SODOM Vilniuje - „senukai moka pavaryti...“

Foto: Crazyte. Daugiau foto čia>>

odium: Dar koncerto išvakarėse, kalbėdami su vienu pažįstamu nusprendėme, kad tokioje thrash metalo fiestoje dar nesam dalyvavę. Kažin ar kažkas panašaus išvis buvo mūsų šalyje (bent jau aš nelabai atsimenu). Keturios purvino ir energingo stiliaus komandos, o dar kokios… Puiki galimybė ne tik susipažinti su geriausiomis thrasho tradicijomis, bet ir normaliai palankstyti jau bepradedančius senti kaulus. Nors iš anksto buvo žinoma apie nukeltą koncerto pradžią, tikėjausi, kad muzikos sukelta euforija leis pamiršti visus kitus nesklandumus.

Iš tikrųjų, niekad nebuvau per daug pasipiktinęs dalykais, susijusiais su vėlavimu. Daugiausia dėl to, kad suprantu, jog šis faktorius mažiausiai priklauso nuo organizatorių ir greičiau būna įtakotas kokių nors atsitiktinių dalykų. Neretas atvejis, kai pastaruoju tampa žmonės ar procesai, susiję su kaimynine Lenkija… Kaip ten bebūtų, belaukiant koncerto pradžios, kažkaip neramumas ėmė. O kas jeigu?.. Bet galiausiai išganingasis skambutis organizatoriams ir visi atsipalaiduojam. Dabar jau galima išgerti alaus ir laukti šėlsmo.

Adis: O laukti, net ir atmetus alų, neliūdna. Raudonajame Malūne siaučia naujos metalistų mados. Kaip žinia, tikras trašystas privalo turėti ūsus, “beisbolkę”, siauras kelnes (džinsus arba dar geriau – “apteškes”), džinsūrą ir baltus kedus. Deja, nė vieno idealaus trašysto taip ir nepavyksta pamatyti, bet kai kurie puošiasi kuo tik gali, dažniausiai vienu – dviem punktais iš nurodyto reikalavimų sąrašo (visgi sąrašas labai jau reiklus). Kai kurių garderobas — akivaizdžiai supirktas šiam vakarui. Kuo didžiausia pagarba tokiems ;).

Taip besilyginant, kieno ūsai ilgesni ir kieno kedai baltesni, vėluojant tik vienai valandai nuo nukeltosios valandos, salės durys prasiveria. Dar kiek užtrunku prie nelaimingojo baro ir su pora bokalų rankose pagaliau traukiu į salę, kur…

odium: …visi trypia, švilpia, nekantrauja pagaliau išvysti pirmuosius vakaro grojikus. Ir galiausiai scenoje pasirodo drūtas vaikėzas su suplėšytais marškinėliais. Lenkai PANZER‘FAUST pasirodo beesą tikri humoristai. Vokalistas iškart stveria jautį už ragų ir paklausia: „ci ktoz rozumie po polsku?“ (suprask, „ar kas nors suprantat lenkiškai?“). Ir čia jie padaro didelę klaidą. Suprast tikrai ne vienas supranta, bet pakvimpa visai netikėtai. Aišku, susilaukia daug „komplimentų“ iš publikos, bet patys kalti. Visgi, nepolitizuot susirinkom, taigi muzika… O ji buvo gan stipri. Tikrai, klausantis gyvai man jie atsiskleidė visu gražumu – daug energijos ir greičio, nenuobodu. Gaila tik, kad labai trumpai grojo – bene vos keturias dainas. Nebūčiau aš, jei neprisikabinčiau prie vokalo – taigi nekoks. Stipru? Gal. Gražu? Jokiais būdais. Žodžiu, lenkų pasirodymas buvo trumpas (nors tas tik į naudą), bet užtikrintas.

Adis: Tiesą sakant, po koncerto (ir dar per jį) teko išklausyti labai daug neigiamų atsiliepimų apie debiutantus (taip, jiems šis koncertas — pirmasis užsienyje, tad, kaip vėliau paaiškėjo besikalbant su vokalistu ir bosistu, chebra bijojo perdozuoti skystosios duonos kasdieninės ir dėl to labai jau jaudinosi pasirodymo pradžioje). O man… sakykit ką norit, bet labai patiko. Ir nors pats vokalistas nežinojo tokios grupės, kaip SUSPERIA (!), bent jau man jo vokalo maniera atrodė itin panaši į Athera. Teka pastebėti, kad toks dainavimo būdas daugumai lietuvaičių nepatinka — visgi “pusiau melodingas” vokalas, maišomas su šiurkščiu, skamba tikrai ne standartiškai ir daugeliui tai matyt nemalonu. O vokalas, reikia pripažinti tikrai stiprus.

Apie likusius muzikantus — su Crazyte nusprendžiam, kad grupės bosistas Cronos (hm, ale koks originalus nickas, ar ne?.. ;) — tai kolega Odiumas, perkeltas kokius porą dešimtmečių į priekį, o vokalistas — Ferrumo Giedrys (na, tas savim patenkintas apkūnus blondinas, ar kaip ten ;). Tiesa, originalumu žavi ir vokalisto apranga, būtent balti “oral anal satan” paplėšyti marškinėliai…

Grįžtant prie muzikos – priekaištų kaip ir neturiu. Tik va garsas, garsas… Kaip pastebėjo vienas pilietis prie baro — trash, o ne thrash… Lieka viltis, kad tai buvo tik aparato “apšilimas” ir toliau bus tik geriau. O laukti dar tikrai yra ko…

odium: Keturios thrasho komandos vienoje vietoje – nemenkas išbandymas man. Per daug nesidomint šiuo stiliumi gan keblu išklausyti visus ir dar atrasti tarp jų skirtumų. Bet stengiuosi kaip įmanydamas. Ir štai vokiečiai FATAL EMBRACE mano akyse sužibėjo. Ne paslaptis, jog būtent jie yra viso šito turo kaltininkai. Ir nors kartu pakvietė kur kas didesnes žvaigždes, bet savo kuriamu menu jiems tikrai nenusileido. Jie sužavėjo sukuriama muzikine atmosfera. Ne greičiu, ne technika, ne atskira instrumentuote, bet jausmingumu. Nežinau, kažkokia aura ten ore sklandė. Vokalistas Dirkas buvo gausiai papuoštas įvairia metalo atributika ir žiūrėjosi gan neblogai. Ir stengėsi vyrukas per visą savo užtarnautą pilvą. Gal būtent nuoširdumu ir papirko, nes technikos pas juos per daug nėra. Ir jei jau klausiat mano nuomonės, tai tą vakarą jie mažai kuo nusileido koncerto favoritams SODOM.

Adis: Visgi metalistai irgi žmonės, t.y. visi su labai skirtingom pažiūrom ir skoniais. Tai įrodo vien jau šis reportažas, nes bent jau man FATAL EMBRACE pasirodė pati nuobodžiausia vakaro grupė. O vokalisto išvaizda ir ekipuotė — švelniai tariant, šiek tiek komiška. Taip, būdamas penkiolikos, aš būtent taip ir norėjau atrodyti (ne, turiu galvoj ne alaus raumenį ir besirandančią plikę, slepiamą po skarele) — su kuo daugiau blizgučių, plazdančiais skudurėliais ir pan. Kaip ten bebūtų, bent jau muzikos kokybės tai neįtakojo, už tai jiems ir ačiū.

Taigi Fatališkasis glėbys atsileidžia, bet iki ramybės dar toli. Priekyje laukia tikri žudikai, specialiai nusamdyti šiam vakarui.

odium: ASSASSIN – pakankamai gerai žinomas vardas visoje metalinėje scenoje. Todėl prie scenos grįžtu genamas ne tik garsios muzikos, bet ir „žvaigdžių“ statuso. Na ir, tiesą sakant, lieku ganėtinai nusivylęs. Lyginant su prieš tai grojusiais jų tautiečiais, ASSASSIN pasirodymas tapo blankus, nuobodus, itin užtęstas ir visoks kitoks blogiausiomis prasmėmis. Iš tiesų, gal ir nebūtų viskas taip nykiai atrodę, bet tas valandinis grojimas tiesiog varė iš proto. Rodės, kad muzikantai nori visus tik labiau pakankinti ir niekaip nenulipo nuo scenos. Taigi jau visiškai apimtas panikos nuėjau pailsėti prieš vakaro kulminaciją.

Adis: Taip, ASSASIN pasirodymas turėjo minusų, vienas iš kurių — ištęstumas. Pirmieji gabalai suėjo tikrai labai gerai — energija, draivas, humoras (pastarojo dalyko ypač pasigedau ankstesniuose pasirodymuose. Čia juk ne bliakas, atsiprašant…). Chebra tikrai laisvai jaučiasi scenoje, o vokalistas – artimai (tiesioginis žiūrovų rankų — prakaituoto vokalisto pilvo kontaktas) santykiauja su publika, kas pastarąją labai džiugina.

Bet įpusėjus… nežinau, gal čia jau pradėjo veikti jaudulys laukiant tų, dėl kurių čia visi ir susirinko, gal į pabaigą ir dainų sąrašas buvo susidaręs nuobodesnis, bet mintyse jau pradėjo suktis maldelė “gerai, gerai, dar vieną gabalą, ir užtenka… Matyt, danguje arba pragare iš tiesų kažkas yra, nes maldelė išklausoma. Greičiau jau pragare, nes…

odium: …atmosfera kaista. Visų žvilgsniai nerimastingai krypsta scenos link. Ir štai pagaliau jie pasirodo… Trys senukai, daliai publikos tinkantys į tėvus – SODOM. Pirma mano reakcija – „o kur Tomas“?. Taigi va! „O dievai, o kur jo ūsai???“. Bet reikia pripažinti, šio vyriško pasididžiavimo nebuvimas thrasho didingumui įtakos tą vakarą neturėjo. Smogta buvo į pačius paširdžius. Tokią energiją man teko matyti tik per švedų ENTOMBED pasirodymą. Pogo sūkurys malasi be perstojo, prakaitai tyška į visas puses. Ir nors scenos apsauga nebuvo itin tolerantiška, bet kaip kas mokėjo, taip tas linksminosi. Metalo veteranai sugrojo žinomiausius savo kūrinius. Ypatingos mano simpatijos skirtos grupės būgnininkui – tai jis palaikė visą nenuilstantį muzikinį ritmą. Ir darė tą tikrai puikiai. Net neabejojau, kad bisas bus. Jo metu neapsieita ir be MOTORHEAD koverio „Ace of Spades“. Tomas, atlikdamas viską „originaliai“, pakelia mikrofoną sau sulig nosim ir klasikine Lemmy poza supliekia viską „iki galo“. Ir nors asmeniškai aš nesulaukiau „The Enemy Inside“ iš paskutiniojo grupės disko, nepatenkintas likti negaliu – panašių pojūčių jau seniai neteko pajusti. Taip, tai buvo thrash metal iš didžiosios T, toks, kurį gerbti ir mylėti privalo kiekvienas.

Adis: Senukai (nors ne tokie jau jie ir senukai, tiesą sakant) pavarė. Tegul ir be ūsų, be baltų kedų, bet buvo tikrai kažkas nerealaus. Tokį energetinį užtaisą ir bujojimą atsimenu nebent CANNIBAL CORPSE šou metu. Garsas — pagaliau kokybiškas, tiek muzikantų, tiek publikos nuotaika — puiki, atmosfera — na, kažkas panašaus į “draugiška”, tik keliskart stipriau. Atstumo tarp muzikantų ir publikos (kad ir kaip besistengtų Vorai) beveik nebelieka. Energija liejasi nuo scenos, bet bangomis grįžta atgal. Ir Dėdės Tomo komanda, pačioje pradžioje nusiteikusi ganėtinai santūriai, atsipalaiduoja.

Va tada ir pasidaro aišku, iš kur atsirado terminas “thrash”. Būgnai kala lyg kažkokia košmariška mašina, sumontuota iš kaulus traiškančios mėsmalės ir kelių kulkosvaidžių lizdų. Gitaros tiesiog švirkščia energiją, kartu kurdamos ir sakyčiau netgi visai linksmą nuotaiką. Dėdė Tomas vadelioja visą šią peklą — netgi sakyčiau, visai ne agresyviai, o gana ironiškai, o retkarčiais — vos ne familiariai, lyg sėdėtų kabake.

Bet rojaus žemėje nėra. Daug ką daug kam gadina labai jau stropūs apsauginiai. Nepaisant to, keletas idėjinių drąsuolių spėja prasiveržti į “fronto liniją” ir spėja liuoktelėti į minią.

odium: Nepaisant visų nesklandumų, kol kas tai buvo geriausias koncertas šiais metais. Ne muzikine prasme, bet dėl viso „tūso“. Iš tikrų, kaip kažkada pastebėjo vienas kolega, „senukai moka pavaryti“. Ir negali su tuo nesutikti. Tikiuosi, jog kitą savaitę įvyksiantis NILE koncertas pratęs iki šiol besitęsiančią euforiją.

Adis: …AUSGEBOMBT!!!