OBITUARY Lietuvoje – tobulo koncerto pavyzdys

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Ir imuosi tvirtinti šią ereziją visai ne dėl to, kad kažkuria kūno dalimi (gal širdimi, gal smegenimis) priklausau Ferrum komandai, ar dėl to, kad kažkas užsakė pagiriamąjį straipsnį. Ne, tokiems dalykams reklamos nereikia. Bet palankstykime pirštus, skaičiuodami visus „už“ ir „prieš“.

Taigi: buvo tylus ir kaštas liepos vakaras, dangus giedras, Vilniaus gatvėse įtartinai padaugėjo „neformalaus“ jaunimo, o ir aš, šiam vakarui pasidėjęs baltą chalatą ir užsitempęs naftalinu prasmirdusius juodus marškinėlius, kulniuoju į dešinįjį Neries krantą, kur vienam vakarui „Forum Palace“ virto „Ferrum Palace“. Jausdamasis kiek nedrąsiai įsispraudžiu į vidų – visgi įpratimas prie „Mulen Ružo“ daro savo. Nieko, pora bokalų nesvietiškai brangaus alaus labai pagreitina adaptacijos procesą.

Koncertas vėlavo visai nežymiai, kokias penkiolika minučių ir tai tik dėl to, kad iki numatyto laiko dar ne visi žiūrovai spėjo sueiti į vidų. Ir taip – vienas po kito scenoje pasirodo plaukuoti barzdylos iš Floridos, pasigirsta pirmieji akordai ir į sceną pasidabinęs baltadante amerikietiška šypsena tarytum uraganas įsiveržia Džonas Tardis! Taip, ponios ir ponai, be jokios įžangos, pristatymo ar kitokių niekų – tiesiog bac! Kaip plyta ant galvos, ir įsirėžia į nuo karščio atbukusią smegeninę!

Tas pats balsas, kadaise, skambėjęs iš plėvele apvyniotų „Vilmų“ ar „Elektronikų“, žmonės, kurių įrašus suklausydavome iki skylių, stovi čia pat, ištiesk ranką ir pasieksi! Šviesūs, pietietiški plaukai iki juosmens, nuoširdus bendravimas su publika ir jokios pozos – tokį bendrą įspūdį paliko vokalistas.

Kitas asmuo, kurį norėjosi pamatyti, tai gitaros virtuozas Ralfas Santola. Apturėjome ir šį malonumą. Reikėjo ne tik girdėti, bet ir matyti, ką jis išdarinėjo su vargšu savo instrumentu! Nors Trevoras irgi nenusileido – KAIP jiedu pasikeisdami „pjaustė“ gitarų solo! Visgi „senoji mokykla“ turi šarmo: staugti „Black Inside“ ar „Slowly We Rot“ sykiu su grupe – malonumas ne menkesnis, nei geras orgazmas.

Apie tai, kas dėjosi prie scenos, manau, net pasakoti nėra reikalo – stebiuosi tik, kaip iš tos mėsmalės nieko kojomis į priekį neišnešė. Nors reali grėsmė kilo tik scenos „narams“ ir tai ne dėl to, kad gali nusisukti sprandą, o dėl to, kad piktas dėdė apsauginis gali nutarti pasipraktikuoti savo kovinius įgūdžius ant tavo kailio.

Kitas punktas – garsas. Tokio idealaus, švaraus ir taip puikiai subalansuoto įgarsinimo dar neteko girdėti per visą savo tąsymosi po koncertus praktiką. Nuoširdžiausi sveikinimai garso operatoriams. Matyt, nemažai lėmė ir apvali salės forma – kad ir kurioje patalpos vietoje būtum, girdimumas nė kiek nenukenčia. Koncertas truko beveik porą valandų ir jam pasibaigus buvo vienas jausmas – „Dar! Noriu DAR!“ Nors, man regis, būtų buvę maža visos sugrotos diskografijos.

Grįžęs namo įspūdžių pilnomis kelnėmis, ilgai negalėjau užmigti, vėl ir vėl sukdamas galvoje koncerto fragmentus. Jausmas, kad pamatytas renginys iš tiesų kainavo kiekvieną išleistą centą. YA CTHULHU!