiek (o gal ir visai) iškrito iš bendro konteksto, ko pasekoje salė ištuštėjo. Kaip ten bebūtų, kauniečiai grojo pakankamai gerai, tad vis daugiau žmonių rinkosi arčiau scenos. Besibaigiant jų pasirodymui, atsinaujino masinis pogo, mat buvo grojamas SODOM koveris. O ir paskutinis, naujausias, ANGIES gabalas privertė ne vieną pakratyti galvą ar bent patrypčioti vietoje.

Toliau seka ilgesnė pertraukėlė – pasirodymui ruošiasi DIKTATŪRA. Kabinama grupės vėliava, scenon atnešamos dvi akustinės gitaros. Kadangi juos paskutinį kartą mačiau prieš du metus, smalsu, kas gi pasikeitė. Taigi maloniai mane nustebinęs reginys prasideda:

Užgęsta šviesa, žiūrovai tradiciškai susėda ant grindų, scenon įžengia penki asmenys su deglais (jie išsirikiuoja scenos šonuose po du, o vienas lieka vidury). Į sceną įeina vidutinio amžiaus vyras su smuiku. Matyt, ne vienas nustebo jį pamatęs. Pastarasis lyriškai pradeda griežti smuiku. Visi suklusę stebi, tuo tarpu lėtai priartėja DIKTATŪROS nariai. Scenoje taip pat pasirodo jauna mergaitė su smuiku; ji pritaria prieš tai minėtam vyriškiui… Pinčiukas ir Kaminas pradeda groti akustinėmis gitaromis, jiems pritaria naujasis bosistas. Kūrinys po truputį greitėja, smuikas griežia vis intensyviau – tikrai graži pradžia.

Pagaliau intro baigiasi, žmonės su fakelais ir smuikininkais palieka sceną. Prasideda pagrindinė pasirodymo dalis. Tenka pastebėti, kad antrosios gitaros (Kamino) atsiradimas labai pagyvino grupės muziką. Ji pasunkėjo, tapo įdomesnė, atsirado šiokios tokios solo partijos. Pasirodymas vyko su visais jam būdingais ypatumais: intensyvus pogo, skraidžiojimas nuo scenos žemyn galva ir net ES vėlevikės plėšymas bei publikos laistymas alumi. Beje, garso kokybė pagerėjo, aukšti dažniai neberėžė ausų ir buvo galima normaliai klausytis muzikos. Pagroję gerą valandą vilniečiai užleido sceną svečiams iš Latvijos.

Pagaliau scenoje labiausiai mano laukta (ir, matyt, vertingiausia) šio vakaro grupė SKYFORGER. Tikriausiai sunkiosios muzikos gerbėjų, nežinančių šio latvių kolektyvo, liko mažai. SKYFORGER, kaip visad, gražiai ir tvarkingai atlieka savo repertuarą, tad, su pasimėgavimu, galima klausyti bei stebėti scenoje siaučiančius kailiniuotus ir barzdotus muzikantus ar šėlti priekinėse eilėse. Beje, masinio pogo ir šokinėjimo jau nebebuvo, mat dauguma skinų pasišalino, o likusieji gan ramiai stebėjo pasirodymą. Tad priekinėse eilėse atsirado vietos ir tiems, kas prieš tai stovėjo atokiau nuo “neramumų epicentro”. Kaip ir derėtų, dabar garsas buvo geriausias ir aiškiausias, net dūdelės buvo įgarsintos pakankamai gerai (tik, gaila, dūdmaišio kartais nesigirdėjo). Grupės nariai buvo linksmai nusiteikę, maloniai bendravo su publika, kone po kiekvieno kūrinio dėkojo susirinkusiems, į ką pastarieji atsakydavo audringomis ovacijomis. SKYFORGER dukart buvo kviečiami bisui. Abu kartus jie atliko po folklorinį kūrinį. Abu kartus salė dainavo kartu su jais.

Artėjant vidurnakčiui, latviai darkart padėkojo žiūrovams, žemai nusilenkė ir taip baigė savo energingą bei įspūdingą pasirodymą. Žmonės išsiskirstė, salė ištuštėjo, kovo 11-oji baigėsi…