Reportažai

Sunkieji akordai „Wave Gotik Treffen 2006“ festivalyje

2006.06.13 00:00, odium

Foto: odium, Norb. Daugiau foto čia>>

Tuo metu, kai daugelis jūsų linksmai keliavote pas plūgo brolius, man teko laimė sudalyvauti didžiausiame gotikinės subkultūros renginyje senajame kontinente. Vokietijoje, Leipcigo mieste, šių metų gegužės 31 – birželio 4 dienomis vyko jau 15-tasis festivalis „Wave Gotik Treffen“. Iš tiesų, renginio mastai – daugiau nei stulbinantys: virš 170 dalyvių, daugiau nei 20 scenų ir salių pasirodymams bei maždaug 20,000 įvairiausio plauko publikos, atvykusios pasižiūrėti visą šį spektaklį.

Kaip ir pastaruosius kelerius metus, taip ir šiemet mūsų krašte atsiranda saujelė entuziastų, pasiryžusių bet kokia kaina pamatyti savo dievukus ar tiesiog savaitę puikiai praleisti laiką tarp bendraminčių. Seniai planavęs vis tik šiemet pakliūnu į debiutantų tarpą ir aš. Niekada nebuvau ir nebūsiu didelis gotikinės scenos ekspertas ir mėgėjas, bet iš šios kultūros stengiuosi pasiimti tai, kas man artima, ko nerandu kitose sferose. O WGT kaip tik ir vilioja plačiomis muzikinėmis idėjomis, tarp kurių šiais metais pakliuvo ir keletas sunkiosios muzikos grupių, kurias jau seniai norėjau pamatyti – THEATRE OF TRAGEDY, THE GATHERING, SAMAEL arba kitokio kalibro grandai CLAN OF XYMOX, LACRIMOSA, OF THE WAND AND THE MOON. Taigi apsirūpinę reikalinga amunicija, pasiėmę atitinkamą nuotaiką, pradedame šį žygį į kryžiuočių kraštą.

Kelionė, įkurtuvės, įžanga

Pajudėjom, išvykom. Laukė netrumpa, daugiau nei parą truksianti kelionė. Jau esu įpratęs, jog riedėjimas duobėtais ir kalnuotais Lenkijos keliais niekada nebūna neaplaistomas, bet tik ne šį kartą. Perspėjimas, jog „be reikalo nestoviniuosim“ atrodė rimtas ir nesvarbu, kad mano „reikalai“ tai minutei man pačiam gali atrodyti kuo rimčiausi. Na, bet užtat nakvynė Lenkijos miškuose tarp liūtų ir baltųjų meškų atpirko visus nepatogumus.

Sunkieji akordai „Wave Gotik Treffen 2006“ festivalyjeKetvirtadienį po pietų galiausiai pasiekiame galutinį tikslą ir nedelsdamas pradedu pažintį su vietinėmis peripetijomis. Pasirodo, šiais metais visi buvo itin gudrūs ir į festivalį atvyko pasirūpinę išankstiniais bilietais. Dėl šios priežasties savąją palapinę pasistatau vos ne pėsčiųjų takelio viduryje, kaimynystėje prie išviečių. Kitą dieną, pamatęs kitų dalią, džiaugiuosi gyvenantis lyg ponas. Į paniką puolu tuomet, kai sužinau, jog akredituotiesiems festivalio programėlės bus išdalintos tik kitą rytą. Oh my goth? Kas čia per velnias? Kaip, kur ir kada man suspėti? Taigi šie kempingavimo ir festivalio pradžios formalumai įvaro man nemažai nepatogumų. Kolegos, pamatę mano išblyškusį veidą, skuba į pagalbą, suleisdami kelis litrus skystos duonos. Kaip mat atsigaunu ir šį ramų vakarą nusprendžiam aplankyti renginio „before-party“.

Pirmasis vakaro pliusas – su renginio bilietu gali nemokamai naudotis viešuoju transportu. Na ir puiku – tramvajaus paslaugos tokio dydžio mieste – kaip tik. Tuo labiau, kad iki išnaktų stovint koncerte spėkų reikia tikrai ne tiek ir mažai. Galiausiai atsiduriame baltame kupole, kuriame ir vyks apšilimas. Šio vakaro programa – nieko ypatingo. Kažkokia tai grupelė, kuriai talkins įvairių komandų vokalistai, tarp kurių buvo DAS ICH, ZERAPHINE, FRANK THE BAPTIST, DEINE LAKAIEN ir kitų dainorėliai. Skamba kultiniai gotikinės (ir ne tik) muzikos koveriai: JOY DIVISION „Love will tear us apart“, BAUHAUS „Passion of lovers“, SISTERS OF MERCY „Lucretia my reflection“, BILLY IDOL „Rebel yell“ ir daugelis kitų. Iš tikrųjų – toks koncepcinis vakarėlis, kurio metu tokiems neišmanėliams kaip aš buvo galima labai puikiai susipažinti su šios scenos didžiosiomis žvaigždėmis. Į akis krito publika. Mažvaikių, kurie sudaro didelę dalį mūsų subkultūrų – praktiškai nėra. Daug vyresnio amžiaus žmonių, apsirėdžiusių kas kaip – kas viduramžių suknelėm, kas klasikinio gotikinio stiliaus apranga, kitas gi žiū su karine uniforma. Žodžiu, kiekvienas savam kaily. Bet, reikia pripažinti, „pakazūchos“ čia irgi nemažai. Kaip ten bebūtų – atvažiavau čia dėl muzikos. Jau gerokai po vidurnakčio, tad kelionė naktinio Leipcigo gatvėmis – savotiška pažintis su miestu. Gal ir neblogai, jei nebūtų mažumėlę vėsoka…

Saulėtas oras, alus ir grūstys

Pirmasis tradicinis rytas Vokietijoje – prausykla, pusryčiai. Po viso šito iškart pasirūpinu žadėtąja programa. Vėl mažytis šokas – akivaizdu, kad visų grupių, dėl kurių čia važiuota, nepamatysiu. Kelios jų dubliuojasi, o pasirodymai vyks skirtinguose miesto galuose. Ech, tenka susitaikyti ir rikiuoti prioritetus. Pirmoji diena pasitaiko viena iš „sunkiausių“. Ilgai nedelsę pajudam centran, nepamiršdami kartu pasiimti ir lietuviško alaus – juo čia tikrai galiu didžiuotis. Artėjame prie „Parkbuhne“ scenos, kur šiandien čia siautės gotikinio metalo grandai bei keletas sunkesnių kolektyvų. Jau iš tolo girdėti masyvios gitaros, pritariančios moteriškam vokalui. Net neabejodamas visiems raportuoju, jog čia vokiečiai REGICIDE, šiemet išleidę visai neblogą albumą „Break the silence“. Norėtųsi pamatyti ir vaizdą, bet neišgerta sula dar sulaiko lauke, tuo labiau, jog organizatoriai ant pievelės sutaisė pikniką festivalio svečiams (!). Dainos vis netyla, o ir kažkaip jau pakankamai girdėtos, bet laikas jau eiti vidun, nes scenoje turi pasirodyti italai THEATRES DES VAMPIRES. Na, ir įėjus jau tenka pripažinti, kad nežinia kas man buvo užėję – užtemimas, visiškas nuprotėjimas, ar tiesiog ausų uždegimas, bet atsitiko jau taip, jog tieji šimtaprocentiniai „redžisidai“ buvo ne kas kita, o mano tik ką minėtieji italiūkščiai. Na bet velniai griebtų, protelis taip jau susipynė, kad maniau, jog jie turi būti piktesni (nors esu perklausęs beveik visą jų diskografiją). Žodžiu, stoviu, kraipau ūsą, raunuosi plaukus ir dar visaip bandau perteikti savo nusivylimą. Galiu guostis nebent tuo, kad girdėjau nors jau garsą, po perkūnėliais…

Kaip ten bebūtų, stengiuosi šėlti bent jau su tuo, kas liko. XANDRIA – pakankamai greitai išgarsėjęs vokiečių kolektyvas, lyginamas su tokiomis pseudo gotikinio metalo žvaigždėmis, kaip WITHIN TEMPTATION. Palyginimas gal ir nėra labai taiklus, bet tiesos tame yra. Standartiškai – kapotos gitaros, pasunkintas bosas ir moteriškas vokalas. Skambėtų gal ir neblogai, bet pasigendu nuoširdumo. Akivaizdu, jog grupė sukurta ne vedina idėjų ir pasišventimo, o tiesiog pinigų darymo mašina. Ir atlikta viskas puikiai, nes publika ploja gausiai. Reikia pastebėti, jog vokiečiai, kaip ir lenkai, savo grupes palaiko tikrai šiltai. Nors ir nebūtų už ką.

Toliau – svečiai iš Olandijos THE DREAMSIDE. Jiems pradėjus groti išsireiškiau – „trečia grupė iš eilės ir vėl vienodai groja – kaip atskirti?“. Tai turbūt daugiau komentarų ir nereikalaujantis pasirodymas. Viena, dėl ko galiu pagirti šią standartinės sudėties grupę – būtent tai, ko trūko prieš tai grojusiems – tikėjimas tuo, ką daro, ir atlikimas iš širdies. Matosi, kad muzikantai stengiasi, o ne tiesiog atidirbinėja. Tuo ir patraukė ši, man asmeniškai iki tol negirdėta grupė. Kas ten žino, gal po pusės metų linksniuosim juos šalia jau minėtų XANRIA, o gal net LACUNA COIL. Laikas parodys.

Vakarėja, oras vėsta, o įvykiai scenoje kaista. Ne itin laukti, bet progos juos pamatyti praleisti nevalia. Šveicarai SAMAEL, kažkada groję aršų black metalą, paskutiniu metu pradėjo eksperimentuoti su elektroniniais garsais. Gerai tai ar blogai – tesprendžia kiekvienas asmeniškai. Gi man jų pasirodymas paliko teigiamą įspūdį. Trys personos prieky, viena gale (su daliniais būgnais), bet atmosfera puiki. Muzika – blackizuotas metalas, padabintas elektriniais ritmais. Kuo nuvilia skambesys – nuolatos „gesinamos“ gitaros. Tas akivaizdžiai mažina draivą. Žvelgiant iš vaizdinės pusės, neabejotina – SAMAEL yra laikrodžių šalies EMPEROR. Tiek Vorpho poza, tiek judesiai ir elgesys traukia link Ihsahno asmenybės. Bėda ta, kad iki jo ir norvegų muzikos – oj kaip toli. Aplinkiniams tai nė motais ir SAMAEL palydimi gausiomis ovacijomis.

Na, štai ir minėtieji prioritetai. Dilema, ar lėkti žiūrėti švedų DEATHSTARS, ar pasilikti su THE GATHERING. Dar man nepabaigus mąstyti, scenon išlenda dvi moteriškos lyties atstovės ir klausimų daugiau nebelieka. Tikiuosi, sprendimą padarau teisingą. Tą vakarą olandai užbūrė visus. Savo ramumu, išraiškingumu, atmosferiškumu. Reikia pripažinti, jog visas grupės draivas remiasi vienu dalyku – Anneke van Giersbergen vokalu. Nuostabaus, švelnaus ir stipraus balso savininkė nustebino visus. Priminsiu, jog dabar Vokietijoje vyksta pasaulio futbolo čempionatas ir, nors Anneke vilkėjo Brazilijos rinktinės marškinėliais, vietinei publikai tai antipatijų nesukėlė. Daug ką pasako, ar ne? Vietomis blyksteli René Rutten, su savo šizofreniškomis soluotėmis, bet į bendrą vaizdą jos labai tinka. Be biso olandai nepaleidžiami. Deja, tenka skubėti.

Važiuoju į kitą miesto galą netoli kempingo, kad išvysčiau vienus iš tų, dėl kurių čia atvykau. Vokiečiai, besibazuojantys Šveicarijoje – LACRIMOSA. Sunku pasakyti, kuo jie traukia publiką. Didelio talento ir ypatingo profesionalumo ten nerasime – yra milijonai kitų, darančių tai geriau. Gal tai tikrumas ir žavesys? Tikrai nežinau, bet daugiau publikos, kiek atėjo pažiūrėti į juos, paskutinį kartą aš mačiau per legendinių FOJE atsisveikinimo koncertą Vingio parke. Et et, pavėlavau į kelis pirmus kūrinius, dėl kurių vėliau teko nusigraužti nagus. Dainos nors ir skamba gan vienodai, bet auditorija tekstus moka atmintinai. Bandau ir aš prisijungti, bet kur ten su mano vokiečių kalbos žiniomis… Du iškvietimai bisui ir pagaliau bent vienas iš mano lauktųjų – „Copycat“… „What if I break the silence? What if I do forgive the past?“. Su šiais žodžiais ir užmiegu…

Nusivylimai, praradimai, euforija

Sunkieji akordai „Wave Gotik Treffen 2006“ festivalyjeŠeštadienis nusimatė turiningas. Ir sportiškas. O kad dienelė neprailgtų, vaišinamės kažkokiu pusiau sausu vyneliu iš vietinio marketo, po 1,19 euro. Labai gardus, rekomenduoju. Taip besigardžiuodamas atsiduriu „Kohlrabizirkus“. Didžiulė salė, tiksliau, cirko arena, šiam festivaliui paversta viena didžiausių scenų. Nuo pat ryto čia pluša sunkioji festivalio artilerija. Pirmieji mano akyse – vokiečiai ANUBIZ. Iš karto galiu pasakyti, jog tai – vieni didžiausių šio festivalio atradimų (aišku, mano nuomone). Tęsiasi vakarykštės moteriškų dainavimų tradicijos, bet šį kartą jas pasunkina vis įlendantis vyriškas kriokalas, beigi kur kas stipresnis tiek gitarų, tiek ir būgnų skambesys. Ne vakaro favoritai, bet mano simpatijas užkariavo. Jau grįžęs gimtinėn parsisiunčiu jų albumą, ir… Na, reikia pripažinti, kad gyvai jie skambėjo žymiai geriau. Ką gi, ačiū bendrakeleiviams, pasiūliusiems juos pamatyti.

Vėl nuolatinis bėgimas, vėl grįžimas į jau aplankytą sceną parke. Sunku ir lėta, spėkit kas? Taip, doomas. Bet šį kartą tai vokiečių komanda END OF GREEN. Deja, pirma reakcija buvo apgaulinga. Kuo arčiau scenos žengiau, tuo tas vaizdas lengvėjo, kol galiausiai pavirto ne kuo kitu, o suomių H.I.M. klonu. Labai gražiai čia mane apgavo. Iš tikrųjų, END OF GREEN – berniukų komanda, skirta atimti pinigus iš jaunų mergaičių, besižavinčių saldžiabalsiais dievukais. O dar jei šieji truputį stipriau ir įnirtingiau pabrūžina per gitaras, nu tai išvis nualpimas. Laimei, prasideda lietutis, ir visi lieka stovėti ant kojų.

O aš stoviu itin tvirtai, nes toliau scenoje – viena iš grupių, kurios man parodė kelią į gotikinį roką. ILLUMINATE – dar vienas vokiečių kolektyvas, kurių čia tikrai gausu. Žinoma, gi ir pats festivalis ne kur kitur, o jų šalyje. Apie savo mėgstamas, bet dar niekada nematytas grupes galvoju kaip apie tobulumo viršūnę. Tačiau tai visiška netiesa. Prie mikrofono – apystoris klounas, šalia jo – moteriškė su gitara, o jos balsas, atsiprašau, fonograma, net nesiderina su tuo, kas sklinda iš kolonėlių. Vienintelis gitaristas dar bando taisyti vaizdą, intensyviai kratydamas savo garbanas. Kūriniai – turbūt prasčiausi, kuriuos tik buvo galima parinkti. Visiškas nusivylimas. Bet kaip jau ir minėjau – savus vokiečiai myli. Taigi dar vienas užlipimas scenoje ir, ačiū dievams, jau beišeinant išgirstu „Nur fur dich“ – na, bent vienas pliusas jiems…

Sunkieji akordai „Wave Gotik Treffen 2006“ festivalyjeVėlgi grįžtu į „Kohlrabizirkus“, kuri, beje, yra tik viena salė iš komplekso – visai šalia, tiksliau tariant, ji yra sujungta su ledo arena. Žmonių dar nėra labai daug, taigi prie scenos prisibrauti – vieni niekai. O ir pataikau pačiu laiku, nes kaip tik garsą derintis baigia prancūzai THE OLD DEAD TREE. Šiais metais jau vieną kartą teko juos išvysti „Metalmanijoje“, kai supratau, kad nevalia jų praleisti ir antrą kartą. Ir bingo – du iš dviejų. Melancholiškas, vietomis visai nelėtas, bet tikrai melodingas gotikinis metalas, be jokių moteriškų vokalų – tik tikras, nuoširdus, gilus skambesys. Čia liūdnas, čia alsuojantis viltimi, besiskundžiantis ar besiguodžiantis, bet svarbiausia – realus. Prancūzai ir šį kartą buvo geriausi, neabejotinai. Deja, viskas turi savo pabaigą. Gitaristas Nicolas Chevrollier, vienas iš grupės įkūrėjų, dėl šeimyninių aplinkybių palieka „senąjį medį“. Tai vienas iš paskutinių jo pasirodymų su grupės draugais. Labai viliuosi, kad šios permainos neatsilieps neigiamai tolesnei kūrybai.

Po tokių emocijų ir euforijos sunku kažką ir bepasiūlyti. O štai italai ENSOPH bando nustebinti savo išvaizda. Kažkokie neaiškūs robotų drabužiai, savotiškos kaukės, primenančios dujokaukes, laidai ir „šlangos“ – žodžiu, įvaizdžiu pasirūpinta. O kaip muzika? Ekstremalus industrial/gothic metal, jei taip nekonkrečiai. Vietomis vokalas perauga į screamą, vietomis būgnai užtvatina blastbytus. Bet aš laikausi atstumo, netgi poilsiauju. Kitiems, matau, patinka. O aš verčiau atsigaivinčiau vienu kitu bokalu alaus. Tiesa, pastarasis čia nėra skanus, o už gerą mokėti daug pinigų visai nesiruošiu. Italai vis dar kaip įmanydami bando užvedinėti publiką, bet tų 40-ies minučių, skirtų jų pasirodymui – daugiau nei pakanka.

Beliko dvi vakaro žvaigždės. Ir tas akivaizdžiai matosi. Prieš pasirodant norvegams THEATRE OF TRAGEDY, nuo scenos nuimama praktiškai viskas, pradedant mikrofonais, jų stovais, laidais, baigiant dalimi kolonėlių, ir t.t. Žodžiu – visa aparatūra ruošiama būtent ToT.Sunkieji akordai „Wave Gotik Treffen 2006“ festivalyje O kad žmonės iš to gyvena – neverta net abejoti. Jie netgi gitaromis groja įsijungdami jas kažkur į galinę kelnių kišenę (suprask, dedasi ten kažkokius įtaisus). Na bet man tai mažiausiai rūpi. Aš telaukiau, ką man pateiks šiam vakarui naujoji grupės vokalistė, pakeitusi mano numylėtinę Liv Kristine. O pasirodė, jog Nell Sigland, taip pat dainuojanti ir kitoje to paties žanro grupėje THE CREST, yra ne ką prastesnė, nei buvusioji. O kas mane labiausiai žavi tą minutę – tai, jog grupė groja kūrinius iš įvairių laikotarpių. Tą vakarą skambėjo ir „Venus“, ir „A Hamlet For A Slothful Vassal“, ir „Image“, ir kitos dainos, ir patikėkit – visos jos buvo puikios. Dainavau kartu, galit įsivaizduot? THEATRE OF TRAGEDY tikrai parodė klasę ir tai, dėl ko ji yra taip gerai vertinama muzikinėje rinkoje. Neabejotinai, jei tik bus galimybė, būtinai stengsiuosi juos pamatyti dar kartą.

KATATONIA – kažin ar reikėtų pristatinėti šiuos doom metalo grandus. Tiesa, pastaruoju metu jie lyg ir atitolo nuo to termino, bet nelabai suprasi – atitolo ar gal jau vėl sugrįžo? Kaip ten bebūtų, per daug su jų kūryba nesu pažįstamas, bet laukiau kažko stebuklingo. Negaliu pasakyti, jog būtent tai ir gavau, bet meluočiau, jei teigčiau, jog likau nusivylęs. Dabar jau nebeprisiminsiu, kuo jau jie man taip užstrigo, bet kad kelias minutes plaukiojau ore – tai jau tikrai. Kita vertus, buvo tokių, kurie iš šių švedų tikėjosi žymiai daugiau. Belieka palinksėti galva ir skubėti tramvajun, nes vienam naktį pasiklysti šiame didmiestyje – ne itin viliojanti pramoga.

Gotikinis rokas, paieškos, nuovargis

Sako, sekmą dieną švęsk, nedirbk, ilsėkis. Tai ir bandau daryti. Šiandien norimas veiksmas suksis aplink kempingą, kur išsidėsčiusios kelios scenos. Tad nuo pat ryto skanauju, ragauju ir nesuku sau galvos dėl tolimų kelionių. Dėl tų „nesukimų“ greitai aukščiausiasis vos manęs nenubaudžia, nes laikrodis rodo, kad jau mažumėlę vėluoju į pasirodymus. Greitai susirenku „šmutkes“ ir tekinas bėgu pas amerikiečius NOSFERATU. Suspėju, bet tik kelioms paskutinėms dainoms. Na nieko, užtenka man ir jų. Šaltas senos pakraipos gotikinis rokas dar spėja pakutenti ir mano širdies kerteles. Tikrai, pasijutau visai atsigavęs, nepaisant to, jog žmonių čia tiek, jog nelabai yra kur koją pastatyt, jau nekalbant apie tai, jog gaivaus oro gūsio net su respiratoriumi nesurasi.

Bet, matyt, jog ši didžiulė minia atėjo pasižiūrėti kitų – vienų iš festivalio vinių GARDEN OF DELIGHT. Užgroja, įsiklausau – be žodžio „šaltas“ vėl neapsieisiu. Kas dar? Niūrus. Duslus. Tamsus. Spaudžiantis. Neramus. Ir visa tai epitetai. Ir tik trijų figūrų amplua. Pavydėtina kokybė. Tiesa, bandydamas būti fotografu, prisimenu Crazytės priekaištus apie šviesą – jos čia, kaip ir pridera gotikai, ne itin daug. Tada va ir supranti fotografo darbo privalumus ir trūkumus, kitaip tariant – subtilumus ir specifiką. Na, bet apie muziką. O jos norėjosi daugiau. Ir ne dėl to, jog vokiečiai grojo trumpai. Tiesiog, teko grūstis per minios kalnus.

Sunkieji akordai „Wave Gotik Treffen 2006“ festivalyjeGrūstasi ne be reikalo, o dėl savo saldžiabalsės dievaitės LIV KRISTINE. Taip jau buvo lemta, jog jai skirtas pasirodymas vyko pagoniškame kaimelyje. Tiesa, apie šį renginio kampelį būtų galima parašyti atskirą straipsnį – čia šokiai pokiai netyla praktiškai visą parą, o savo kūrybą demonstruoja medieval ir folk kolektyvai. Visgi mane čia labiausiai viliojo kvapai iš užkandinių – gardumas neišpasakytas. Bet šį kartą atbėgau pasivaišinti muzikiniais garsais. Prieš festivalį šis pasirodymas man buvo nemaža paslaptis. Vis svarsčiau, ką čia bus galima išgirsti – gal dainas iš LEAVES EYES repertuaro? Bet LIV pasirodė su soline programa, kurią sudarė dainos iš naujausio albumo „Enter My Religion“. Geras popsas, nepabijokim to žodžio. Vokaliniai sugebėjimai – tokie, kaip ir tikėjausi, išvaizda – kaip ir turi būit, bet bendras vaizdas – nieko pernelyg ypatingo. Kur kas labiau laukiu spalio 8-osios, kuomet LIV turėtų pasirodyti Lietuvoje kartu su jau minėtais LEAVES EYES.

Koja už kojos žygiuoju link buvusios salės, kur savo kerus skleidžia vieni iš gotikinės scenos veteranų CLAN OF XYMOX. Sako, dabar jie žinomi net mūsų šalies publikai intelekto nesužalotais veidais, nes kažkuri iš televizijų naudojo šiųjų muziką savo laidų metu. Nemačiau, nežinau, bet tą vakarą jie pasirodė puikiai. Turbūt viena iš tų grupių, kuri nuolat išlaiko savo kodinius bruožus – paslaptingumą, ramumą ir dalelytę teatrališkumo. Tokius juos mačiau tą vakarą, tokie jie man įstrigo, tokius juos klausau ir dabar. Ir atsiklausyti negaliu. Kitą kartą, matydamas juos scenoje, žinosiu daugiau. Gal ir suprasti vieniems kitus bus paprasčiau.

Trys dienos bėgiojimo, stovėjimo ir klausymo maratono – patikėkit, neblogas išbandymas. DEINE LAKAIEN, sako, – kultinė grupė. Niekad taip nemaniau, bet visi aplink ją tiek giria, kad vardan šventos ramybės ir teisybės nutariu tuo įsitikinti. Žinoma, sutinku – Veljanovo vokalas – vienas geriausių visame festivalyje. Muzikinį foną sudaro styginiai – smuikai (ar tai altai), fūzuota violončelė – ir klavišai, truputėlis elektronikos. Bet aš toje muzikoje neradau nieko stebuklingo. Paimkit APOCALYPTICA muziką, truputis „bumčiko, technūškės“, o tarpus užglaistykit fortepijono garsais. Dar nuostabus vokalas ir štai jums DEINE LAKAIEN. Vietomis pajunti kažką artimo, gražaus ir tyro, bet visumoj – vidutiniška. Aišku, aš jau matau kritikos strėles savo pusėn, o gal net budelių kardus, bet turbūt, nesu subrendęs tokiai muzikai… O gal nuovargis?

Kažkada vidury nakties scenoje dar pasirodė japonų grupė MOI DIX MOIS – tai kitos, kultinės grupės MALICE MIZER vokalisto projektas. Bet aš jau saldžiai miegojau savo pataluose. Sako, buvo daug spygaujančių nepilnamečių. Damn…

Ramybė, tyla, pabaiga

Paskutinė festivalio diena žadėjo tiek lengvo šėlsmo, tiek ir visiško atsipalaidavimo. Kadangi laukė išvyka namolio, teko suktis kaip vijurkui, norint pamatyti tai, kas suplanuota. Pradžiai – dar vieni vokiečiai, dar viena gothic metalo komanda su moteriške priešakyje – BLOODFLOWERZ. Gerai juos apibūdino vienas kolega „gotikinis metalas, bet kitoks“. Kuo pasireiškia tas kitoniškumas – sunku pasakyti. Gal komercijos nebuvimu. Gal šiokiu tokiu undergroundiškumu, kuris tiesiog atsiskleidžia per šiek tiek sunkesnę, kreivesnę muziką. O gal tiesiog tai, jog jų vokalistė nėra tokia simpatiška, kaip kitų šio stiliaus grupių. Bet užtat balsą ji turi geresnį nei visos kitos kartu sudėjus. O muzika – rami ten, kur jai tokiai ir reikia būti, energinga ten, kur ramumos per daug. Netgi būčiau linkęs teigti, jog tai – viena iš labiausiai neįvertintų šio stiliaus grupių. Bet kam reikia, tas žino.

Toliau – man visiškai nepažįstami italai DOPE STARS INC. Už šį palyginimą velnių jau gavau, bet vis tik pasikartosiu – pasunkinis MARILYN MANSON su bytu. Na, žinot, toks tuc tuc tuc. O jei klausytumėme vien gitarų partijų, tai labai puikiai suprastumėte, iš kur man tokios asociacijos. Bet energijos ir draivo vaikiščiai tikrai turi. O elgesys scenoje parodo, į kur jie taiko – būtent, masės. Taip, kad ir palyginimas su amerikiečių rokeriais nėra iš piršto laužtas.

THE LAST DANCE – va čia tai gotikinis rokas, va čia tai sužavėjimas. Jau iš jų to mažiausiai tikėjausi, bet užvežė kaip reikiant. Šie amerikiečiai nustebino šviesiu nuoširdumu ir paprastomis, bet velniškai gerai skambančiomis soluotėmis. Jau tampa tradicija, jog grupių iš už Atlanto firminis šou – vokalisto pasivaikščiojimas tarp publikos (prisiminkit THE CRUXSHADOWS arba tuos pačius VITAL REMAINS) – nebuvo apsieita ir šį kartą. Stengiausi nuo jo (vokalisto) bėgti, nes nežinočiau kaip tokiu atveju elgtis būnant šalia. Turbūt papločiau, arba tiesiog vaidinčiau žiovaujantį. Ir visgi THE LAST DANCE – maloniausias netikėtumas šiame festivalyje…

Sunkieji akordai „Wave Gotik Treffen 2006“ festivalyjePaskutinis pajudėjimas tramvajumi. Simboliškai – į ten, kur ir prasidėjo festivalis – „Volkspalat“. Geresnės pabaigos turbūt ir nebuvo galima sugalvoti – OF THE WAND AND THE MOON. Buvusio Kopenhagos doomerių SATURNUS gitaristo projektas, jau daugiau nei penkmetį žavintis ramiu, tyru ir užburiančiu neofolku. Kitaip, nei ramybės muzika, kažin ar būtų galima šį pasirodymą ir pavadinti. Akustinė gitara, nežymūs fūzuoti ritmai, ambientinis fonas, būgneliai, virpesiai. Visa tai susilieja į tokią palaimą, kurios nenumanoma nupasakoti žodžiais. Klausai, tirpsti, skrendi. Valandinis pasirodymas prabėjo lyg viena trumpa minutė, ir nors norėjos, kad viskas tęstųsi be galo, deja, amžino nieko nėra… Belieka tikėtis, jog kada nors išvysime šį projektą Lietuvoje – „Mėnuo Juodaragis“ būtų pats tas….

Reziumė

Virš 20-ties grupių per keturias dienas. Norint, įmanoma ir daugiau. Bet kaip pirmam kartui – gal ir užteks. Vis dėlto muzika čia – tik vienas iš tų dalykų (man – pagrindinis), dėl kurių važiuoji. Iš anksto tenka susitaikyti su tuo, kad ne viską pamatysi, ko tikiesi. Štai ir šį kartą, neišvydau DEATHSTARS, LACRIMAS PROFUNDERE, DARK SANCTUARY, GOTHMINISTER, aš jau nekalbu apie visokias deathrock ir gothic rock komandas. Bet visa festivalio atmosfera, miesto geranoriškumas negali nestebinti. Aišku, tolima kelionė kažkiek vargina, bet visa tai atsiperka su kaupu. Įspūdžių prisirinkta geriem pusei metų į priekį. Neabejoju, jei tik bus surinkta įdomi programa ir aplinkybės nepamaišys, pakuosiuosi savo lagaminus ir kitais metais. O kol kas gyvenu dar vienos, rugpjūčio pradžioje būsimos kelionės į Vokietiją nuotaikomis. Gal po to bus galima daryti kokių nors palyginimų.

Rašliava gavosi pakankamai ilga, kaip ir reikėjo tikėtis. Viliuosi, kad kažkas paskaitys ir iki šios vietos, iki paskutinio sakinio, ir galės bent dalele pabūti ten, kur lankiausi ir aš.

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Portalo www.ferrum.lt redakcija neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. Redakcija pasilieka teisę pašalinti įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsakingi juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą ir kitus neteisėtus veiksmus. Apie netinkamus komentarus prašome pranešti redaktoriams (info@ferrum.lt).
soul_brotheris
2006.06.18 11:17

šūdas[*] tu mynde

[*]nesusipratėlis

mynde
2006.06.17 21:35

o deja tie tavo favoritai nepamineti dieve koks tu vargselis

mynde
2006.06.17 21:32

soul brodheri tu savo mentalo remuose tik muzika muzika gerai kad bent muzika:):):):):):):) kiauras esi kaip senas surudyjas kibiras sakydamas zodi sudai kitaip pats esi toks:) ir busi ir liksi tokie nezino zodzio keistis

E
2006.06.16 17:18

nei vieni mano favoritai nepaminėti, deja.

kitais metais bandysiu jau pati sukrapštyti reikalingą pinigų sumą ir nukeliauti į WGT.

žiūrėdama nuotraukas nustebau, kaip žmonės nepatogiai apsirengę.

white pony
2006.06.15 12:09

kad ir kas benutiktu, Birute, zinok, 98, o gal ir 99 proc ferrumo vyrijos myli tave (tavo rasinius – kiek mazesnis procentas, bet tai ner svarbu). O jei ir kas pazeria kokia pastabele, replikele, tai juk ne is blogos valios. Prisimink, kaip mokykloje pykai ant fizikos mokytojo, o juk jo rugstus ir priekabus tonas padejo tau isisamoninti desiniojo sraigto taisykle, o tuo paciu atskleide ir tai, jog pastabejimai – nebutinai kazka blogo linkintis veiksmas..

Birutė
2006.06.15 10:26

WP, ko čia kiši mane? Ferrumo Žemaitė aš, ar ne – tai jau ne tavo reikalas. Išsakei savo nuomonę po mano rašliava – OK, bet kam ir toliau varyti, a? Man, žinai, nei šilta nei šalta, nes aš rašau ir rašysiu, kaip noriu. Bet savo nuomonę ir epiteus skleisti visai ne į temą – kvaila ir tiek.

Artur
2006.06.14 23:39

jo… tas amzius… :)
as irgi beveik ramiai stebejau, bo norejau daugiau isgirsti ir pamatyti.

odium
2006.06.14 22:10

tai vis tik ten tu buvai:) žiūrėjau, lyg ir tu, lyg ir ne, bet kažkodėl nusprendžiau, kad ne tu:) shame on me…

o šiaip, jo, esu “ramaus” stebėjimo šalininkas. gal jau ir metai ne tie, xixi:))

Artur
2006.06.14 20:51

WP rase “toks ispudis, kad gerb. apzvalgininkais stovi itempe veidus prie scenos ir bando analizuoti “pavare jie, ar ne pavare”? Ta prasme, per daug rimtumo…”

:)))) Pats maciau kaip taline odiumas rimtai-rimtai kaip kokia super svarbia paskaita klausesi metallicos.
o siaip odiumas yra maladec.

Pasmerktasis
2006.06.14 17:55

O kad dienelė neprailgtų, vaišinamės kažkokiu pusiau sausu vyneliu iš vietinio marketo, po 1,19 euro. Labai gardus, rekomenduoju.

Rekomendatoriau, bent jau rašalo pavadinimą parašytum.

odium
2006.06.14 15:59

taip, tamstelė iš dalies teisus:) manau, aiškiai parašiau, kas festivaly nusipelnė mano pagarbos, ir kas ne:)

soul_brotheris
2006.06.14 15:57

> dėl tų šūdų su migdolais – ar ta tik ne skonio reikalas,
> brotheri?

Heh, juk rašiau, kad “perskaičiau”. Tokia nuomonė susidarė po straipsnio, kuriame buvo vis užsimenama apie “standartinio tipo” grupes. Ar ta krūva “klonų” buvo gėris ? Tik norėjau pasitikslint

white pony
2006.06.14 14:44

SB – klausei, ir gavai atsakyma. tipo per ilgas :)? bet gal uztat, kai svarstysi, ka uz 2,5 svaro nuspirkti – desraini ar Q, ziurek, gal susigundysi tuo magazinu, gal tau taip atradimu :))

del idomumo/neidomumo – be abejo, universalu dalyka (tarkim siuo atveju reportaza), kuriuo liktu patenkinti visi, sunku isspausti. Bet straipsnis ir turi issaukti diskusijas, t.y, komunikacijas. Beje, as pats nuomone apie renginius susidarau is diskusiju, visgi keliolika ar keliasdesimt nuomoniu/pastebejimu padeda susidaryti kur kas platesni vaizda nei vieni zmogaus reportas, kuris siais laikais gal greiciau tampa kaip ataskaita, nugulsiancia scenos istorijos archyvuose.

“Grafomaniskuma” ir “pasikartojimus” praleidziam, nes komentaru autoriams turbut nera aiski savoka “grafomanas” :))

bet siaip ar taip, saunu, kad yra kurybininku entuziastu. manau, is tos dezes, kur vesim i pamerkius, reiks butelaiti odiumui ikisti. visgi kartu su birute vieni aktyviausiu gigsu apzvalgininku..

odium
2006.06.14 14:25

gerų dienų.
už pastabas – ačiū, jos teisingos, stengsiuosi atsižvelgti.

dėl tų šūdų su migdolais – ar ta tik ne skonio reikalas, brotheri?

dėl pačio teksto – asmeniškai pats manau, kad man trūksta grynai kalbos išraiškingumo, kas automatiškai tekstą padarytų įdomesnį. gal su laiku tas ateis.

kitas reikalas, jei kalbėt daugiau apie tai, kas vyko “aplink renginį”, tai bent jau man pats grojimo aprašymas yra kur kas įdomesnis. be “užsceninių” įvykių neapsieisim, bet kai jo per daug – irgi negerai. tuo labiau, šiuo atveju, su visom gotikinėm temom mitalistų mentalitete gi viskas yra labai slidus:))

kostra
2006.06.14 13:19

pritariu del kai kuriu pasikartojanciu komentaru – kartais jie tikrai grafomaniski:)

soul_brotheris
2006.06.14 12:33

Kiek grafomaniškų kliedesių norint pasakyti “man nepatinka tas ir anas” :))

Kaip viena protinga būtybė man pasakė “jei tau neįdomu, tai nereiškia, kad ir kitam neįdomu”. Tokia logika kerta mirtiną smūgį, todėl skaitau daug mažiau ir nekvaršinu sau galvos.

Tas pats gali atsitikti ne tik su straipsniais, bet ir su kai kuriais kaskart pasikartojančiais komentarais (nors jiems dalinai pritariu).

white pony
2006.06.14 12:09

SB,

tai aisku, kad yra zmoniu, kurie reportuose iesko tik muzono, kiti – tik savo veidu fotkese, o treti nori pernelyg daug neuzsigruzindami tonomis teksto, suvokt, kas gero/blogo feste/konce. Zinia, visiems itikti sunku, tad leidybiniame pasaulyje ir leidziami magazinai, kurie bando itikti vienam ar kitam vartotojui. Pvz, toks rusu zurnalas “Play” orientuojasi vien i irasu apzvalgas, grynas revju zurnalas. Asmeniskai man, paciam nelabai muzikuojanciam skaityti puslapini traktata apie akordu dermes/sekas, minorinius ejimus ir subtilu natu parinkima pabostu. Taciau grynam muzikofilui tai gal ir butu idomu. As pats rinkciausi Q ar “Rolling Stones’, kur losia intervai/paskaojimai, o apzvalgu skyrelyje labai daug albumu (tik keli isskirtiniai sulaukia issamesniu revju garbes) apibudinami keliais sakiniais ir ivertinimu, nurodomi kertiniai albumo akmenys – dainos. Isklausai viena, kita albuma, ir jei pritari ju nuomonei, tu zurnalu apzvalgos tampa muzikos gidu. Zinoma, kol tie apzvalgininkai nesusikerta :) Taigi, ka as galiu patarti: jei domina muzonas, nueik i albumo apzvalgu skyreli, issirink savo autoriteta (apzvalgininko, su kurio nuomone tu labiausiai sutinki, ir klaupkis pries ji ant keliu, kad jis ir toliau publikuotu savo pastabas, gal taip atrasi pora perliuku), ta pati daryk ir su koncertu apzvalgininkais. O kadangi ir Birutes, ir Odiumo skoniai man nelabai prie sirdies, ju reportuose, apart ilgu subjektyviu (nes cia objektyvamas neimanomas) litaniju, daugiau nieko ir nerandu. Nei kokio bajeriuko, nei “aplinkmuzikines temos”, toks ispudis, kad gerb. apzvalgininkais stovi itempe veidus prie scenos ir bando analizuoti “pavare jie, ar ne pavare”? Ta prasme, per daug rimtumo…
As pats is tikruju labiausiai vertinu intervus arba rasinius su/apie grupes, scenos herojus. Vat, pvz, nors Liuzeris, galiu ganaruoti, e-pastu eme interva is Choro (Zas), na, bet tai buvo superine publikacija. Aisku, cia suzaide “dekingo pasnekovo” korta, ale Liuzerio klausimyno vaidmuo irgi nemenka indeli suvaidino. Savo laiku buvo neblogas Birutes pokalbis su vienu is “disimuleisinu”, bet, kiek pamenu, Birute ir ten sugebejo prikisti savimylisku asmeniskumu, kas is tikruju labai kenkia jai, bet, aisku, vargu bau, ar ji tai kada isissamonins. Be abejo, butu gaila..

Beska
2006.06.14 12:01

Prisikabinsiu. :P
“Šveicarai SAMAEL (…) paskutiniu metu pradėjo eksperimentuoti su elektroniniais garsais. ”

Na, tas paskuinis metas jau 10 metų. :D Berods, nuo “Passage” jie perėjo prie programuotų būgnų ir additional semplavimų.

soul_brotheris
2006.06.14 11:12

WP, o jei domina tik muzika ?

mynde, rašliavoj radau daugybę “tokių pačių” grupių

white pony
2006.06.14 11:07

ka gi, galima konstatuoti fakta – raseiva Odium uztikrintai seka raseivos Birutes pedomis. 23500 zenklu, nu ka , normaliai :)) gal cia tokia tendencija – neva kuo ilgesnis straipsnis tuo aukstesne kokybe? na, ir zinoma, grupes grupes, grupes, lyg festas neturetu “aplinkmuzikines temos”, kuri neretai buna dar idomesne nei tas milijonas grupiu (juk ir taip aisku, kad kalbant apie muzikini skoni objektyvuma reik padeti i sali, ir pastabas apie grupes geriausia suglausti maskimum iki dvieju sakiniu). Vieninteliai istrige “aplinkfestivaliniai” dalykai – gyvenimas salia parashos ir vybelis uz 1 su kazkiek centu euro. Na, o tas grimzdimas pataluosna – tai cia Birutes megiama korta, Odiumai, kita karta labai rekomenduoju pasirinkti kokios imitusios gotes glebi :)
be abejo, uz entuziazma – desimtukas. Bet noretusi, kad nebutum Ferrumo Jonas Biliunas, kaip kad Birute tapo Ferrumo Zemaite, o kazkiek lauzytum tas siandien Ferrume labai gajas klasikinio reportazo formas.
iki susitikimo pamerkiuose :)

blakulla
2006.06.14 10:22

net idomu pasidare kodel nera Lacrimosos pasirodymo nuotrauku? ar cia as aklas? perziurejau visas ir visu ale niekur neradau :)

piktstevs
2006.06.14 09:59

nu va, Martynai… tariamės su Igne kaip dabar tau karšti kailį :-) juokau, aišku. ale norisi pasiginčyti. bala nematė dėl skonio, ale lyginti Vorpho asmenybę su kažkuo kitu (juo labiau, pagal judesius), kas jis bebūtų, nėra korektiška. nes tai anaiptol nėra eilinis kūrėjas-pasekėjas. Vorphas yra viena šviesiausių asmenybių roko muzikoje :-)

o dėl Lacrimosa profesionalumo ir talento… vien tik kūrybos originalumas yra talento požymis. taip, Tilo nėra profesionalus muzikantas, bet tai jam nesutrukdė dirbti su ryškiausiais Europos orkestrais. ir „rokiniai” muzikantai anaiptol nėra prasti. juk profesionalumas nėra tik dreamtheateriškas virtuoziškumas?.

shatras
2006.06.14 09:34

Kam tie zmones, juk visur tas pats :)Zmogus domejosi muzika, tad ir fotkes grupiu.
O siaip, man irgi visai skaniai ir ydomiai susiskaite!

GildedCunt
2006.06.13 22:32

sakyciau per mazai paprastu zmogu foto…na, nor4tusi daugiau… bet siaip ir apskritai Odium’ui – pagarba

Edita Z.
2006.06.13 21:14

Įdomiai “susiskaitė”!

mynde
2006.06.13 19:23

taip teisinga bet tik pagal tavo mentala.

soul_brotheris
2006.06.13 19:08

Perskaičiau. Susidarė toks įspūdis, kad feste grojo šūdai su keleta migdolo riešutų. Ar neteisinga ?

Tik prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus