NOVEMBERS DOOM ir AGALLOCH koncertas Prahoje – čekiškų renginių ypatumai

Kai internete užtikau informaciją, jog „vos“ už 1200 kilometrų nuo gimtosios Lietuvos koncertuos dvi grupės iš Amerikos – NOVEMBERS DOOM ir AGALLOCH – švelniai tariant, susileidau… Šiurpas perbėgo visu kūnu, akys sudrėko iš džiaugsmo. Gerai dar, kad tik akys, nes atsarginių kelnių su savimi tuo metu neturėjau. Mintis buvo aiški – mirštantis, leisgyvis ar dar kokios kondicijos, bet aš ten pateksiu. Nors ir pėsčias.

Du aukščiausios klasės kolektyvai vienoje vietoje – ko daugiau ir begali norėti. Grupės, kurių nežinoti nevalia, o jei jau taip atsitiko, tai, tamstos, patys kalti esat. O dar pagardinkim šį pasirodymą danais SATURNUS bei belgais THURISAZ, ir čia jau gausime mini festivalį. Teisybės dėlei reiktų pasakyti, jog šių keturių kolektyvų turas Europoje būtent ir vadinamas festivaliniu turu – „Metal Zone Doom Fest“. Bet, kaip paaiškėjo vėliau, kadangi danų legendos dalyvauja tik pusėje šio turo pasirodymų, tai žodžio „festivalis“ per daug ir neeskaluosime…

Labai džiugu, jog ne man vienam šis koncertas pasirodė beesąs daugiau nei stebuklas, todėl ta proga ekipažas susidarė pakankamai gausus ir kokybiškas. Kelionė, kaip visada, neprailgsta su tautosaka – satanistinėmis dainomis, gėrimais, miškais ir miškeliais, pentagramomis ir panašiais dalykais. Tas pasirodo nelabai suprantama vairuotojams, kurie pradeda įtarti, jog kelionės metu jie gali būti neišvengiamai paaukoti nelabajam. Bet ir čia konsensusas sėkmingai pasiekiamas, ir vargais negalais pasiekiame išsvajotąją Prahą.

Iki koncerto pradžios dar geras pusdienis, tad per daug nemąstę išsilaipinam miesto centre (o ne kur nors arčiau klubo „Black Pes“), kas, tiesą sakant, vėliau kainavo ne tiek jau ir mažai nervų. Nevisiem. Mėgstantiems turistinius pasakojimus pasakysiu, jog Čekijos sostinė – nepadoriai pigus miestas, kur be problemų tvarkingam ir stilingam restoranėly gali nusipirkti vietinio alaus bokalą už tris litus. Ir maistą skanų daro. Svarbiausia – su daug „cebuliaus“. Bet čia tik geroji viso to pusė. Nes vėliau paaiškėja trys dalykai: pirma – koncerto klubas yra kažkur Prahos priemiestyje, antra – nurodytojo adreso neįmanoma surasti jokiame žemėlapyje, ir trečia – čekai nemoka arba nenori kalbėt ir suprast angliškai. Kiaulės. Įtardami, jog nuvykti iki klubo užtruks ne vieną valandą, išskubame vos papietavę. Įdomu tai, kad kiekvieną kartą kažko paklausus informaciniuose kioskeliuose, į tą patį klausimą negavome dviejų vienodų atsakymų. Kitaip tariant, išmaišėm pusę Prahos centro pirmyn atgal, kol galiausiai šiaip netaip atsidūrėme „ten“, kas reiškė, jog „Black Pes“ jau visai panosėje. Tik va, kur ta nosis, taip ir nesupratom. Nejučia buvo apėmus panika, jog koncertą praleisim taip ir besiblaškydami privačių namų rajonuose, panašiuose į mano gimtojo miesto Stachanoviečius, bet tai jau būtų savižudybė. Ir tik su dievų (bei saviškių) pagalba galiausiai kelios minutės po pusės septynių pasiekiame taip trokštamą kelionės tikslą… Koncertas netrukus prasidės, tad dar greitai numalšiname kelionės troškulį ir visas negandas…

Klubas „Black Pes“… Na, net nežinau, kaip čia jums jį pristatyti. Turbūt dauguma aspektų palyginčiau jį su mūsų „Intro“, tik dar labiau DIY stiliaus. Išskyrus garso prasmę, nes kaip parodė koncertas, įgarsinimui priekaištų nelabai galėjai rasti… Nieko nelaukę lietuviai apspinta „prekybos stalelį“, nuo kurio šluoja viską, kas tik pakliūna po ranka. Turo vadybininkas Carl, atrodo, lieka patenkintas ir sužavėtas gan gausiu mūsų būriu. O aš jau žingsniuoju scenos link, kur pasigirsta gitarų garsas.

Pirmieji savo kūrybą demonstruoti pradeda belgai THURISAZ. Tai atmosferišką death ir black metalo mišinį grojantis kolektyvas. Nesu per daug susipažinęs su jų muzika. Gal todėl, kad neradau joje kažko artimo sau. Kita vertus, programos atlikimas nusipelno pagarbos už kokybiškumą. Kaip jau ir minėjau, garsas – puikus. Jei labai norėčiau prikibti prie pasirodymo, galėčiau įvardinti nederėjimą tarp pagrindinio Peter vokalo ir pritariančiųjų – jautėsi šiokia tokia disharmonija. Bet prie kitų detalių kabinėtis neapsiverčia liežuvis. Kelios svajingos, bet kartu ir sunkios dainos atrodo tinkamos apšildymui, tad dėkojam belgams ir jau nenustygstu vietoje išgirsti savo dievukus…

Dar paminėsiu keletą statistinių elementų. Mano akimis koncerte buvo ne daugiau kaip 110 žiūrovų. Ir daugiau nei dešimtadalis jų – lietuviai. Koncerte sutiktas Prahoje besimokantis vilnietis teigė, jog čia – dar pakankamai daug žmonių, nes prieš kurį laiką vykęs brutalūzų NILE pasirodymas nesutraukė net šimto ilgaplaukių… Mhm, kartais pagalvoju, ar tikrai jau pas mus tuo klausimu viskas taip blogai? Bet dabar jau ne apie tai…

AGALLOCH yra kolektyvas, kurį žinau jau beveik dešimt metų. Nuo pirmosios savo demo kasetės „From Which Of This Oak“ jie pakerėjo taip stipriai, jog iki šiol šie Portlendo atstovai išlieka viena mano mėgiamiausių grupių. Ir įdomiausių, kas be ko. Ir štai, dabar jie prieš mane – nenusakomas jausmas… Jei reiktų pasakyt, kaip atrodė visas pasirodymas, pavadinčiau tai elegantišku metalu. Tamsus, bet malonus jausmas, nostalgiškos melodijos, griežtumas ir lyriškumas viename. Bet svarbiausia savybė – paprastumas ir nuoširdumas. AGALLOCH sugrojo keletą dainų iš naujausio disko „Ashes Against the Grain“, keletą iš turbūt žinomiausio albumo „The Mantle“, na o kai nejučia iš vienos kompozicijos perėjo prie kūrinio „Dead Winter Days“, mano savijauta pasiekė nirvaną… Iš tikrųjų, laukti ir žiūrėti tokių grupių pasirodymus yra gan rizikinga, nes tu visada tikiesi mažo stebuklo, o tokiu atveju galima ir labai nusivilti. Bet ne šį kartą. Vienintelis dalykas, ko trūko – ilgesnis pasirodymas. Amerikiečiai sugrojo turbūt ne daugiau kaip 6-7 dainų, bet žinant faktą, jog dažnai jų trukmė viršija bent jau aštuonias minutes, gal viskas buvo taip, kaip ir turėjo būt. O gal tiesiog per gerai…

Kas gali būti po ekstazės? Nebent rojus. Beveik ten ir atsidūriau, nes NOVEMBERS DOOM pasirodė ne ką prasčiau, nei prieš tai matyti jų kraštiečiai. Šie Čikagos doomeriai, bent jau mano prioritetuose, stovi šalia legendinių britų MY DYING BRIDE. Ir dar tikrai didelis klausimas, iš kurios pusės. O jų 2002 metų diską „To Welcome The Fade“ pavadinti opusu yra pats „švelniausias“ žodis, kokį tik dabar sugalvoju. Scenoje pasirodo stotingi vyrukai, plaukais ligi pat pasturgalio, ne ką mažesniais pilvukais. Gal vaizdelis ir ne iš pačių maloniausių, bet jų atliekama muzika yra visiškas gėris ir grožis mano ausims. Melodingas ir sunkus death/doom metalas sutinkamas labai šiltai. Muzika maloniai kaitina dūšią, o Paul Kuhr vokalas yra turbūt pats nuostabiausias balsas, koks tik gali būti tokiame stiliuje. Visiška palaima ateina išgirdus pirmuosius „Not The Strong“ akordus… Nebesusilaikau. Dar keletas kūrinių iš mėgiamiausiojo disko ir galiu ramia sąžine numirti. Ko trūko šį kartą? Vėlgi ilgesnio pasirodymo. Baigus šiems groti salėje girdėjosi viena frazė „pakartot“ – lietuvaičiai tikrai parodė, jog jie myli šią muziką. Ir tas neliko nepastebėta – vieną savo kūrinių lapkritiniai dedikavo būtent mūsų tautiečiams. Bet nors ir kiek prašėm nepamiršti ramiojo „If Forever“, ir be jo viskas praėjo kažkur ne ant žemės. Gal ir danguj.

Ech, apsąlu prisiminęs tas akimirkas… Kad dar jus paerzinčiau, galiu pasakyti, jog pusė litro šalto ir gardaus čekiško alaus koncerto metu tekainavo šiek tiek daugiau, nei porą litų. Pavydėkit. Koncertas buvo puikus, jei ne idealus. Fotografavimasis su muzikantais, šiltas bendravimas ir jauki atmosfera įsimins ilgam. Kelionė namo jau buvo visiškai rami – su lengva širdim ir, atrodytų, padarytu mažu žygdarbiu – pamatyti tai, ką privalai. Vienintelė mintis, neduodanti ramybės – tokios grupės nenusipelnė groti prieš tokį mažą kiekį publikos… Kita vertus, galbūt būtent tokia aplinka ir suteikė nepakartojamą pojūtį. O kas būtų, jei būtų, pakalbėsime jau kitą kartą.