„Naujas kraujas 2006“ – tegyvuoja šviežiena!

Foto: Crazyte. Daugiau foto čia>>

Ankstyvas rytas. Keista būsena – nei sapnas, nei realybė. Jaučiu kažkokį skystos konsistencijos medžiagos keliamą kutenimą vidinėje nosies pusėje. Pramerkiu akis – keli kraujo lašai puošia mano minkštąją pagalvę. Simboliška, bet būtent taip man prasidėjo praėjęs šeštadienis. Diena, kuomet turėjo vykti tradicinis debiutuojančių grupių festivalis „Naujas Kraujas“. Jau dešimtasis ir deja – paskutinysis. Pagalvojus apie tai prieš akis prabėga visi po šiuo pavadinimu vykę koncertai – nuo pačių pirmųjų, vykusių jau legendomis apipintame „Kablyje“, vėliau naujokus priglaudusiame „Pepsi zete“, pastaruoju metu alternatyvių renginių meka buvusiame „Mulen ruže“ ir galiausiai – „Bravo klube“, kuris anksčiau slėpėsi po keletu pavadinimų. Visi koncertai savitai išlikę atmintyje. Net neabejoju, kad tai įtakojo visų grupių, grojusių šiame festivalyje, pastangos. Nes kaip visada, jaunimas pasižymi dviem dalykais – entuziazmu ir nuoširdumu. Būtent tai ir pakerėjo.

Na o šis jubiliejinis renginys kaip niekad viliojo įvairiausios stilistikos grupių gausa. Ne ką mažiau intrigavo ir tas faktas, jog vos vieną kolektyvą buvo tekę matyti gyvai. Simboliškai pasirodymui atrinka 10 grupių iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Visagino. Nevisus dalyvius būtų galima pavadinti naujokais, bet kaip ten bebūtų – jie čia ir jau pasiruošę nustebinti gan gausiai susirinkusią publiką.

Kaip ir visada, grupių grojimo eiliškumas išaiškinamas burtų keliu prieš patį koncertą. Pradedam. O ši, ne itin maloni procedūra, šį kartą atitenka, vilniečiams FAILTE. Bet reiktų pasakyti, kad jų atliekamas linksmas ir nestandartinis rokelis buvo kaip tik ta muzika renginio pradžiai. Atrodo, ne itin originalios muzikinės idėjos skamba pakankamai įdomiai ir užvedančiai. Dviejų vokalų, vyriško ir moteriško, derinys, keletas gitarų ir virtuoziškas bosisto grojimas neleidžia nuobodžiauti. Tiesa, nevisiems. Susilaukiama ir nepasitenkinimo dėl…. rusų kalba atliekamų dainų. Šiuo atveju galiu padaryti tik tokią išvadą – iš dainos žodžių neišmesi, bet bent jau su publika bendrauti siūlyčiau lietuviškai. Sėkmės.

Antrieji scenoje – gotikinio metalo atstovai DEGRADATONIA. Nėra ko slėpti – prieš renginį sužinojęs, kas slypi po šiuo pavadinimu, tikėjausi tikrai neblogo pasirodymo. Ir mano lūkesčiai lieka išpildyti. Netgi viršijami. Keturios figūros, du balsai ir tamsi, melancholiška atmosfera. Žemas vokalas neleidžia šios grupės lyginti su saldžiomis suomiško tipo gotikinėmis grupėmis. Tiesa – vietomis pritrūkdavo aršesnio balso, kurio taip reikalavo mano ausys. Ir visgi šių žmonių grojamas doomiškas gothic metal sukėlė nuostabą ne tik man. Tas keturių dainų pasirodymas prabėgo greitai, bet paliko daug šilumos. Jie turi viską – techniką, išvaizdą, patirtį. Viliuosi, kad jų pastangos bus įamžintos albumo pavidalu.

Trumputė pauzelė ir instrumentus jau derinasi tretieji, vėlgi vilniečiai – LACK OF BRAIN. „Metalcore“ skelbia prierašas šalia grupės pavadinimo. Hm, galima ir sutikt, ir paprieštaraut. Vaikiai dar tikrai jauni, bet instrumentus valdo visai neblogai. Muzikoje surasime praktiškai visų metalo stilių bruožų. Blogai tai ar gerai – sunku pasakyti. Kažkada pačiam teko gauti pastabą, kurią būtų galima pritaikyti ir šioje vietoje – „tai, kas atrodo turėtų būti grupės privalumu – įvairumas, šiuo atveju tampa labiau trūkumu“. Ir iš tikrų, vietomis muzika tampa tiesiog chaosu, instrumentų partijos nelabai pritampa viena prie kitos. Ta pati situacija ir su vokalu – labiau įstrigo ne balso įvairumas, o baltas žmogaus su mikrofonu megztinis. Na ir pabaigai, kad nesudaryčiau neigiamo įspūdžio – potencialas tikrai yra. Muzika energinga ir užkabinanti. Tik dar šiek tiek repeticijų tikrai nepakenktų.

Jau tik sužinojus renginio dalyvius, įvairiuose portaluose netilo diskusijos apie būsimus festivalio favoritus. Vienais iš jų, o kartais ir pagrindiniais, buvo įvardijami visaginiečiai WAYSIDE PEAKS. Na, nežinau, ar juos tikrai galima vadinti debiutantais, kai grupė yra susikūrusi dar 1994 metais. Kaip ten bebūtų – jie jau scenoj. Visos tos kalbos apie juos, kaip potencialius nugalėtojus, man labiau kėlė juoką. Nes pasiklausius festivalio tinklalapyje skelbtų kūrinių, būtent ši ketveriukė man paliko blankiausią įspūdį. Nieko gero ir nesitikėjau. Bet kai vyrai užgrojo, buvau priverstas užčiaupti savo burną. Tai, ką jie sukūrė scenoje, pavadinkime progresyviu hard roku. Keturi trumpų šukuosenų vaikinai virtuoziškai valdė savo instrumentus. Viskas atidirbta iki mažiausių natų, visiška harmonija ir tikslumas. Ir nors vokalas – na, niekaip jis man nesiderina ten, bet tai jau tik mano bandymas įkasti ten, kur nėra prie ko prikibti. Aukščiausia klasė ir ne kitaip.

Nežinau ar vis dar paveiktas visaginiečių muzikos, o gal jau ir keleto bokalų alaus, nekantriai laukiau dar vienų gotikinės pakraipos atstovų, kauniečių DREAMLAND POETRY, pasirodymo. Tai buvo būtent tas kolektyvas, kurį jau teko matyti viename koncerte laikinojoje sostinėje. Ir deja, tenka nusivilti, kad būtent praeitas debiutas pasirodė labiau vykęs, nei šiame festivalyje parodyta programa. Gerai žinomi veidai ir patirtis vis tik neužgožė tų dalykų, neleidusių iki galo mėgautis grupės pasirodymu. Vėlgi du vokalai – vyriškas ir moteriškas, bet derėjimo tarpusavyje nelabai surasime. Jei būtų atskiros partijos, viskas gal ir būtų tvarkoje. Kolektyvo pateikta gotikinio metalo dozė man buvo lyg tarpinis variantas tarp XESS (neverta stebėtis, nes čia groja du šios grupės nariai) ir jau amžiną atilsį STRANGERS IN AVALON. Gražu, bet dar reikalauja darbo ir išbaigtumo.

Nedidelė pertrauka, bet kadangi dar laukia penki debiutantų pasirodymai ir festivalio svečiai, tai neilgai trukus sceną okupuoja vilniečiai GRAVEYARD. Dar viena viltis, kuri turėjo nustebinti mane. Nustebino. Deja, neigiama prasme. Turbūt vienintelė koncerto grupė, kurios įrašas man patiko kur kas labiau nei gyvas pasirodymas. Muzika – kažkas link stoner metal/rock. Vietomis gan primityvus ir nuobodus, tačiau tokias nuotaikas greitai keičia ir ausiai mielos melodijos. Asmeniškai tikrai nežavėjo vokalas. Atrodo, viskas taip dirbtina ir daroma per prievartą. Ką gi, lieku šiek tiek nukabinęs nosį. Bet viskas nėra taip blogai, tikrai ne. Padirbėjus ties keliomis vietomis, tikrai tikiu, kad sunkiojoje scenoje grupė atras savo nišą. O trūksta iki jos ne tiek ir daug.

Kaip jau minėta anksčiau, šis jubiliejinis festivalis pasižymėjo plačia grupių muzikine stilistika. Todėl linksmo ska atstovai SAINT OIL SAND nieko nustebinti neturėjo. Kiek mano atmintis veikia, iki šiol NK niekada nematė panašios pakraipos muzikos. Gal ir be reikalo, nes vilniečių užkurtas šėlsmas susilaukė tikrai nemažo palaikymo. Linksmai skambėjo dūdos, šauniai klausėsi nuotaikingi tekstai. Patiko ir man, ir likusiai publikai. Pasirodymas buvo aiškus ir per daug neprailgo. Ir priežasčių tam nebuvo. Na, nebent viena.

O ta viena priežastis vadinasi THE PERPLEXX. Taip taip, daug šurmulio sukėlė klaipėdiečiai ir pritraukė į pastaruoju metu daug kritikos iš metalo gerbėjų sulaukiantį festivalį ateiti ne vieną dešimtį ilgaplaukių. Bet kad buvo verta – faktas, kuriuo abejoti neverta. Nors ir kaip stengėsi Vovka su garsu, pradžioje viskas skambėjo gan prastai ir net nesupratau, kad grupė jau groja, o ne vykdo soundchecką. Bet vėliau viskas susitvarkė ir muzika atsiskleidė ta didybe, kokia ji ir privalo būti. Puiki technika, įsimenančios melodijos ir nepriekaištingas atlikimas. Vietomis, bent jau man, kilo per daug asociacijų su švediškomis kapelomis, bet nieko blogo tame nėra. Aukštumoje. Manau, po jų pasirodymo dauguma balsavimo anketų buvo užpildytos būtent šiųjų pavadinimu… Beliko galutinis verdiktas.

Bet pastarojo dar teko palaukti, kadangi savo eilės laukė dar dvi grupės. Viena iš jų – vilniečiai SERUM. Kad ir kaip būtų negražu kritikuoti naujokus, bet teks. Na, bent jau truputį. Tik išgirdę pirmus akordus, susižvalgome su kolegomis. Girdžiu METALLICA „Enter Sandman“. Koveris? Po kelių minučių ši mūsų nuomonė paneigiama. Po keletos dainų, girdžiu jau P.O.D. ritmus. Ir vėl koveris? Nu ne. Taip nelabai ir supratau, kur čia šuo buvo pakastas. Belieka pridurti, kad grupė atlieka alternatyvųjį roką. Nereikia abejoti, kad savo vietą vaikiai suras. Bet tai nebus didžiosios koncertinės salės. Greičiau tiesiog kampeliai prirūkytose roko kavinėse. Bet juk ir ten labai puiku girdėti savo mėgstamas melodijas.

Ką gi, ką gi, priartėjome prie paskutiniųjų vakaro konkursantų. O jais tapo undergrounde jau žinomi WOZU. Šio trio atliekamas tvarkingas ir stiprus rokas paliko visai neblogą įspūdį. Vietomis trūksta ugnelės, bet energijos čia pakankamai. Atlikimas – profesionalus ir pavyzdingas. Bet va, kažko man mažoka, kažkokio „cinkelio“ trūksta. O gal jau tiesiog nuovargis daro savo. Bet debiutantų pasirodymą šie vilniečiai užbaigė tinkamai.

Išgirdome visus konkurso dalyvius, beliko tik vakaro svečiai. O jais tapo pagoniško black metalo atstovai OBTEST. Prieš jų pasirodymą renginio organizatorius Ugnius Liogė dar paaiškina visus balsavimo įmantrumus ir tada prasideda pekla. Neseniai grįžę iš savo mini turo po Vokietiją ir Airiją, šieji parodo, kad ne be reikalo savo gimtinėje jau įgavo kultinį statusą. Ir tikrai, nors garso sąlygos nežavėjo, iš savo pasirodymo jie išspaudė viską, ką galėjo.

Galiausiai renginio kulminacija – nugalėtojo paskelbimas. Kaip ir dera paskutiniam festivaliui, pagerbiami ne vieninteliai. Užbėgant įvykiams už akių tenka pasakyti, kad retas atvejis šio konkurso istorijoje – tiek publikos, tiek ir komisijos nuomonės visiškai sutapo. Todėl apdovanojimai pradedami nuo antrosios vietos pagal publikos skirtus balsus. And the winner is….. DEGRADATONIA. Na, sakykit jūs ką norit, bet jie to verti. Tokio stiliaus muzikos Lietuvoje trūksta. O ypač su tokiu atlikimu. Tik sėkmės jiems, tik sėkmės. Toliau pristatomi antrosios vietos laimėtojai pagal komisijos skirtus balus. O šieji buvo sužavėti klaipėdiečių atstovais. Taigi THE PERPLEXX tuščiomis namo tikrai neišvažiavo. Pridurti galiu tik tiek, kad šiaip grupei galime pritaikyti būtent tuos pačius žodžius, tik ką skirtus ir DEGRADATONIJAI. Lauksim įrašų.

Na ir galiausiai tie vieninteliai. Taip, jūs atspėjote – WAYSIDE PEAKS. Jie nuskynė visus laurus. Ir nori nenori tenka pripažinti, kad vaikinai to buvo verti. Savo darbu ir užsidegimu jie padarė tai, kas pakerėjo visus. Paskutinis šio festivalio prizas iškeliauja į Visaginą (ar Vokietiją, kur šiuo metu bazuojasi šie muzikantai).

Apibendrinant norisi paminėti keletą faktų. Pamatėme, kad turime visko – roko, stonerio, gotikinės muzikos, metalo, ir t.t. Vilčių tikrai daug ir gan didelių. Asmeniškai mane liūdinantis dalykas – vokalas. Taip ir nesugebėjau atrasti visoje 10-yje grupių nors vieno balso, kuris butų itin pamaloninęs mano ausis. Bet jei nekreipsime dėmesio į šį faktorių, tiesiog paremtą neginčijamu dalyku – skoniu, ateitis tikrai bus. Ir ji bus nugalėtoja. Tegyvuoja šviežiena.