„Metalmania 2008“ - thrashystų džiaugsmas

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Birutė: Sveiki, buvusieji bendražygiai, kiti dalyviai, o ir tie, kurie dėl įvairiausių priežasčių neaplankėte vienos iš žinomų ilgamečių metalizacijos vietų. Šiemet, kaip žinia, čia vėl keli autobusai (taip taip, alkobusai…) atvežė porą šimtinių sunkių lietuviškų galvų (ne paslaptis, ne vien nuo meilės atitinkamai muzikai). O būtent dėl tos kitos priežasties kelionė jais skyrėsi kaip popsas nuo metalo. Vienas išvyko jau ankstų penktadienio rytą, kad „seni“ kaulai ar šiaip komforto šalininkai bei norintieji geriau pažinti Katowicų vaizdus galėtų pabėgioti, pasėdėti „kabokuose“ ir pamiegoti visiškai horizontalioje padėtyje. Čia, sako, būta tvarkos, švaros ir beveik pavyzdingos ramybės. Kitas dvejuose aukštuose to paties penktadienio vakare išvežė kur kas triukšmingesnę kompaniją. Ir, kas blogiausia, kai kurie jos atstovai aiškiai turėjo kriuksinčių protėvių. Čia tuoj prieis Adis ir tars… Na, o man teko dalia keliauti dar vienu, kažkodėl pavėlavusiu išvykti dvejomis valandomis, nors dar turėjo surinkti ir kauniečius. Dalis bendrakeleivių dar Lietuvoje taipogi pademonstravo kiaulišką prigimtį. Dėl minėtų priežasčių kelionė šiais alkobusais išsiskyrė penketu su trim nuliais Lt pabrangimu. Prisimenant „Zombius“, belieka palinkėti ateityje gyventi švariau ir nedaryti gėdos pačioms kiaulėms…

Adis: Priėjau ir tariau… Priešingai nei muzikinė pusė (apie tai bus vėliau), ši Metalmanija iš tiesų pasižymėjo kaip išskirtiniausia pačios kelionės atžvilgiu, bent jau tiems, kurie atsidūrė pirmajame „Unity Productions“ autobuse, vykstančiame pro Alytų. Abejotinos vertės, bet kažkodėl kai kurių asmenų itin propaguoti ir gerbti trašyzmo priepuoliai, ypatingai pasireiškiantys skrandžio turinio pašalinimu per tą pačią įvesties angą, buvo būdingi abiems alkobusams, bet va bendražygio „pragėrimas“ pačiuose Katowicuose ir somnambulizmo apraiškų stebėjimas Lenkijos pakelės užeigos aikštelėje – čia jau išskirtinės pramogos, „nuskilusios“ tik „pirmajam“ alkobusui.

O muzikinė pusė… Jei atvirai, man šiemetinis lenkų festas buvo akivaizdžiai silpnesnis už pernykštį renginį. Ne, grupės buvo parinktos tikrai gerai, grojo – dauguma atvejų – irgi gerai, bet to trigubo, visiškai netikėto pernykščio smūgio – MY DYING BRIDE, SEPULTURA, TESTAMENT – nebuvo.

Birutė: Man, kaip oldskūlinei moteriškei, gimusiai su heviu ir užaugusiai su trešu, šiųmetinė Metalmanija kaip tik buvo pats tas, net viena iš geriausių. O kelionė į šį festą turi kažkokių mistiškų savybių: kada beišvažiuosi, vis tiek aikštelėje prie Spodeko atsirasi dar prieš kasų ir durų atidarymą. Šiemet teko laukti „tik“ porą valandų iki pirmųjų ir tris iki antrųjų.

Kaip įprasta, aš viduje jau nuo pat pradžių, taigi gurkšnodama lenkišką rytinę kavą ir užkandžiaudama žymiosiomis zapiekankomis, nugirstu pirmąsias mažosios scenos grupes. Lenkų CARRION ir PANDEMONIUM nieko ypatingo nedemonstruoja, nors smegeninę prieš didžiosios scenos įvykius išjudina neblogai. Kiek pamenu, abi jos groja death metalą, ir, kas būdinga lenkų publikai, jau sutraukia gana daug žmonių, kaip tokį ankstyvą metą. Deja, tai bus vienintelės mano girdėtos grupės šioje scenoje, nes tvarkaraštis taip lėmė.

POISON THE WELL pagrindinėje arenoje taip pat dar neišsklaido rytinio tingulio, taigi ten atsirandu tik maždaug ties rusų INSIDE YOU pasirodymo viduriu. Šiaip, dėl smalsumo, nes mane vis dar erzina šios šalies prodiuserių užmojai mokėti Metalmanijos organizatoriams nemažus pinigus ir kišti savas grupes, kurių iki šiol buvusios dvi, bent jau man, atrodė nevertos nė mažosios scenos. Ką gi, rodos, trečias kartas nemelavo, nes šiųmetinė komanda pasirodė besanti visai įdomi doom/gothic ir šiek tiek „aštresnio“ skambesio turinti komanda. Nelabai tinkamas tokiam stiliui atrodė vokalas, bet bendras įspūdis neblogas.

Adis: Pats į Spodeką įžengiu taip, kad pataikyčiau būtent į PRIMORDIAL. Senokai žinomi ir gerbiami romantiški airių pagonys, užsirekomendavę studijiniuose įrašuose, bet nėkart nematyti gyvame formate – nei video, nei savo paties akimis. Ir… vaikinai nustebina. Puikus šou pavyzdys, kaip suderinti saikingumą ir teatrališkumą, taip pat išlaikant tegul ir ne įmantriausią, bet vis dar intriguojančią muzikinio lygio kartelę. Paprasta, bet taiklu ir gražu. Daugiau tokių grupių.

Birutė: PRIMORDIAL viliojo ir mane. Labai nesėkmingai juos teko matyti viename iš „Wacken Open Air“ (2005 m.), kur perpildytoje, tvankioje palapinėje, kurioje dar ir garsas bei apšvietimas blogas, airiai atrodė nekaip, o galvoje sukosi mintis: išliksiu ar uždusiu… O dabar gi erdvi salė, didelė scena, puikūs efektai… Pritarsiu Adžiui: daugiau tokių grupių. Savo pusvalandį jie sugrojo užtikrintai, maloniai, demonstruodami ir įdomią muziką, ir galvų sukimo menus, o plikagalvis vokalistas – beveik saint vitiško šokio elementus. Kažkuo jie man priminė ARCTURUS, nors savotiškas keltų folko derinys su įvairių metalo krypčių skambesiu išskirtinis. Kartais grožis ir yra paprastume…

Adis: IMMOLATION. Tikrai techniška, tikrai savo vėžėse, viskas lyg ir tikrai gerai, bet… tikrai nuobodu. Maloniai nustebinti prieš tai grojusių airių, su kolega patogiai įsitaisome pusiau kietose Spodeko kėdėse ir netrukus pastebime, kad… snūduriuojame. Taip, čia ne vien muzika kalta, čia ir kelionės nuovargis, bet atsekti, ar čia tas pats gabalas, kurio pradžioje, regis, akimirkai užmerkei akis, neįmanoma. Tiesa, visiškam relaksui akivaizdžiai trukdo įkyrus apšvietimas…

Birutė: Aš tuo tarpu jau pajuntu tonizuojantį kavos poveikį, taigi per IMMOLATION jaučiuosi kuo puikiausiai. Visom prasmėm. Matau šią grupę pirmą kartą, nors per ilgametį „stažą“ tikrai daug jau teko pamatyti. Ir dar kartą jie „pasipainios“ Vilniuje balandžio 5 dieną. Bet tai nepakeičia noro „gyvai“ susipažinti su garsiaisiais Niujorko deferiais dar prieš jų benefisą gimtinėje. Be to, reikalauju kompensacijos už neatvykimą į tą pačią Metalmaniją 2003-iais. Ir „sueina“ IMMOLATION visai gerai. Neerzina manęs nei ganėtinas gabalų vienodumas, nei jau daug kartų death metalo scenoje girdėti akordai, o apšvietimas apskritai puikus. Taigi pasiruošimas grupės vizitui į Lietuvą atliktas.

Šiemet Metalmanija išsiskiria ne tik thrash metalo grojikų, bet ir grupių iš JAV gausa. Iš šio regiono yra ir FLOTSAM & JETSAM (F&J), pagaliau sulaukiau, kada galėsiu juos pamatyti savo akimis. Virš dvidešimtmečio gyvuojantys trašystai sugrojo taip uždegančiai, energingai ir puikiai, kad likau be žado. Ką, jie varė virš valandos? Kažkaip nepastebimai greitai laikas prabėgo! Pagarba „senoliams“ ir už tai, kad per tiek metų nepakeitė savosios „gerklės“, kuri tebėra Eric „A.K.“ Knutson asmenyje. Ką gi, benamiai bastūnai, laikykit taip ir toliau…

Adis: F&J – viena labiausiai mane intrigavusių komandų, iš serijos „kaip gyvai skamba oldskūlas???“ Ir tenka pripažinti: skamba jis vežančiai. Galbūt ne per visą pasirodymą, bet muzikantų nuoširdumas ir paprastumas tikrai daro savo. Keista, ar ne? Amerikiečiai, o tokie savi: vėliau užtikti „rūkomajame balkone“ ir prispaudus dėl autografų ant plakato, net susikuklina: „Man, you really sure ‘bout us?“ There‘re OVERKILL up there, you know?“ Bet, žinoma, plodami per pečius ir linksmai rėkaliodami, pasirašo.

Po amerikiečių ateina eilė kitam trašystiniam oldskūlui – istoriniams danams ARTILLERY. Deja, bent jau man jie kažkodėl palieka pakankamai blankų įspūdį. Galbūt vėl nuovargis kaltas, bet įrašuose jie skamba tikrai stipriau.

Mažojoje scenoje tuo tarpu EVILE. Vieni iš tos masės įvairių atspalvių trašyzmų, tą dieną nuolat traškėjusių iš šios scenos pusės. Bet, matyt, visgi kažkuo patraukusi ausį, kad net nepatingėjau kelti kūną nuo šiltosios palangės ir vilktis per visą koridorių vien tam, kad išsiaiškinčiau, kas čia groja. Iš tiesų – regis, nieko ypatingo, bet kažkokia detalė kabina.

Birutė: Ajajai Adi, toks vyras, o nuovargis taip pražūtingai veikia! Aš gi dar „padarau“ kavos puodelį ir pirmyn į ARTILLERY ataką. Sutiksiu, jog danai šou įtikinamumu ir ekspresija nusileido F&J, nekalbant jau apie vėliau grojusias pagrindines šios Metalmanijos trešerių pajėgas, tačiau bent jau aš pamačiau ir išgirdau tą ir taip, ko tikėjausi. Na, esu dėkinga Fliuzui ir Bomžui, savo vyriška kompanija padėjusiems galbūt susidaryti geresnį įspūdį apie ARTILLERY šou. Terror squad!

Adis: Marrrrrduk. Ėjau turėdamas išankstinį bandymą įsiteigti, kad jau seniai nemačiau jokio „gyvo“ bliako, todėl man bus įdomu ir naudinga stebėti šį pasirodymą. Bet… per pirmas penkias minutes paaiškėja, kad išankstinis įsiteigimas nesuveikė, ir per visą stebėtą pasirodymo dalį buvo klaikiai nuobodu. Beje, lygiai kaip ir prieš penkerius metus toje pačioje Spodeko arenoje, tik tada dar su stilizuotai bondažuotu Legionu vietoj šiuolaikinio, kiek kuklesnio, vos kraujais varvančio, Mortuuuuso… Visi suomiai iš Marduk/satanizmas tuk tuk tuk!

Taigi „klounų“ pasirodymas iškeičiamas į STOLEN BABIES. Pats gerai nežinau kodėl (neišsimiegojimas ir visos jo pasekmės?), bet vos priėjus prie mažosios scenos per šių amerikiečių avangardistų pasirodymą, pirma mintis, šovusi į apsnūdusias smegenis, buvo „o tai va kaip iš tiesų turėjo skambėti ANTIGONĖ?“. Iš tiesų, nesąmonė. ANTIGONĖ tuo ir žavi, kad ji ne amerikietiška, o mūsiška ir kad tokia, kokia yra (ar kokia buvo). Bet… tie patys „nušokusio“ kabareto motyvai, kreiva idėja – tikrai kažkas, kas patraukia tiek akį, tiek ausį, tiek pilkąsias ląsteles. Gerbiami organizatoriai, atvežkite kas nors „kūdikius“ į Lietuvą, a?

Birutė: Na, moters dienos proga galim pažadėti, kad gal ir atvešim… Beje, kodėl ten prie Mardukų suomiai? Na, reikia pripažinti, kad geriau jau būtų Visi švedai iš Burzum/satanizmas bum bum bum! MARDUK tenka matyti jau ketvirtą kartą ir… tokio nusivylimo dar nebuvo. Vieni iš dviejų blekerių čia ir tokie beveidžiai (nepaisant išdažytų fizionomijų), nuobodūs, kažkokie atgrasūs. Ne, čia ne nuovargis kaltas, o pati šou kokybė. „Nebaisus“ buvo ir tas kraujo pliūpsnis Mortuuso kaklu bei krūtine. Žodžiu, man tai buvo vienas prasčiausių pasirodymų iš devynių didžiojoje scenoje matytų grupių.

Visai kitas dalykas VADER. Visiškai suprantu lenkų metalistus, kurių turbūt kas antras vaikšto dėvėdamas šios grupės marškinėlius/bliuzonus. Ir sutinku su kultiniu epitetu, vertinant šią komandą.

Net ir penktą kartą matomi VADER surengė tokį puikų reginį, dvelkiantį dinamika, nuožmumu, pasižymintį nepriekaištinga grojimo technika ir sinchronizuotais plaukų malūnais, kad beliko eilinį sykį jais žavėtis. „Ir iš kur tiek jėgos?“, pagalvoju. Įspūdis kuo geriausias, VADER tvirtai stovi manajame geriausių „Metalmania 2008“ grupių penkete.

Adis: Regis, pakankamai gerai žinau (o taip pat mėgstu ir gerbiu) šitą gaują, bet jie vis dar sugeba mane nustebinti. Ultra techniška, ultra agresyvu, o muzikos masė tiesiog priploja prie artimiausio paviršiaus, visiškai nesvarbu, horizontalaus ar vertikalaus. Ir jokio pasikėlimo, jokio pozeriškumo, sklindančio nuo scenos. O svarbiausia dar ir įdomu klausytis. Dvylika balų iš dešimties galimų.

SATYRICON. Mardukai po šio norvegų pasirodymo turėtų kirptis plaukus, grąžinti makiažą mamoms ir eiti dirbti į „Norfą“ kasininkais. Atmosferiška, įtaigu, šalta – taip bent jau man turi skambėti bliakas, o Satyras, Frostas & Co stebėtinai lengvai tai ir padarė. Vaizdas – idėjiškai toks pats: paprastas, bet ne komiškai primityvus ar hiperbolizuotas, kaip daugumos juodulių gaujų atvejais, o prideramai teatrališkas, šaltas ir kažkuo paslaptingas.

Birutė: Adi, pataikei tiesiai į dešimtuką. Aš, kuriai teko laimė matyti Satyro komandą trečią kartą, vėl likau sužavėta ta puikia atmosfera, persunkta norvegiško šalčio, taip tinkančio bliakui. Viskas iš tiesų čia savo vietoje, komanda puiki, kūriniai – beveik kiekvienas išskirtinis. Ir, norit tikėkit, norit ne, mano reitinguose SATYRICON pasirodymas pakilo tiesiai į antrą vietą. Spėkit po ko? Galbūt atspėsit, paskaitę toliau.

Ne, ne po OVERKILL, nors šiuos trešerius labai gerbiu. Ir šou jų paliko labai gerą vaizdelį ir jausmelį. Vėlgi tenka juos matyti ne pirmą kartą, neskaitant to „karšto“ koncerto Vilniuje kadaise. Oldskūlas iš tiesų „valdo“ šioje Metalmanijoje. Tuo įsitikinu per OVERKILL pasirodymą. Instrumentų skleidžiama jėga, scenoje pulsuojanti iki šiol ne tik neužkimusio, bet ir puikias kūno formas išlaikiusio Bobby Ellsworth energija, įspūdingi šviesų efektai… Matyt, šių niujorkiečių „naikinamoji galia“ iš tiesų yra didesnė nei gali užkariauti kelių metalistų kartų simpatijas. Publikos gausa įspūdinga. O per 20 „puvimo“ metų nesudūlėjęs kultinis gabalas „Elimination“ gali „prakirsti“ net ir atspariausią galvą. Na, nebent ji prigrūsta mirtino ir juodo metalo. Karšta…

Adis: Ech, ta sena smarvė… O jau ir kylančios asociacijos su Lietuva nuo pat amerikiečių šou pradžios: dūmai, raudonos spalvos apšvietimas – juk tai savaime nuteikia nostalgiškai :D. Kas turbūt ir smarkiai gelbėja situaciją, nes naujam klausytojui, neturinčiam trašystinių randų iš praeities, sako, grupė skamba pakankamai vienodai: paklausęs penkis gabalus „gyvai“, suvoki, kad šeštasis, septintasis ir kiti likę nuo ankstesniųjų nelabai kuo besiskirs, nebent khultiškumu. Beveik nepasiginčysi…

Toliau publikos reakcija (t. y. lėta, bet nuolatinė migracija iš salės į koridorių), sakyčiau, puikiai iliustruoja, kad tai – muzika ne masėms. Jos ir reikia klausytis kitaip, nei visų likusių šių metų Metalmanijos grupių, tad nelabai suprantu festivalio organizatorių motyvų kviestis tokią komandą ir dar kišti ją į tokį laiką. Nebent patys organizatoriai yra grupės fanai. Tokiu atveju – didžiausia pagarba. A, ir dar. Pattono turbūt niekuo neįmanoma pakeisti. Deja.

Birutė: Na, dėl OVERKILL tai aš labai pasiginčysiu, net ir špagą galiu išsitraukti. Savo įspūdžius apie tai jau išdėsčiau. O dėl DILLINGER ESCAPE PLAN (Adis kalbėjo būtent apie juos) visiškai sutinku. Juos salėje ištvėriau tik todėl, kad nenorėjau prarasti labai geros sėdimosios vietos, mat pavargusi publika medžiote medžiojo kiekvieną kėdę. Kas „suveikė“ šiame pabėgimo plane, tai apšvietimo efektai ir gitaristo šuolis nuo kažkokios konstrukcijos gerokai žemyn, nors net nemačiau, kada jis ten užsikabarojo. Teko girdėti, kad ši daugelio linksniuojama komanda ne kartą buvo MEGADETH turo partneriai, turbūt dėl to ji čia ir tokiu laiku atsirado. Dave Mustaine juk garsėja įnoringumu… Viena vertus, poilsis prieš headlinerius. Kita vertus, noras pasukti laikrodžio rodyklę, kad šis „nesusipratimas“ greičiau baigtųsi.

Adis: Me-ga-deth. Manau, legendos statusas taip ir lieka neatimamas bei nesunaikinamas. Gaurai patys plazda jau vien nuo išsišiepusio Deivo vaizdo, fantastiškas setlistas, kuriam tiesiog nėra jokių siūlymų, ką išbraukti ar ką vietoj ko įdėti, nebent – prailginti pasirodymo laiką dar bent valanda…

Visos bėdos su technine pasirodymo puse. Kitų grupių atvejais į tai gal ir galima būtų numoti ranka, bet čia… Problemos epicentras – kažkas negerai su dažnių sklaida. Gitaros soluotės ir Deivo vokalo aukštesnės natos taip susipina, kad visiškai neįmanoma atskirti, kur yra kas. Pasirodymo pradžia šiuo atžvilgiu – visiškai klaiki, čia jau liejasi ne tik viršūnėlės, bet ir beveik visa vokalo linija. Žiopčioja Deivas, o „kalba“ gitara – kuo ne antrasis Steve Vai? Vėliau situacija kiek normalizuojasi, bet tikrai ne tiek, kad būtų galima tai pamiršti. Daug „chaltūrina“ ir išgirtasis naujasis gitaristas Chrisas…

Birutė: Paaiškėja, kodėl netikėtai visas Metalmanijos veiksmas iki šio momento vyko ankstesne eiga nei numatyta. Tikrai thrash metalo legendai MEGADETH, kurios lyderis Dave Mustaine „pasiutimu“ galėtų varžytis su San Francisko raganomis, neužteko pusvalandžio pasiruošimui. Taigi laiką „aplenkęs“ grafikas jau ima pusvalandžiu ir vėluoti. Nuobodžiauti laukiant netenka, nes skamba tokie kultiniai kitų grupių gabalai kaip „Iron Fist“ (MOTÖRHEAD), „Run to the Hills“ (IRON MAIDEN), Ozzy, AC/DC ir kt. repertuaras. Laukiam… Laukiam…Sulaukiam!

Į tikrai nekokią įgarsinimo kokybę (bent pradžioje ji iš tiesų tokia buvo) nekreipiu didelio dėmesio. Juk pagaliau sulaukiau tų, kurie vieninteliai nulėmė mano kelionę į „Metalmania 2008“. Nepaisant to, kad rašydama šį reportažą klausausi tik MEGADETH diskografijos, jų šou apsakymui trūksta žodžių. Manęs jis itin nenustebino, nes visa, ką teko matyti DVD, jau seniai sudarė kuo geriausią įspūdį apie Mustaine & Co koncertų kokybę. Nebent įspūdingas apšvietimas, ko gero, geriausias, kokį teko Metalmanijose matyti. Užtat tas galingas technikos užtaisas ir nepriekaištingas setlistas tiesiog padarė rojų pragare arba atvirkščiai. Norėjau kokių trijų valandų, bet reikėjo tenkintis puse to. Kokių prieštaringų vertinimų teko išgirsti, man kartu su TESTAMENT (tiesa, šie dėl aplinkybių pernai grojo ne paskutiniai) MEGADETH man buvo geriausi Metalmanijų headlineriai nuo pat 2002 m. Aišku, duoklę atiduodu ir R.I.P. DEATH (1995 m.)… Taigi ar atspėjot, kas mano šių metų „number one“?

Kelias namo oi kaip dulkėjo. Aikštelėje prisiuostėme iš latvių autobuso WC išpilto turinio dvoko ir šiukšlių, kažkodėl lenkų sukrautų ant konteinerio viršaus, smarvės. Prie visokių blogybių prisidėjo dar vieno iš autobusų (būtent manojo) gedimas, taigi dalis ekipažo nuo Kauno atsidūrė kitame, o likusius tas iš Vilniaus dar važiavo „gelbėti“ galutinai įstrigus Elektrėnuose. Bet šie nemalonumai nesugadino įspūdžių, taigi jau laukiu kito festo. Nors jų dar šiemet nusimato koks tuzinas. Dabar galima įsivaizduoti, kas kitąmet apvainikuos Metalmaniją ir bus karūnuotas nepamirštamu Spodeko kupolu…