Metalo koncertas Utenoje - brutalumo fiesta alaus sostinėje

Foto: Edita Z. Daugiau foto čia >>
Taip pat skaitykite: Kultinis metalo koncertas Utenoje – pleškesys iš provincijos

Aukštaitijos sostinė Utena nuo seno garsėjo savo sunkiąja scena. Vien ko verta žymioji pagan/black grupių kolonada – POCCOLUS, ZPOAN VTENZ, HA LELA. Pridėkime dar brutalūzus SAPLES, gotikinio roko veteranus SIELĄ… Deja, kai kurie iš paminėtųjų jau seniai išliko tik įrašuose ir prisiminimuose, kiti gi apipinti gandais apie egzistavimo pabaigą, treti jau visai užmiršti. Tačiau jau kelinta savaitė mano galvoje sukosi mintis būtent spalio 8-ąją aplankyti aukštaičių kraštą. Priežastis tam buvo svari – brutalios metalo muzikos koncertas.

Jau vien mintis, kad pajūrio krašto doomerius bus galima pamatyti arčiau nei Klaipėda masino mane ankstyvą šeštadienio rytą keltis iš lovos ir ruoštis kelionei (numanoma – neliūdnai). Sklido gandai, jog renginio organizatoriai atvykėliams iš kitų miestų žadėjo surengti vakaro pratęsimą kažkokiame sodelyje (o gal net ir pirtelėje). Bet iš savo skaudžios (užtat įdomios) patirties padarau išvadas ir, nors bobos su savo vasara kaitina orą, apsirengiu šiltai. Vis tik susitikęs su bendrakeleiviais suprantu, kad jų patirtis buvo kur kas skaudesnė – arsenale ne tik megztiniai, bet ir antklodės, miegmaišiai, pagalvės ir panašus garderobas. Judam!

Utena pasitinka saulėtu dangumi ir visom vaivorykštės spalvom švytinčia “Senukų” iškaba. Laiko dar turime, todėl nepraleidžiame progos apžiūrėti miesto įžymybes. Be abejo, akį labiausiai traukia tie du suoliukai vandens telkinio pakrantėje. Sėdim, gurkšnojam, gėrimės tikrai gražia gamta. Pro šalį kur ne kur plauko ilgaplaukis jaunimas, ir velniai čia juos supaisysi – vietinis ar sveteliai. O ir skirtumas koks.

Nenumaldomai artinantis 20:00 valandai (būtent šiuo laiku buvo numatyta renginio pradžia) patraukiame link „Dispar“ (pusę kelio spėliojau ir mąsčiau, kodėl šis pavadinimas man taip asocijuojasi su viena rusų doomerių komanda). Ką gi, lauke žmonių ne per daugiausiai, bet šioks toks sujudimas jaučiasi. Ilgai nelaukę patraukiame vidun. Skirtingai negu sostinės renginiuose bilietus čia pardavinėja kasoje sėdinti maloni moteriškaitė (taip, kaip ir paskutinį kartą laikinojoje sostinėje). Hm, gal ir gerai – mažiau korupcijos, pagalvoju). Maloniai nustebina pats klubas: ganėtinai jaukus, pakankamai vietos (ir ne todėl, kad žmonių kiekis nedidelis), o ir pati scena atrodo ohoho. Su nekantrumu laukiu pirmųjų muzikantų. Kaip ir reikėjo tikėtis, jais tampa vietiniai MORTUARY. Kiek teko girdėti apie šiuos jaunuolius, groja jie tik koverius. Na, negaliu sakyti, kad labai žavi mane tokie dalykai, bet ankstyvų išvadų daryti nesinori. Ir gerai, kad nepadarau. Groja. Akivaizdu, kad vaikiai instrumentus valdo visai be problemų. Mintyse guodžiuosi, kad galėčiau ir aš taip pavaryt :). Garsas ne iš pačių geriausių, ką išduoda praktiškai nesigirdinčios gitaros ir ironiška bosisto šypsena besidairant į visas puses. Bet man vis tiek patinka. Ypatingai užkabliuoja kažkur baisiai girdėtas priedainis, nu bet padėk dieve – niekaip neatgaminu, kas per dalykas. Ir jau praėjus geroms kelioms minutėms suprantu, jog taip maloniai gomurį nuteikusi daina buvo LACRIMOSA „Copycat“. Dar didesnė ekstazė mane užlieja jau besibaigiant vietinių herojų pasirodymui – AMON AMARTH „Thousand years of oppression“….. Utata, laukiu nesulaukiu, kada jaunimas pradės ir savo dainas kurt. Užskaitom!

Ką gi, antrieji scenon ropščiasi bent jau kol kas vieninteliai death/doom atstovai šalyje – CAECUS CAELESTES. Nėra ko slėpti – būtent dėl šios grupės likimas ir atvedė mane čia. Iš anksto buvo žinoma, kad skambės jie be vokalo… Hm, savotiška mintis – sostinė be būgnininkų, pajūrys – be vokalistų? Norisi tikėtis, kad ne. Daug neblogų atsiliepimų buvau girdėjęs apie klaipėdiečių – gargždiškių pasirodymus, taigi ir laukiau kažko daugiau. Sulaukiau, tikrai. Būgnininkas virtuoziškai ir tiksliai tokiai muzikai muša per instrumentus, gitaros – būtent tai, ko man ir reikėjo. Melodingumas ir sunkumas, melancholija. Et. Viskas vietoj ir taip, kaip ir reikia. Bent jau man. Kuklus pastebėjimas – geriausi tą vakarą….

Žadėto pigaus (bet skanaus) alaus vis dar nėra, taigi nutariam pabėgėti į netoliese esančią krautuvę. Dėl to tenka praleisti Panevėžio atstovų D.A.R. pasirodymą. Na, gal jau ir ne vien panevėžiečių, kadangi už būgnų nuo šiol pas tamstas sėdi naujas (senas?) narys Mangis. Taip taip, tas pats fekalistas iš Grolių. Baisi gėda, bet tik iš atsiliepimų galiu pasakyti, kad nauji vėjai grupei išėjo tik į naudą. Prižadu, kitą kartą įdėmiai viską stebėsiu pats. Rimtai.

Grįžtam į salę. Ant scenos jau rodosi sostinės analistai GROL. Meskit į mane akmenį, jei aš klystu, bet tai pirmas grupės pasirodymas (neskaitant kultinio open air „Woodstoko“) su nauju vokalistu. Ir jei jau minėtojo Dzūkijos miškų renginio metu pastaroji asmenybė mane, švelniai tariant, nuvylė, tai šį kartą atsiimu savo žodžius ir pavyzdingai stoviu pirmose eilėse. Linkt linkt, šast šast. Pasirodymas praeina stebėtinai greitai. Nors ko čia stebėtis, kai turbūt vidutinė gabalų trukmė neviršija vienos minutės. Pabaigai – „Analinis paršiukas“ ir visi laimingi dėkojam už gerą dozę linksmos nuotaikos.

Neilgai trukus sceną okupuoja Kauno death metal žvaigždūnai OSSASTORIUM. Na, manau, daug pasakoti apie šiųjų grojamą muziką ir sugebėjimus nereikėtų. Bet aš vis tik norėčiau. Nesu didelis tokios muzikos specialistas, bet akivaizdu, jog vaikinai iš laikinosios sostinės eina teisingu keliu. Kiekvieną kartą juos žiūrint pastebiu, jog techniškumo prasme grupė tobulėja vos ne akyse (suprasti kaip metaforą, o ne tiesiogiai). Ypatinga pagarba ir palaikymas iš mano pusės (ir nieko daugiau nei jūs pagalvojot) – Vabalui. Seniai bemačiau bosistą, taip mikliai bėgiojantį savo gitaros grifu. Plaukai plaikstos, kojos trypia, rankos tabaluojasi…. Stipru. Nekantriausi pabaigai dar išsiprašo biso. O kaipgi be jo.

Nors jėgos jau ir senka ir vis labiau tenka kovoti su nuovargiu, bet praleisti kitos vakaro grupės BURYING PLACE net nesiruošiu. Tuo labiau, kad matyti jų su nauju vokalistu bei antru gitaristu dar neteko (normaliomis sąlygomis). Žmonių atrodo jau gerokai apmažėję, bet ištvermingiausi dar bando laikytis drąsiai ir palaiko vilniečius prie scenos. Kad tai – brutaliausia vakaro grupė, abejoti netenka. Ilgalaikė muzikantų scenos patirtis akivaizdi, kas įtakoja ir muzikos kokybę. Gitaros skamba puikiai ir abiejų partijos tikrai maloniai dera tarpusavyje. Remo vokalas skamba stipriai, ir bent jau mano manymu, tikrai labiau tinka nei buvusio vokalisto Valinsko. Mėgaujuosi šiais naktiniais gitarų garsais… Viskas lyg sapne. Hm, o gal tikrai sapne? „Kelkis“, – sako man kolega ir patraukiam laukan, spausdami rankas atsisveikinant.

Fiesta įvyko. Mano manymu, net ir pavyko. Ir ne tik mano, bet ir kitų nuomone. Ir kaip gi čia taip praleidau taip visų mėgstamą skyrelį apie garsą? Kad nėr čia ką ir sakyt. Garsas buvo geras. Neidealus (kur Mortuarių gitaros ir Vabalo bosas?), bet tikrai geresnis nei vidutinis. O gal čia tik mano ausys kaltos. Kaip ir nujaučiau, sodo ar pirtelės aplankyt neteko. Todėl didelis ačiū s2 ir jau minkštai guluosi ant grindų. Iki susitikimų Utenoje? Tikėkimės.