„Metalcamp 2008“ – rojus pragare ar pragaras rojuje?

Foto: Crazyte ir Shatune. Daugiau foto: čia >>

Intro arba kelionė pirmyn

Shatune: Ilgai rinkęsi festivalį užsienyje, šiemet nubalsavome paaukoti skruzdėlyną Wackene ir pažiūrėti, kas gero „Metalcampe“ (vykstančiame liepos 3-9 dienomis). Tai dar lietuvių metalistų neokupuotas renginys Slovėnijoje, labiausiai papirkęs mus, peržiūrėjus nuotraukas su įspūdingais gamtos vaizdais. Be to – penkios dienos metalo!!! Svarbu tik kad Jos Didenybės Kepenys atlaikytų tą visą reikalą…Nėr čia ko blaškytis – važiuojam!

Crazyte: Nors buvo šiokių tokių problemų su akreditacijomis, pvz., Shatune negavo foto leidimo, nusprendėm: jei pasiryžom įveikti tuos 3 tūkstančius kilometrų, tai šiemet. Net jei teks atsisakyti kitų atokesnėse vietose vykstančių vasaros festivalių.

Taigi, kas tikisi protingos ataskaitos su begale informacijos – škac iškart. Tik beviltiškai ir be tikslo praleisite begalę laiko. Kam patinka blevyzgos – pirmyn, skaitom toliau.

Shatune: Aš savo ruožtu norėčiau prisipažinti, kad nesame metalo maniakės ir reportaže tikrai nevardinsime pasirodžiusių grupių gabalų bei albumų pavadinimų. Norėtųsi aprėpti visumą, festivalio kvapą, dvasią. Gal kas susigundys kitais metais aplankyti „Metalcampą“.

Crazyte: O gal kai kam ir „atmušim“ norą vykti beprotiškai toli, kai arčiau yra ne ką prastesnių renginių…

Shatune: Taigi trijų mergaičių ir vieno berniuko ekipažas pakilia nuotaika pajuda iš Karoliniškių šeštą ryto. Į trasą pajungiama kalbanti moteriškė (TomTom navigatorius – Crazyte), kad važiuojant Lenkijos keliais būtų su kuo ginčytis ir keiktis. Per Lenkiją sukąstais dantimis persiritome beveik be nuotykių, su tradiciniais pagrybavimais (patys kalti – neklausėm moteriškės), nakvojome jau Čekijos pensionate. Ryte paaiškėjo pirmoji mūsų klaida: prisikimšę pilną bagažinę lietuviško alaus nepagalvojome, kad daug pigiau ir kokybiškesnio alaus galėjome užsipirkti Čekijoje. Ech, skaudi nepatirtis…

Per Čekiją vilkomės pakankamai ilgai – ne visada trumpesnis kelias yra greitesnis, pažadėjome grįžtant atsiprašyti kalbančios moteriškės ir nuolankiai jos klausytis. Austriją „prapūtėm“ su vėjeliu. Kadangi Slovėnijos mokami keliai gana brangūs (35 eurai), teko jau Austrijoje išsukti iš greitkelio ir keliauti pagal žemėlapį nemokamų Slovėnijos kelių link. Čia prasidėjo pats įdomumas – „įsirovėme“ į miestelį, kuriame vyko kaži kokia kaimo šventė: pagrindinės gatvės plotis skirtas tik vienai mašinai, o ir tas apstatytas visokiais suvenyrų, kojinių ir kt. smulkmenų kioskeliais. Smagus trumpas slalomas tarp kioskelių ir žmogelių! Teko čiupti vaikštinėjantį policininką ir klausti kelio. Pasirodo, vis dar važiuojame teisingai. Ir Austrijos-Slovėnijos siena jau čia pat, vos už kelių kilometrų. Žinoma, policininkas galėjo ir įspėti, kad „čia pat“ bus tik už valandos, nes „įsirovėme“ į ekstremalius kalnų serpantinus. Nu-o-bet-tačiau labai labai gražu aplinkui.

Pusiaukelėje supratome, kad lipame turbūt į aukščiausią iš matytų kalnų. Pilnus susižavėjimo kalnais aikčiojimus ir ūkčiojimus balsus nutraukė visai nelinksma vairuotoja Crazyte: „B**t, neužteks benzo!“ Ir pusvalandžiui sugadino tokią šventinę nuotaiką. Net paukščiai aplinkui nutilo, berniukas ir mergaitė mašinos gale dar labiau susiglaudė, kiekvienas įveiktas įkalnės metras buvo kaip didžioji pergalė. Teko prisiminti visus dievus, greitai sugalvoti maldas ir hipnotizuoti benzino likutį rodančius parametrus. O benzinas tirpo žvėrišku greičiu. Suprantama, jei kokia degalinė ir bus, tai tik kitoje kalno pusėje. Va, jei mašina važiuotų ant alaus, tai jo pas mus pilna bagažinė… Oj, jau nelabai pilna…

Visgi įveikėme mes tą kalną! Bet nervų kainavo. Dar šiek tiek jau Slovėnijoje pariedėjome kelis kilometrus laisva pavara serpantinais (bet jau žemyn!) ir štai – maistas automobiliams šalia kelio. Nelinksmas trumpas valio, benzino kainos nebeįdomios – prifarširuojame pilną baką ir be sustojimų traukiam link galutinės stotelės Tolmino. Graži ta Slovėnija visgi, tikra elfų karalystė…

Crazyte: Kam gražu, o kas vairuoja… O dėl benzino, tai daugiau su pusiau tuščiu baku į kalną nė už jokius pinigus nelipsiu! Dar tebekylant į viršų daviklis išdavikiškai nukrito nuo trijų iki vienos padalos… o kaip serpantinai kilo į viršų, taip tebekyla ir nesimato, kada per tą prakeiktą viršukalnę persirisim. Bet, ar keleivių prisimintieji dievai ir maldos padėjo, ar tiesiog sėkmė laiku pasišaipė, tačiau viskas baigės gerai, išskyrus prarastąsias nervų ląsteles: mano – dėl benzino ir automobilio, keleivių – dėl manęs :). O degalinės darbuotojai, matyt, tokių išraiškų kasdien prisižiūri…

Žinoma, likęs kelias taip pat nebuvo rožių lapeliais barstytas, o pilnas remontuojamų atkarpėlių su šviesoforais (į kuriuos vietiniams nusispjaut), kalnų keliukų su gerokai mažesniais serpantinais ir labai įdomių pravažiavimų per miestelius. Kai kuriose vietose kildavo įtarimų, ar veidrodėliai tilps tarp namų…

Į Tolmin atvykstame jau pritemus. Kadangi iki oficialaus atidarymo dar viena diena, ramiausiai pravažiuojam į kempingą ir išsirenkam (mūsų požiūriu) patogiausią vietą palapinei. Ir jei pastarąją statėme dar „su šviesa“, tai tentą surinkinėjam apgraibomis, bet didvyriškai (sugadinusios tik (!) dvi detales) pastatom jį ir atšvenčiam atvykimą šaltu (paskutinįkart) alumi.

Pirmoji diena, ketvirtadienis

Shatune: „Kas b**t įjungė tą saulę?“ – žvilgt į laikrodį – 6.30 ryto. Palapinėje lyja kondensatu, veidai nuo oro trūkumo užtinę… Žiauriai tvanku ir karšta. Kaip ir kiekvienas rytas prasideda nuo trumpo sprinto į WC, traukiam kavą, kėdes ir jau dienos šviesoje apžiūrinėjame apylinkes, nes išvakarėse palapinę teko statyti jau tamsoje. Vis dar gražu aplinkui. Tuščia. Grynas oras. Pasirodo, mes slėnyje, o aplinkui kalnai, kalnai, kalnai.

Crazyte: Va! Nuo šio momento prasideda mano pesimistiškai ironiškas požiūris į kalnus ir besižavinčius jais. Na, nesuprantu aš gėrėjimosi tom Žemės formacijom. Akmenys kaip akmenys, tik apžėlę miškais, o ne samanom, ir bestijos trukdo vaikščioti ir važiuoti tiesia linija. Jokios naudos.

O ir oras – tai padėk dieve! Shatunes „karšta ir tvanku“ mažai ką tepasako. Staigiai visi įsivaizduojam gerą rusišką (būtent rusišką!) pirtį. Nežinantys kas tai įsivaizduoja gerą suomišką pirtį, tik prileidžia ten garų… daug garų… Žodžiu, tokioj pirty ir gyvenom. Be jokio išėjimo ar durų. Aišku, su galimybe panerti į šaltus upės vandenis…

Shatune: Atvažiavome viena diena anksčiau, nes pagal planą norėjome tą dieną išnaudoti ekskursijoms po Slovėniją ar Italiją. Tačiau ištvermingoji vairuotoja Crazyte po vakarykščių ekstremalių serpantinų pareiškė, kad mašina VISĄ SAVAITĘ NIEKUR NEVAŽIUOS! Ne tai ne, pasiekskursinsime vietoje.

Crazyte: Aišku, nevažiuos! Pirma mašinytei pailsėti reikia, antra, vairuotojas irgi alaus nori. Tame tarpe ir ryte, kol pastarasis dar vėsus.

Shatune: Po truputėlį kempingą pradėjo okupuoti automobiliai. Mes dviese apsigyvenome VIP kempinge, nes akreditavomės į renginį (beje, už bilietą teko mokėti 114 eurų, o akreditacija suteikė teisę gyventi atskirame kempinge bei šliaužioti po backstage’ą + vieną fotoleidimą), taigi gyvenome tarp žurnalistų ir pradedančiųjų grupių.

Smagu nieko neveikti, teko išsitraukti knygas ir intelektualiai stumti laiką. Įdienojus supratome, kad apsigyvenome viešbutyje „Skruzdėlytė“. Jos nepiktos, nesikandžiojo, bet ne vietoje paliktą maistą naikindavo iškart. Reiškia, atsidarei konservus ir suvalgyk iškart…

Crazyte: …ir nepalik duonos ar šokolado palapinės prieangyje, nes vis tiek teks išmesti su visa kupeta aplipusių mažųjų smaližių…

Shatune: Smagiausia, kad viskas šalia – ir kempingas, ir miestelis, ir koncertinė zona, teisinga muzika paplūdimyje ir upė. Tiksliau – dvi smaragdinės spalvos kalnų upės, susiliejančios į vieną. Kurortas. Vanduo tai ledinis – įšoki į vandenį, surinki „A – a- a“ ir iškart į krantą. Kadangi koncertai visas dienas prasidėdavo tik į pavakarę, tai karštos dienos būdavo praleidžiamos prie gaivios upės. Kaip supratau, savo atsivežto alaus šiemet nebeleido neštis į pagrindinį paplūdimį, tik vandenį. Pirmą dieną mes dar kažkaip išvengėme apsaugos dėmesio, bet kitom dienom buvo griežtai kontroliuojama, tai net nebandėm. Alus paplūdimio bare, kaip ir koncertinėje zonoje kainavo 3 eurus + 1 euras už bokalą.

Crazyte: Apie upes. Kaip paminėta, jos dvi: Soča, atitekanti iš toliau ir dėl to šiltesnė, bei Tolminka, „vietinė“ ir gerokai šaltesnė. Taigi pasirinkimas didelis: maudytis šaltoje ar dar šaltesnėje upėje. Shatune į Tolminką kategoriškai atsisakė net pirštą įkišti (tiek to, pirštą įkišo), tačiau niurktelėti joje beprotiškai karštą dieną – vienas malonumas. Plaukiojančių „ruonių“ abejose upėse buvo, bet jie greičiau išimtis, nei taisyklė. Tačiau braidžiojančių, sėdinčių upėje sustatytose kėdėse ar stovinčių iki juostos ir geriančių alų bei kitus gaiviuosius gėrimus – daugybė.

Beje, alaus, kaip ir upių, pasirinkimas didelis: arba šaltas ir brangus (ir neskanus) vietoje, arba karštas palapinėje. Tiesa, geniali mintis pakišti alų po mašina davė vaisių – likusiom dienom gėrėm jį vasarodrungnį, o ne verdantį kaip pirmąją dieną. Beje ilgai mėginau prisiminti, kuriame bare meniu mačiau punktą „Karštas alus“, po to spjoviau į tą reikalą, nes toks baras TURĖJO bankrutuoti iškart.

Shatune: Ech, liafa, atostogos prasidėjo. Saulutė šviečia, dainuoti kviečia… Popiet stebėjome nemokamą cirką, kai kaimynai vokiečiai dvi valandas statėsi palapinę. Labai niežtėjo rankos padėti, bet Crazyte neleido – jai užėjo juoko priepuolis. Finale pagrindinis statybininkas – grupės vadybininkas ir gitaristas susinervinęs viską trenkė ir išėjo, o palapinės statybos reikalus tęsė jo moteriškė. Suvadovavo gerai, bet palapinę vis tiek atvirkščiai sumontavo :)).

Crazyte: Neleidau, neleidau, nes vien pasižiūrėjus į vokiečių būgnininko (kuris savo palapinę pastatė gan greitai) pašaipias akis ir porelės išsitrauktą naujutėlaitę palapinę bei išklotus jos brėžinius, supratau, kad bus atrakcija, ir nemokama. Gal ir negražu taip akivaizdžiai žvengti, bet tiesa pasakius negalima būti tokiais visiškai nepritaikytais gyvenimui. Laiką pradėjom skaičiuoti pavėluotai (suskaičiuoto jo buvo pusantros valandos), taigi pasilinksminau iš dūšios.

Shatune: Dar vienas nėra-ką-veikti užsiėmimas buvo iššifruoti grupės pavadinimą pagal pakabintą prie palapinės vėliavą. Priraito tie bliakeriai visokių „kringelių“, tipo logo, kad net pats velnias adresato nesurastų. Labanakt, rytoj pagaliau prasidės festivalis.

Crazyte: Pasak buvusių, tąnakt vyko metalinė diskoteka paplūdimyje, kuri sužavėjo joje buvusius, turėkite tai omenyje ir išmėginkite patys, jei bus noro. Ir geriau tai daryti pirmą dieną, kol dar yra jėgų ir noro.

Antroji diena, penktadienis

Shatune: 06.30 Ir vėl saulutė savo spinduliu šiltu krapšto visų užpakalius lauk iš palapinių. Pagausiu – sūrį išspausiu.

Antrą naktį iš eilės lijo. Kas per oras – dieną absoliuti pekla, temperatūra virš +30. Lyja kiekvieną naktį, tenka palapinę uždaryti, tuomet lyja viduj nuo kondensato, o ryte tik saulei prašvitus turi nešdintis lauk dėl tvankumo. Pradėjau pavyduliauti tiems, kurių palapinės stovi miške. Bet mūsų kempinge medžių nebuvo. Taigi anksti kilęs daug nuveiksi.

Crazyte: Meluoji, medžių buvo – pačiam pakrašty. Bet turima patirtis laiku pašnibždėjo ir neapgavo, kad ta vieta bus naudojama pagal kitą paskirtį. Nenorint gyventi viešame WC po atviru dangumi, teko statytis pastogę kiek toliau nuo išganingojo pavėsėlio. O šalia jo gyveno vietiniai, dirbę apsauga. Laimei, jie greit dingdavo į darbo vietas, nes ilgai klausytis vietinio butkutės-kučinsko-yva analogo būtų jau virš visko.

Shatune: Laiko dar daug, traukiam apžiūrėti Tolmin miestelio. Iškart randame turizmo informacijos biurą su labai maloniom darbuotojom. Bet mašina juk niekur nevažiuoja, tai lankstinukus su lankytinomis vietomis ignoruojame. Užtat yra nemokamas internetas! Peržiūrime orų prognozę – nieko gero, ateinančiom dienom bus labai karšta, lis ir dar škvalas.

Crazyte: Nemokamas internetas – tai gėris… Nesvarbu, kad tik vienas kompiuteris ir, norint naudotis ilgiau nei pusvalandį, reikia užsirašyti iš anksto, bet vis tiek – gėris! Juolab pusvalandžio su kaupu užtenka dviems žmonėms išsikuopti pašto dėžutes ir užmesti akį į lietuviškus blevyzgų tinklalapius, kad neatsiliktume nuo gyvenimo.

Shatune: Tolmin miestelis nedickas, jaukus, daug gėlių. Pilna užeigų, kurios siūlo dienos pietus už 8-10 eurų, specialiai skirtus „Metalcampo“ svečiams. Turistinis miestelis, svečius jie moka priimti. Apsilankome vietinėje nedidelėje superparduotuvėje – visko pilna, maisto beveik galėjome ir nesivežti. Prie vaistinės eilė užsiraičiusi net lauke – neabejoju, kad įraudę kaip vėžiai visi perka apsaugos priemones nuo saulės. Šliaužiame porą metrų toliau nuo centro – visi barai okupuoti metalininkų.

Ne, per tokią kaitrą su turizmu baigta – net spalvos dingsta, reikia grįžti prie upės. Pakeliui užsukame į „mirtingųjų“ kempingą – viskas čiki piki. Šalia koncertinės zonos vieta tik palapinėms, šiek tiek toliau jau kempingas kartu su automobiliais. Žinoma, plevėsuoja įvairių šalių vėliavos, skamba įvairių tautų kalbos, daugiausia slavų ir vokiečių.

Aha, padaugėjo žmonių, apsauga prie įėjimo pradėjo nuodugniau tikrinti kuprines. Na ir šmikiai. Įgyta kituose festivaliuose patirtis grįžti į palapinę su firminiu festivalio bokalu, prisipilti savo alaus ir grįžti į koncertinę zona, čia nebegalioja – apsauga liepia visą alų išgerti prie įėjimo, įsinešti neleidžia.

Crazyte: Apsauga tikrino tai kaip už Tėvynę! Vienintelis pliusas – VIP zonos „sekjuričiai“ buvo labai mandagūs ir malonūs, nors teko skaityti, kad „paprastiems mirtingiesiems“ kliuvo gerokai bjauresni tos giminės atstovai. Bet mandagumas netrukdė nuodugniai kratyti krepšių, taigi į zoną nešėmės tik oficialiai leidžiamą H2O.

Shatune: Dar spėjame pamirkti lediniame Sočos vandenyje, atsigerti šilto lietuviško alaus, apsirengti „šventinius“ drabužius ir pradedam!

Pirmąsias grupes praleidžiam, pakankamai gerai girdėjosi prie palapinės. Žmogėnai irgi neskuba prie scenos, kas turškiasi upėje, kas šliaužioja pirmyn-atgal su alaus bokalais bei pripučiamais čiužiniais. Ko čia skubintis – dar kelios dienos metalo priešaky. Susirinkusių prie scenos aprangoje dominuoja skaisčiai raudona saulėje nusvilinta oda su šiokiomis tokiomis drabužių a la maudymosi kostiumėlių bei šortų liekanomis. Visomis dienomis vyksta nemokama tatuiruočių paroda.

„Jamam“ suomius WINTERSUN. Rrrrrrr gerai. Pradeda be įžangos. Įsivaizdavau juos šiek tiek lyriškesnius, o pasirodo, kad tai rimtai kariauti nusiteikę ir visai neapsimiegoję suomiai, šiek tiek nustebinę savo energija karštyje išdvėsusią publiką. „Atkalė“ vyrukai visą valandą be pertraukų ir gailesčio. Jie buvo pirmoji „Metalcampo“ žvaigždė, nuotaika pakilo. Pradžią užskaitom, norim dar. Duokit garso!

SIX FEET UNDER iškeitėme į alų namučiuose (palapinėje), pagal garsą buvo neblogai, bet užpakalius tingėjome pakelti.

Crazyte: WINTERSUN buvo kaip gaivus oro gurkšnis, kaip pirmas bokalas šalto alaus karštą dieną, kaip… Žodžiu, pradžia puiki, bet ne viskas, kas gerai prasideda, gerai ir baigias (ir tęsias), kaip parodė tolimesni įvykiai. Mano įkalbėta Shatune sutiko paaukoti „šešias pėdas“ (SFU) alaus labui, ir, nors tai, kas girdėjos prie palapinės, jai patiko, aš galiu tik pasakyti – „ne mano“ muzika. Tokie pat nuobodūs, kaip ir Wackene, kur mačiau juos pirmąkart. Visokios muzikos yra, visokios jos ir reikia, kitaip būtų neįdomu.

Shatune: CARCASS. Kaip sakoma, visi dėl jų „kreizėja“, nagi, nueisiu ir pažiūrėsiu, kas ten per žvėris. Gėda prisipažinti: nė sykio negirdėjusi. Žinoma, labai ilgas garso patikrinimas, pakeliui užmetam akį į antroje scenoje grojančią grupę – (š iš mažosios raidės) ir jau trypčiojame prie didžiosios scenos. Nu ir ką – nusivyliau. Man tai grupė, turinti savo stilių, bet buvo „slabo“. Visi šėlsta, o aš gabalų nežinau ir nesakyčiau, kad labai sužavėjo. Pagal skambesį primena mano paauglystės metus, tą kvapą prisimenu iki šiol. Šiokios tokios doom užuomazgos, maloniai virpinančios odą, bei tikras nuogas lašiniais neaptekęs metalas be pozos. Gerbiu. Bet absoliučiai nesigirdėjo boso (gal ir neturėtų?), tarsi kas paleistų senobinę nudrožtą plokštelę. Negirdžiu boso – einu namo. Bosas yra mėsa, be jo grupės skambesys tampa plokščias, o tai mane erzina. Žinoma, smagu žiūrėti į „besitūsinančią“ liaudį, bet juk per KATEDRĄ irgi kažkas „tūsinasi“… Kažkodėl.

Crazyte: Oj, mergina, jaučiu mes prisišnekėsim čia… Tyliu, tyliu…

Shatune: Aš labai gerbiu CARCASSus, atsiprašau už savo neišmanymą muzikoje, bet jie yra ne vieninteliai šioje „geležies planetoje”, juolab toliau bus IN FLAMES, taigi neieškome tos vienintelės teisybės, pasistipriname alučiu, grynu oru ir jau nekantriai trypčiojame, keikdamos eilinį užsitęsusį garso „bloginimą“. Dar užsukame prie antros scenos miške paspoksoti į italus BEJELIT, kurie, tiesa, sudomino tik savo grupės pavadinimu. Nieko, toks tvarkingas heavy rokas, bet neišsiskiriantys iš minios. Vieni iš tūkstančių metalo grupių.

IN FLAMES. Gerai, kad nestovėjau priekyje. Ugnies ir fejerverkų kiekis driokstelėjo neperspėjęs ir nusiritusi šilumos banga, rodos, paglostė visus aplinkinius kalnus. Nu ką čia pasakoti, buvo gerai. Visi gabalus žino mintinai, duokit daugiau decibelų ir nelįskit su savo klausimais. Oj! Po kokio trečio gabalo stojo tyla. Che, problemos su elektronika? Kažkas ten pas juos atsitiko, nes gitaristas staiga atšoko į šoną. Gal krestelėjo kryptingas elektrintųjų dalelių srautas? O gal dievulis už pižoniškumą nubaudė? Vienu žodžiu, problemos su kompiuterizuotais fejerverkais. Po kelių minučių pauzės pasirodymas tęsiasi, bet jau be ugnies pliūpsnių, žiūrėti pasidarė nuobodu, liko užsimerkti ir klausyti. Į pabaigą staiga fejerverkai atsigavo, pasidarė šviesiau ir linksmiau, bet akys jau merkiasi, sapnų karalystė kviečia.

Crazyte: Taip, IN FLAMES pateisino savo pavadinimą. Jie sugrojo „su ugnele“ – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. O Shatunes paminėta problema su fejerverkais iš pradžių atrodė kaip kažkokia problema su gitaristu: nedidelis „hujakšt“ su šviesos pliūpsniu scenoje ties gitaristu, pastarasis šokteli iki palubių, nusimeta gitarą ir šviesos greičiu neria į užkulisius… Visa tai truko kelias sekundes. Įtarėm, jog „kažkas“ atsitiko būtent jam… Laimei, tai buvo tik problemos su fejerverkais. Vokalistas informuoja publiką, kad jie pamėgins užbaigti gabalą be efektų, nors jis nėra tikras, kad jiems tai pavyks :). Visiems vėl susirinkus scenoje, sugroti pavyko, o ir fejerverkai po kiek laiko sugrįžo ir viskas tęsėsi be pastebimų problemų.

Dar begrojant IN FLAMES, prasideda standartinis nakties dušas, taigi vienbalsiai nusprendžiam grįžti į laikinąją pastogę, ir kaip tik laiku. Skambant paskutiniam gabalui, visiškai netoli nuo mūsų poilsio vietos paleidžiami fejerverkai – gražu!

Nors ir labai norėjos dar kartą pamatyti IN EXTREMO, tačiau organizmas nepratęs naktinėti, taigi užmiegu, tolumoje skambant dainai „Horizont“…

Trečioji diena, šeštadienis

Rytas – žr. antros dienos rytą.

Shatune: Bežiovaujant prie rytinės kavos puodelio, stebime tingiai iš palapinių besiropščiančius kaimynus, nepatenkintus pikta rytine saule, persimetame keliais žodžiais su kaimynais vokiečiais apie vakarykštės dienos įspūdžius. Jie irgi pabaigos nesulaukė, nes kelios rimtos grupės pasirodė jau po pirmos valandos naktį, o koncertas baigdavosi kasdien 4 ryto, jau švintant. O keldavomės mes 6.30 saulės pageidavimu, miego trūkumas jau pradėjo jaustis. Prajuokino kaimynai bliakeriai ABSTINENZ (čia jų pavadinimą ant vėliavos ilgai šifravome), laižantys jogurtus pusryčiams. O aš galvojau, kad rimti bliakeriai pusryčiams geria kraują. Vat MARDUKAI ryte taip nesielgtų :)).

Jeee, laukia gera dienelė bei kelios grupės, kurias būtinai reikia pamatyti ir išgirsti. Teisybę pasakius, šiek tiek nuvylė antroji scena. Pagrindinėje scenoje garsas buvo vidutiniškas, antrojoje mažojoje kartais viskas skambėjo geriau, be to, ten – pavėsis po šimtamečiais galingais medžiais. Užtat beveik nebuvo ko klausyti. Aš festivaliuose mieliau einu prie mažesnių scenų, nes ten gali „atknisti“ perliuku. Iki vakaro grodavo visiškai nežinomos grupės, dauguma jų visiškai pradedantys „čainikai“, vaikai gitaristai, bijantys atplėšti žvilgsnį nuo gitaros grifo ar kokie poweristai pensininkai, kuriuos iškart pažinsi iš šviesaus džinso liemenių su „našyfkėmis“.

Crazyte: Dar viena „Metalcampo“ problema (be nuobodaus laiko stūmimo) – tai gana prastos grupės mažojoje scenoje. Kaip minėjo Shatune, o gal čia mes dažnai „pataikydavom“, didelė dauguma grupių – vaikai, bijantys net akis pakelti, apie bendravimą su publika išvis jokios kalbos net negali būti… Taigi didelių atradimų šis festivalis nepateikė, nors buvo pora malonių išimčių.

Shatune: MERCENARY pagrindinėje scenoje. 16.00, karštis dar bujoja. Mano užrašų knygutėje pastaba: garsas š. Nebesiplėsiu. Mažojoje scenoje arba vaikai, arba seni „perdylos“. Galėtų „chebra“ repetuoti ir namuose.

Įkišu nosį pas LEGION OF THE DAMNED. Oho, maloniai nustebino. Pirmąkart girdžiu. Super intensyvus death/thrash. Šiek tiek monotoniškas vokalas, bet energija liejasi per kraštus, fantastiškas „jėgovas“ gitarų skambesys. Nulis lyrikos, valanda greito, techniško metalo. Pats laikas pabusti, gyvenimas gražėja! Gaila tik, kad gal per anksti grojo, galėjo dar kiečiau pavaryyyt.

Crazyte: MERCENARY gerai, bet karšta. Pirmosios grupės didžiojoje scenoje padėjo suprasti, kodėl visą dieną nėra koncertų. Tačiau pavėsis prie mažosios scenos leistų džiaugtis grupėmis jau ir pavakary. Jei būtų kuo džiaugtis.

Kol Shatune gėrisi LEGION OF THE DAMNED, aš mėginu laimę prie mažosios scenos, kurioje groja CREATURE. Jų išskirtinis požymis – mergina bosistė. Tuo išskirtinumas ir baigias…

Shatune: FINNTROLL irgi ne kartą matyti, bet praleisti juos būtų gėda. Buvo labai labai gerai. Maži pikti suomiai parodė savo aštrius dantis bei nagus. Per juos buvo galima pamatyti, kiek gi žmonių susirinko „Metalcampe“, nes dieną visi išsibarsto po apylinkes.

Crazyte: Suomiai nuostabūs, ir naujasis (nors jau ir nebe toks naujas) vokalistas jiems neįtikėtinai tinka. Taigi FINNTROLL parodo, iš kur kojos dygsta, ir užkuria eilinę suomiškai-rusišką pirtelę (nepamirštam apie orą!) Kadangi vis dar karšta ir saulėta, scenos apsauga imasi sodininkų darbo ir gausiai laisto susirinkusius prie scenos vandeniu iš laistymo žarnos (kad viskas augtų ir žydėtų).

Shatune: Nulekiam prie mažosios scenos palaikyti kempingo kaimynus vokiečius ABSTINENZ. Pagaliau šiek tiek blacko mano sielai. Ir žmogelių prie scenos prisirinko, nes dažnai antroji scena būna pustuštė – galima šėlti nesivaržant. Visai nieko vaikai. Tradicinis, neišsiskiriantis blackas, gal tik vokalas kažkuo man neįtiko. Bet kai girdi grupę pirmąkart, negi pulsi iškart smerkti. Visai neblogai, tegu dar pagroja kelis metus, gal išsirutulios kas stipresnio, išklausėm iki galo.

Crazyte: Nepaisant keisto pavadinimo, visai klausoma grupė. Gal, jei jie nebūtų kaimynai, pavadinimas nesuviliotų, bet šiuo atveju sakykim, kad jiems pasisekė. Beje, dar prieš ABSTINENZ išvykstant į antrąją sceną, Shatune pamatė jų mikrofono stovą ir prigrasė, kad, jei aš jo nenufotografuosiu… Ir vokalas, skirtingai nei kitiems, man nekliuvo, ir šiaip vaikinai gerai jaučiasi scenoje, ir groja „ne bele ką ne bele kaip“. Žodžiu, užskaitom. Sakyčiau pirmoji daugmaž klausoma grupė mažojoje scenoje.

Shatune: Pagaliau APOCALYPTICA. Iš pradžių suraukiu nosį dėl prasto garso, bet garsas palaipsniui švarėja. Porą gabalų klausau, ištempusi ausis ir nesuprasdama, kas darosi. Lyg ir grupė ta pati, bet kitokia. Gal jie serga? Bet ne – viskas pagal planą. Aštrios violončelės, jokios lyrikos, ašarojimų, „no mercy“, jokių pauzių tarp gabalų – valanda prašniokštė kaip škvalas. Kas sakė, kad APOCALYPTICA yra paauglių, vaikų ir mamų muzika? Staigiai atsiimkit žodžius! Gal vyrukai pagaliau subrendo, kad pamiršo romantiką. Jėga! Tokių greitų, pasiutusių, sakyčiau, sužvėrėjusių suomių niekad nebuvau girdėjusi. Dar nulėkiau pasitikslinti, ar tikrai jie neužsislėpę kur poros gitarų – bet ne, visi nerealūs garsai išgaunami tik violončelėmis. Pagaliau nuo dūšios „paheadbanginau“ :)). Užskaitom kaip vieną geriausių festivalio pasirodymų. Laukiam Trakuose.

Crazyte: Pasirašau po kiekvienu žodžiu apie APOCALYPTICA. Mačiau juos jau septintą kartą, bet dar niekada jie neskambėjo TAIP sunkiai ir galingai. Tikra pekla bus Trakuose, jei tik „Metalcampe“ nebuvo koks nors specialus tik tam renginiui parengtas projektas (labai tikiuosi, kad ne).

Shatune: Po tokios vėtros reikia pailsėti… Mažojoje scenoje vėl burzgia kažkoks š, net nesigiliname, kas tokie.

Dar liko šiek tiek jėgų vienai grupei. Ogi ICED EARTH. Ši grupė man asocijuojasi su Vokietija, kur vos ne pusė metalistų automobilių aplipdyti šios grupės lipdukais. Pasirodo amerikonai, o buvau šventai įsitikinusi, kad tai vokiečiai. Muzika pagyvenusiems HM gerbėjams. Visiškai nepatiko, garsas vienas iš prastesnių, tad nelaukėme, kol jis pagerės, labanakt, šaltas alutis jau laukia palapinėje.

Deja, pritrūko jėgų dar tą vakarą pamatyti AMON AMARTH bei DARK FORTRESS. Tikėjausi prieš pasineriant į miegą išgirsti nors Amonų soundchecko lopšinę, bet organizmas „smigo“ ant skaičiaus vienas.

Ketvirtoji diena, sekmadienis

Rytas – žr. trečios dienos rytą.

Shatune: Naktį vėl lietutis palaistė mūsų slėnį, teko nakčiai užsidaryti palapinės duris, taigi ryte džiovinome palapinės vidų nuo kondensato. Dar pakirdę kaimynai sunervavo, primindami, kad Amonai vakar kad tvojo, tai tvojo.

Pagavau save besidžiaugiant, kad liko dar visos trys dienos! Nenorėčiau jau šiandien traukti namo.

Crazyte: Kas džiaugiasi, o kam visa tai vėžį varo… Gerai, kad prieš išvažiavimą Shatune „nutręšė“ iš manęs šiek tiek knygų, tai galima stumti laiką eilinį kartą, graužiant jau ne kartą skaitytą fantastiką. Įtariu, jei būčiau prigriebus siūlus ir virbalus, nebereikėtų rūpintis apranga rudens-žiemos sezonui. Deja, virbalai netilpo į mašiną :).

Shatune: Vietelės pavėsyje prie upės tądien buvo likę nedaug, mat prigužėjo daug liaudies su vienos ar trijų dienų bilietais. Buvo miegama paplūdimyje ir ant aštrių akmenų bei takelių. Į krūmus stengiamės nelįsti – po audringos metalistų invazijos į gamtą pagal kvapą supratome, kad krūmai gausiai palaistyti perdirbtu alum.

Crazyte: Ir ne tik tai. Pasitaikė pagauti porą gyvių panašių į erkes, vėliau besikalbėdamos su latviais išsiaiškinome, kad tų bestijų tikrai yra ir jos ištroškę, o festivalio gydytojų teikiama pagalba apsiriboja gyvūnėlio ištraukimu bei patarimu sekti savo sveikatos būklę ir, šiai pablogėjus, kreiptis į medicinos įstaigą.

Shatune: Dieną prasišlaistom šen bei ten. Kempinge įvairios grupės repetuoja – kas dainuoja, kas brazdina gitaras, gal net kokį gabalą koncertui suspėjo sukurti :). Mūsų šaunusis kaimynas Sascha kankina staliuką, daužydamas per jį būgnų lazdelėmis, pasirodo, prieš koncertą „bambačius“ apšyla. Bandome šnekinti plepųjį kaimyną, bet jis susikaupęs, bijo ritmą prarasti. „Tu tik dainos žodžių nepamiršk!“ – juokiamės iš Saschos.

Po pietų pirmąsias grupes praleidžiame. Vieną MySpace nusiklausytą grupę pražiopsau. Užsukame į EVERGREY. Net nepamenu, apie ką buvo, reiškiasi, nepatiko.

Ir jau skubame skubame palaikyti mažojoje scenoje savo kempingo kaimynų vokiečių NECROPSY. Jei jie gros taip pat, kaip statė palapinę (2 val.), bus iš ko pasijuokti. Truputį juokinga matyti, kaip užlipę ant scenos vyrukai suraukia veidus, bandydami atrodyti labai labai pikti :). Palaikom juos, palaikom, nors groja pakankamai monotonišką deathą. Bet „chebros“ pritraukia prie scenos – vietos daug, publika „triosinasi“ iš įsibėgėjimo, neblogai pasistumdo. Galėtų būti dar aršesni ir kietesni, ir patirties bendraujant su publika, matosi, trūksta. Dedu pliusą tik dėl to, kad kaimynai, kitaip būčiau užmigusi kur ant suoliuko.

Crazyte: EVERGREY, ech EVERGREY… Labai mielas poweris, ir netgi skamba gerai bei maloniai. Bet nenutylantis karštis veja lauk iš atviros vietos prie didžiosios scenos, link išganingojo medžių teikiamo pavėsio prie mažosios scenos.

O NECROPSY gavo daugiau dėmesio tik dėl to, kad jie kaimynai. Vokalistas visiškai nebendraujantis su publika ir kažkoks užguitas, tą mėgina kompensuoti būgnininkas, bet nedaug ką padarysi savo „apkasuose“. Gitaristai gal ir neskaičiuojantys savo pirštų ir stygų santykio, bet tik šiek tiek galvas krestelintys.

Shatune: Jau pradėjo atsibosti be užsiėmimo šliaužiojant, pradėjome vis dažniau užsukti į Tado Ledo palapinę. Lietuvių nedaug, iš viso festivalyje aš suskaičiavau septynias galvas. Pas apsikrovusį skudurais Tadą padarėme lietuvių-latvių susibūrimo štabą, kad kartais pačiam Tadui vietos nebelikdavo palapinėje ir tekdavo kukliai trypčioti kitoje prekystalio pusėje. Nieko, jam irgi sveika kojas pamankštinti, o tai sėdi vargšas visą savaitę 3×3 m vienutėje ir gyvenimo aplinkui nemato.

Užsuku paspoksoti į japonus OUTRAGE. Visiškai nieko gero, geriau tegu jie negroja. Žmonių visai sumažėjo – aaa, visi nubėgo į KORPIKLAANI. Bėgu ir aš. Uhh, pasiutpolkė užklumpa jau pakeliui. Pritaikau šokių su ragučiais žingsnelį ir prisijungiu prie strikinėjančios liaudies. O šoka visi kaip moka! Kiekviena tauta pritaiko savo nacionalinių šokių judesius ir duodasi kaip išmanydami. Kiti tik spėję ateiti nuo upės, virš galvų per rankas paleidžiama armija pripučiamų čiužinių. Čia pribėgo apsiašarojusi Crazyte: „išvarė, neleido fotkinti!!!“ O priekyje į darbą paleidžiama guminė žarna-laistytuvas pasiutėliams atvėsinti. Nori sušlapti, ar nenori, jei stovi priekyje, teks atsigaivinti. Teko truputėlį po APOCALYPTICA maudžiantį sprandą pamankštinti – sakoma, kuo susirgai – tuo ir gydykis. Buvo liuks. Padariau išvadą, kad Slovėnijos kalnų oras suomius labai gerai veikia. Visos suomių grupės pasirodė labai ekspresyvios, tikslios, greitos – visiškas kaifas!

Crazyte: Apsiašarojus ar ne, prasidėjo nemenkas „surfinimas“ ir apsauga saugumo sumetimais metė fotografus lauk iš už tvorelės, net vienam gabalui nepasibaigus… Taip, KORPIKLAANI kaip visada priverčia kojas savaime kilnotis polkutės ritmu ir visaip kitaip šėlti. Metalgalvių suformuoto „traukinuko“ dar festivaliuose neteko matyti – ir nežinau, ar kada pamatysiu, bet šaunu, kai liaudis sugeba tokią formaciją sugeneruoti ir per minią „paleisti“ visai netoli scenos…

Shatune: Trumpas atokvėpis ir išsproginę akis laukiam BEHEMOTH. Tik štai pusvalandį kabantis labai labai juodas debesiukas šalia gretimo kalno visai visai nedžiugina. Jei jis irgi užsimanys pažiūrėti BEHEMOTHų, visiems bus riesta. Visi, kas norėjo nusiprausti, tą padarė jau iki pietų, o dabar visi nori linksmintis… Jooo… su šiais žodžiais debesis prasižiojooo… Iškenčiu porą gabalų – Begemotai varo nerealiai ir visai nesinori išeiti, bet reikia skubėti gelbėti namučius.

Iki palapinės – vos trys minutės greito ėjimo, bet nespėjau: pakeliui bėgdama vos negavau į kaktą nuo vienos nulaužtos pakankamai storos šakos, po to nuo kitos. Nusprendžiau, kad škvalas rimtas. Skėtį teko suskleisti ne dėl to, kad bijojau būti pakelta į orą, tiesiog pagailo man jo… Eiti teko vos ne keturiomis, nes vėjas lietų ir šiukšles nešė horizontaliai. Pagailo Begemotų – vėjo kryptis buvo kaip tik į sceną – lenkai vargo, dažėsi prieš koncertą, o dabar visas makiažas, turbūt, šuniui po uodega. Na, štai ir breiką šokanti palapinė. Dar neišskrido. Šliaužiu keturiom po kempingą – super – visų palapinės per karščius paliktos atidarytos, per minutę liūties jau pilna vandens.

Staigiai tvirtinu savo palapinės kaiščius – kol apeinu ratą – vėjas vėl viską išlupa. Dar apžiūriu kaimynų namus – labai gerai, viskas plaukia. Žinos kitą kartą, kad duris reikia užsidaryti išeinant. Be to, vokiečių palapinė ne tik kreivai šleivai pastatyta, dar ir nuokalnėje – miegos „chebra“ naktį mašinoje. Kelios minutės liūties ir peršlapta kiaurai. BEHEMOTH vis dar groja, ir tai blogai, nes dar tikėjausi spėti grįžti į koncertą, bet audra nesiliauja. Teko širdies skausmą malšinti alum, o štai ir koncertas nutrūko. Nebus taip gaila, kad nepažiūrėjau lenkų iki galo. BEHEMOTH forever! In my heart!

Crazyte: Begemotai užtempė „garso gerinimo“ procedūrą ir soundcheckinosi, kol prasidėjo lietus. Patys kalti!

Šioje vietoje tikriausiai verta paminėti organizatorių pasiruošimą blogoms oro sąlygoms: visi monitoriai, apšvietimo lempos ir kameros būdavo mikliai apdengiami nuo lietaus. Tik BEHEMOTH atveju pasirodymas nutrauktas, ir tik todėl, kad liūties metu pūtė vėjas tiesiai į sceną ir niekaip nebuvo galima išvengti vandens vonių pačioje scenos gilumoje. Žinoma, labai gaila, kad teko jų išgirsti nedaug, nes skambesys buvo galingas ir garsas netgi neprastas, bet… Kažkaip labai daug „bet“ „Metalcampe“ pasitaiko. Beje, šiuo atveju ir publika „nešė muilą“ link stogelių, pasikišę kojas po pažastim, ne tik išlepę spaudos atstovai…

Shatune: Šaltoka darosi. O sausi drabužiai mašinoje. O rakteliai nuo mašinos kišenėje. O kišenė kelnėse, o kelnės ant Crazytės užpakalio. O kur šiuo metu Crazyte su visu savo užpakaliu? Pas Tadą. Laka :((.

Crazyte: Ne „laka“, o saugo aparatūrą nuo lietaus ir yra vaišinama pagerintu alumi. Kadangi Slovėnija alumi negarsėja, tai latviai sugalvojo jį visai neblogai patobulinti, įpildami „ko nors stipresnio“. Šiuo atveju sunku nustatyti, ar tai lietuviškosios „Trejos devynerios“, ar „Jagermeister“, nes buvo užbaigti abu kelionėje pradėti buteliai… Bent jau alus tapdavo geriamas… Taip pat, alui pasibaigus, atrastas naujas kokteilis, suformuotas iš po ranka esamų skysčių, kurio receptas jau dingo atminties glūdumoje.

Beje, vyko ir trumpas latvių kalbos kursas. Gaila, pamečiau lapuką, kur buvo užrašyta labai gera frazė… ech… Vienintelis, ką gerai pamenu, tai Knysliuko, geriausio Mikės Pūkuotuko draugo, pavadinimas latviškai: Šniūkurinž (dėl rašybos nesu tikra, bet tariasi panašiai). Šį terminą po to labai sėkmingai pritaikiau Latvijoje CoF vokalistui apibūdinti…

Shatune: Pas lietuvius sužinojome naujienas dėl pakeistos grupių grojimo tvarkos. Po geros valandos jau ir švieslentėse nurodomas naujas grafikas. Pirmieji, ką po liūties girdėjau – braliukai SKYFORGER. Dar kažkur buvo HELLOWEEN, bet ryškiai ne ten, kur aš, matyt, prasilenkėme. O latvius palaikyti reikia, juolab norisi juos normaliai pamatyti ir paklausyti. Bet garsas ir šįkart buvo ypač prastas. Pati geriausia antireklama grupei. Žmonių ant scenos daug, o įgarsintas tik būgnininkas ir vokalistas. Ir vokalisto gitara. Bandžiau pasiieškoti vietelės kuo toliau nuo kurčio garsisto ausų, bet nelemta buvo.

Crazyte: Tik labai geros vaizduotės dėka galima buvo įsivaizduoti, kad SKYFORGER groja folkmetalį – jei girdėčiau pirmą kartą ir jų nežinočiau, nė už ką nepatikėčiau, kad jų muzikoje yra nors lašas folk. Garsas daugiau nei siaubingas. Be to, dūdmaišininkas „padarė dingau“, o tai, mano neobjektyvia nuomone, nėra labai gerai grupei (nebuvo jo ir vėlesniame „MetalShow“). Nesu labai didelė SKYFORGER gerbėja, bet kaimynai yra kaimynai, juos reikia palaikyti bent jau buvimu netoliese. Dar vienas įdomus faktas – lietus padarė paslaugą latviams, nes prie mažosios scenos susirinko tikrai didelis būrys žmonių, kokio anksčiau nebūdavo, nes pagrindinėje scenoje tvyrojo ilgoka pertrauka ir nebuvo aišku, kas, kada ir kaip gros.

Tiesa, truputį anksčiau didžiojoje scenoje grojo HELLOWEEN. Nors ir buvau viena ausim girdėjus apie juos, bet daug paklausyti neteko. Jau visi buvo įpratę prie smulkaus lietučio, net ir fotografai, kurie jau tik kartas nuo karto mėgino dangstyti aparatūrą, tačiau, baigiantis leidžiamoms trims dainoms, dar kartą prasidėjo toks potvynis iš viršaus, kad apsauga ir buvę VIP zonoje ar netoli jos tapo „begemotukų sprinto“ žiūrovais. Vargu bau ar tai kas nors nufilmavo, bet vaizdą būtų vertas pamatyti… Kodinis pavadinimas „Begemotukų sprintas“: visi fotografai, kurių dauguma normalios kompleksijos (t. y. nelabai liesi) žmonės, vienu mostu pakiša brangiąją aparatūrą po marškinėliais ir tekini lekia link artimiausios pastogės, kurios vaidmenį šiuo atveju suvaidino VIP palapinė-baras. Reikėjo matyti ten buvusių veidus, kai vienu metu „įrauna“ apie 30 kiaurai permirkusių „begemotukų“…

Shatune: Peržiūrime naują tvarkaraštį – visiškas chaosas, kažkas perkelta į mažąją sceną, kažko nebus. Girdėjau kalbas, kad SKYFORGER buvo siūloma net negroti. Grupių pasirodymai, ir taip baigdavęsi paryčiais, nusikėlė dar viena kita valanda vėliau. Darome pauzę namučiuose gurkšnojant alutį, nes vis dar protarpiais lynoja, atsisėsti nėr kur – danguje ir ant žemės šlapia.

Štai ir naktelė pasibeldė, lietus nerimsta. Mano mylimiausius OPETH perkėlė į mažąją sceną. Šiuos „jamsim“ nuo pradžios iki galo su visu soundchecku. Gaila, kad pasirodymas sutrumpintas iki valandos. Pradžia buvo klaiki. Prifarširavus aparatūros dėžėm mažąją sceną, OPETH atrodė kaip gynybiniuose pylimuose. Gerai, kad išvis neatšaukė pasirodymo. Po pirmo gabalo nepatingėjau ir nuėjau pažiūrėti, kaip atrodo garsistas. Buvo labai užsiėmęs. Pamažu atlyžau, garso kokybė gerėjo. Šios grupės kūrybą žinau mintinai, tiesiog norėjosi tyliai ramiai pastovėti ir mėgautis. Radau nuošalią vietelę toliau nuo žmonių (prie tulikų :)) – puikus skambesys, kiek muzikantų ant scenos – girdžiu visus.

Pradėjo kietu šaltu deathu. Kuo aštresni draskantys orą į gabalus rifai, tuo stipresnis lietus. Bet visa publika stovėjo išsižiojusi ir niekur nesiskirstė. Labai netgi tiko tokiai muzikai aukštaūgių medžių apsupta maža scena – susidarė jauki atmosfera. Pusvalandis prabėgo akimirksniu, net pamiršau, kur esu. Dar pagalvojau, kad Mikaelis visada tarp gabalų mėgsta paplepėti, o dabar kažko tyli (na, tik riaumoja). Aha, visgi išgirdo mane: „Kaip sekasi?“ – klausia. O „chebra“ stovi visa kiaurai permirkusi po lietaus siena. Papasakojo, kaip visada apie save, „Everything is changing, but I’m still here, Mendes is here…“ Išvardino grupės narius, dar paklausė, ko publika pageidautų, gal ko nors iš MR BIG ar THE BEATLES repertuaro? Toks keistas apsimiegojęs humoro jausmas pas jį… Dar plepėjo apie naująjį albumą, pristatydamas kitą gabalą – „This song is about Satan and Death, as usual“… Ir vėl driokstelėjo… Šiaip viskas skambėjo kaip įrašuose, gabalai neperdirbti, tik gyvo garso, žinoma nėra ko lyginti su įrašu. Porą trumpų jam-session su bosistu, taip pat bosisto Mendes šeimai skirta daina (šiam prieš keletą dienų gimė duktė).

Per OPETH pasirodymą, rodos, lietus šoko pagal Mikaelio dirigavimą – per kriokimą plūsteldavo liūtis ir nurimdavo, suskambus lyrinėms melodijoms. Fantastiška muzika puikiai tiko tokiam permainingam orui – tarsi kurtinantis griaustinis ir ankstyvo ryto spengianti miglos tyla susiliejo į visumą. Taip aš apibūdinčiau stebukladarių švedų kūrybą.

Deja, OPETH baigėsi, teko apsidairyti aplinkui, nes pamiršau stovinti ant žemės. Palaukit minutėlę, noriu atsikvėpuoti…

Crazyte: Palikusi OPETH Shatunei, sėkmingai jų klausausi iš Tado Ledo palapinės, nes 1) vis retkarčiais lyja (čia švelniai pasakius), 2) pradžioje garsas košmariškas, nors po kiek laiko jis tampa visai normalus, 3) pas Tadą yra ko atsi(iš)gerti ir linksma kompanija, ir stogas virš galvos… Pasibaigus OPETHams, spjaunu į viską, palieku Shatunę „festivalintis“ ir pati šliaužiu link palapinės. Šlapia, lyja, nuotaika ne pati geriausia ir pastoviai norisi miego.

Shatune: Iškilo klausimas – ar dar būnant transo būsenoje eiti miegoti, visgi 2 val. nakties jau, ar eiti gadinti nuotaiką į MINISTRY. Tiek to, girdėjau kalbas, kad tai paskutinis jų koncertas, pakentėsiu. Kad MINISTRY pradėjo groti, pajutau pagal drebančią žemę. Kaip paskutiniam koncertui – decibelų nepagailėjo. Įdomu, čia jau maksimumas, ar galima dar garsiau? Tikiuosi, nuo vibracijos nepradės akmenys nuo kalnų ridentis į mūsų mažytį žalią slėnį. Prisėdau ant suoliuko prie garsistų – suoliukas net šokinėja į orą :)). Įsikišau kištukus į ausis ir dar, kiek liko vietos, susigrūdau į ausis po pirštą. Na va, jau galima gyventi. Kažkada jie man visai patiko, mėgstu ir metalą, ir elektroniką. Tik kad nieko naujo, šviežio jie nebesukuria, tas pats per tą patį. Gal ir gerai, kad skirstosi, nep*s svetimų ausų. Tik video menas švieslentėse prikaustė žvilgsnį ir užlaikė šiek tiek ilgiau. Kiekvienam gabalui sukurti filmukai, dauguma su karo motyvais, kokybiškai padaryti, buvo ką pažiūrėti.

Dar pasėdėjau šiek tiek ant suoliuko iš pagarbos kaip per laidotuves ir jau labai norėjau miegoti, o dar labiau paklausyti MARDUK. Ne dėl to, kad jie man labai patinka, o dėl to, kad festivalyje beveik nebuvo black grupių. Tiksliau jų buvo trys – dvi kažkokios mokyklinės ir seni geri Mardiukai. Stipriai „chebra“ sugrojo, vis dar pikti, agresyvūs. Kiek juos mačiau, tai buvo geriausias pasirodymas.

Labanakt, jau švinta. Tik MINISTRY didžiojoje scenoje vis nerimsta, kempingas net dreba nuo decibelų. „Amerikancai“ niekaip baigti negali, įsivaizduoja, kad jie knarkiantiems metalurgams labai įdomūs.

Penktoji diena, pirmadienis

Žr. ketvirtos dienos rytą. Oho, atvėso, saulė leidžia išsimiegoti net iki septintos ryto.

Shatune: Pagrindinis pabudusių žmonių pokalbis buvo apie nakties košmarą vardu MINISTRY. Tikiuosi, jie jau išvažiavę, nes daug kas norėtų juos prikalti ant kryžiaus.

Pirmadienis man buvo pati nykiausia diena. Pasijautė, kad sumažėjo žmonių, dingo visi turėję savaitgalinius bilietus. Net paplūdimys ištuštėjo – radom ne tik kur atsistoti, bet ir prigulti. Neprisimenu, ką veikėm visą dieną. Net grupių neprisimenu. Kažką žiūrėjom, o daugiausia tai pas Tadą tupėjom ir spoksojom į praeivius. A, baigiau skaityti vieną knygą – ponulis Hieras įveikė kažkokį niekšą burtininką.

Crazyte: O! Sulaukėm pirmadienio! Jau „nusimušė“ dienų skaičiavimas ir atmintyje neliko, kas ir kada buvo. Standartinis rytas-kava-knyga-upė-knyga-konservai-alus-knyga-link scenos. Eilinį kartą skaitau knygą – iš pradžios į pabaigą ir iš pabaigos į pradžią.

Shatune: Visai nieko skambėjo RAGE. Poweris dideliais kiekiais nelabai man prie dūšios, bet užkliuvau už nuostabaus vokalisto balso. Visi poweristai bliauna kaip ožiai, o šitas vyrukas dainavo! Ir nupirko mano ausis. Jau grįžusi perklausiau MySpace – visai „neveža“, bet gyvai skambėjo puikiai. Labai geri gitaristai jų grupėje. Iš pradžių nustebau, kad tik dvi gitaros ant scenos (bosą aš užskaitau kaip gitarą). Kaip „Metalcampui“ idealus garsas, gal dėl to ir skambėjo gerai.

Crazyte: Nežinau su kuo buvau supainiojus RAGE, bet laukiau visai kitokios muzikos. O čia – valio!!! Maloniai klausomas dalykas ir net puikiai skambantis. Garsisto dovanėlė sunkios savaitės pradžios proga? Kaip minėjo Shatune, masės tiek, kad užtektų dar vienai grupei, ir dar liktų. Jeee! Gyvenimas gerėja ar tiesiog kažko nepastebim?

Shatune: Mažosios scenos grupių net neminėsiu – totalus š. Tik vieninteliai deatheriai DAMNATION DEFACED kažkuo išsiskyrė, beveik iki galo išklausiau. Vokiečiai kaimynai NECROPSY minėjo, kad grupių atranka į tokius festivalius prasideda prieš 3-1 metus. Nu blin, per tris metus tikrai galima išmokti groti. Trumpiau tariant, sunervino, trūksta muzikos ir veiklos, kiek galima gerti!

Crazyte: Truputį besikirsdami su RAGE, truputį po jų mažojoje scenoje grojo IN THE LAKES. Jau ankstesnėmis dienomis akis patraukė visoje festivalio zonoje iškabinėti plakatėliai (tikrai nebloga reklama grojančioms grupėms!), informuojantys, kad IN THE LAKES gros pirmadienį 21 valandą ir nurodytas stilius „folk symphonic“. Ką gi – užmeskim akį, kas per biesas tai yr… Shatune, patogiai įsitaisius Tado palapinėje tik mosteli ranka, tipo eik, jei nori, manęs nepajudinsi. („Aš ką tik nuo to š pabėgau!“ – Shatune). Ant scenos visai įdomi komanda (vėlgi turiu užsiminti – kaip kam, klausantiems daug griežtesnės muzikos jie tikrai nepatiks): trys merginos – vokalistė, klavišininkė ir smuikininkė, tiek pat vyrukų – gitaristas, bosistas ir būgnininkas. Groja maždaug tai, ką ir žada – sakyčiau toks švelnus (moteriškas) gotiškas rokas su nedidelėm folk priemaišom. Daug ir dažnai klausytis negalėčiau, bet palyginus su tuo, kas dėjosi šioje scenoje iki jų – tai perliukas, vienas iš atradimų (man).

Shatune: Su SOILWORK viskas buvo gerai. Muzika lyg ir tinka, bet neveža. Paskutinieji šįvakar MORBID ANGEL. Dar viena apipelijusi legenda :)). Paskutinįsyk girdėjau juos prieš metų dešimt. Iš pagarbos tiems keliems tūkstančiams šėlstančių metalurgų apie MA nesakysiu nieko blogo. Man buvo nuobodu, garsas kažkoks ne stereo, o mono.

Valio, Crazytei irgi atsibodo šliaužioti! Ryt paskutinė diena, tai pažadėjo, kad nuveš mus kažkur į ekskursiją dviejų kilometrų spinduliu. Nejaugi!?

Šeštoji diena, antradienis

Shatune: Į kitus rytus nežiūrėkit. Visą naktį klaikiai lijo, žaibavo, griaudėjo ir visaip kaip mus gąsdino. Audra sugrįžo, o ryte buvo pratęsimas. Čia Mardiukai išvažiuodami palinkėjo gero oro, kad juos kur. Teko prašvitus skubiai tvirtinti palapinę, nes vėjas grasinosi išrauti ją su visom šaknim.

Ekskursijos nebus. Alus baigėsi. Daiktai permirkę.

Teks miegamąjį palapinėje pertvarkyti į skaitymo saloną, nes vėjas su lietum ne tik nesiliauja, o stiprėja, gyvename viduj. Priešpiet jau ėmiau galvoti, kad greičiausiai koncerto nebus, nes lietus pila be perstojo jau devynias valandas.

Crazyte: Vakare buvau pažadėjus ir vis dar pasiryžus sėst už vairo ir pavėžėt liaudį iki pilies ant kalno ar kriokliukų. Čia kategoriškai užprotestavo Shatune, pasakius, jog neaišku, kas po tokios audros dedasi tuose kalnų keliukuose ir vairuoti ji neleis. Gerai, tinginiaujam toliau…

Shatune: Be knygų skaitymo dar skaičiavome žaibus. Maždaug kas penkios minutės po žaibą. Ir tranko, svarbiausia, į aplink mus supančius kalnus. Dar stebėjome debesų susidarymo procesą – labai įdomu. Nuo kalno papėdės gana greitai pradeda kilti baltas debesis. Kaip rūkas. Ir spėriai kyla kalnu į viršų. Kai jis pakyla virš kalno, iš balto debesio tampa juodu – ir iš jo lyja… Taip kad patekome į kažkokią užburtą skylę be prošvaisčių. Gyvenime nesu mačiusi, kad devynias valandas be perstojo žaibuotų.

Crazyte: Vėl gi kodinis pavadinimas – „Kalnų diskoteka“. Jei pamenam, pradžioje buvo pasakyta, kad gyvenam slėnyje, iš visų pusių apsuptame kalnų. Taigi bet kuris žaibo blykstelėjimas ir jį lydintis griausmas atrodė taip: blykst – bumt ir aidas bum-bum-bum-bum-bum-bum, vėl – blykst – bumt ir bum-bum-bum-bum-bum-bum. Pora kartų „liuobė“ taip arti, kad be garsaus „Bumt“ dar ir vos ne siera pakvipo… Prie šviesos ir garso efektų pridėkim lietų ir vėjo gūsius, draskančius palapinę – gausime visą to kas vyko vaizdą. Ir ne trumpiau nei 9 valandas. Ir be perstojo…

Shatune: Popiet pagaliau prašviesėjo. Reikėjo matyti, kaip puolė visi aplinkui pakuotis palapines. Per pusvalandį iš pilno kempingo likome vos keletas žmogelių – visi dūmė namo. Atsibučiuojame su kaimynais vokiečiais ir šliaužiame į miestelį alaus, nes gerklės jau išdžiūvusios, o atsivežtųjų resursų neliko. Susipakuojame palapinę. Oras išdykauja, nusprendžiame paskutinę naktį miegoti mašinoje.

Muzikine prasme antradienis dar nykesnis už pirmadienį. Kažkurios grupės pagrindinėje scenoje nebuvo, gal dėl lietaus nepasiruošė, tai grafikas susijaukė, o naujienų jokių. Tiesa, prie vieno medžio radau pakabintus du mažiukus lapelius su naujuoju grafiku. Video ekranas irgi buvo išmontuotas, gal dėl lietaus.

Crazyte: Na, ne viskas taip blogai, nepaisant to, kad nusipirktas vietinis alus prastas (o galvojau, kad šitam reportaže bambeklė būsiu aš!). Pirmiausiai mažojoje scenoje akį patraukia „pandos“ (deja, pavadinimas kažkur dingo – jei kas gali padėti, būkit geri). Po to, ten pasirodo austrų formacija TITANA (nežinau kodėl maniau, kad jie italai, bet internetas sako kitaip). Kažkuo traukia, nors negalėčiau pasakyt kuo. Gal tuo, kad bent jau žiūrisi ant scenos ir ausų nerėžia?

Shatune: Iš Tado palapinės beveik nebeišlendame.

Užstrigo vieninteliai austrai melodic death atstovai IN SLUMBER – net nustebau, pamačiusi tokią grupę mažojoje scenoje. Pasirodo, iš pagrindinės jie perkelti dėl lietaus. O pagrindinės scenos tikrai verti būtų. Matosi, kad „bičai“ profesionalai: puikiai bendrauja su publika, varo atsipūtę, bet labai techniškai. Labai panašūs į CHILDREN OF BODOM ir ne ką ne prasčiau. „Mulen Ružą“ nuneštų… Užskaitome kaip vakaro favoritus.

ELUVEITIE ir SUBWAY TO SALLY ignoruoju. Pirmiesiems garsą sugadino kaip reta, blogiau nebūna, nebent tik SKYFORGER atveju. Geriau jie savo metalfolką būtų akustiškai sugroję. O kas yra SUBWAY TO SALLY? Niekada negirdėjau…

Crazyte: Metalfolką? Death folką, death folką… Niekada nebūčiau pagalvojus, kad galimas būtent toks stilių derinys ir jog jis skamba tiesiog neįtikėtinai. Taip, garsas nebuvo stebuklingas, nors zonoje „už tvorelės“ pakenčiamas, taigi tris dainas paklausau su malonumu, dar pora ištveriu, ieškodama garso publikoje, po to spjaunu į tą beviltišką užsiėmimą ir dingstu Tado palapinės link. Nors tiek muzikos stilius, tiek vyksmas scenoje vertas dėmesio, bet garsas… Taigi ne tik „Mulene“ būna blogai – tuo ir pasiguoskim.

Beje, žinios po „Metalcampo“ ELUVEITIE stovykloje ne kokios: išėjo abu broliukai Sevan ir Rafi. Tiesa, grupė jau rado, kas juos pakeis, bet ta porelė ant scenos atrodė labai įspūdingai.

Shatune: Desertui liko Angela su ARCH ENEMY. Labai įtartinai žiūriu į grupes, kurios „taisosi“ garsą ilgiau, nei ketina groti. Skystai klausėsi. Aš manau, kad grupė apskritai laikosi tik Angelos charizmos dėka. O charizma šį kartą buvo prikimusi. Juolab Tado palapinėje geri žmonės vaišino „Becherovka“, tai dvikova Angela prieš „Becherovką“ išsisprendė pastarosios pergale. O svarbiausia, kad pagaliau viskas baigėsi :)).

Crazyte: Valio! Paskutinė grupė! Ekranuose jau kurį laiką šmėžuoja užrašai „Thank you for joing us! See you next year!“, į kuriuos mintyse formuojasi užrašas „Aha, tik batų raištelius išsilyginsiu“.

Jau nuo laikinos nakvynės vietos girdime kaip Angela kviečia „Metalcamp“ komandą atlikti stovyklos himną „7 days“, kuris beje skambėjo visas dienas ir tiek „įsiėdė“ į kraują, kad nesinori jo minėti.

Shatune: Kelionė namo praėjo be nuotykių. Dar kelias valandas pasitrynėme Slovėnijos apylinkėmis, nes pakeliui namo pasitaikė vienintelis Slovėnijos nacionalinis parkas (Triglavo). Liabai liabai gražu. Sustojome pamirkyti kojas lediniame kažkokio upelio vandenyje bei paskanauti vietoje pirkto naminio avių sūrio. Vėliau smarkiai skubėjome, vėl malėmės serpantinais, Austrijos, Čekijos greitkeliais, nes turėjome per dieną pasiekti Lenkiją. Lenkijos kelių neapdainuosiu. Neįsivaizduoju, kaip turi jaustis lenkai, kai jų keliais kasdien pravažiuoja milijonai automobilių, ir, įsivaizduokit, kad kiekvieno automobilio vairuotojas išpila toną prakeikimų ant Lenkijos ir visų jos vaikų.

Crazyte: Dalis skubos buvo dėl to, kad, grįžusi ketvirtadienio naktį, jau penktadienį iš ryto traukiau į kaimynų organizuojamą „MetalShow Open Air“, kuris mane sugundė PAINais.

Outro arba MC pliusai ir minusai

Minusai:

Labai prastas maistas festivalio teritorijoje. Nepirkome, nes bijojome apsinuodyti. Paskutinę dieną ryžomės sukirsti po kebabą. Nenumirėm, bet bulka kebabu per skambiai pavadinta. Miestelyje veikė superparduotuvė pilna visokio maisto, taip pat daug užkandinių, dauguma šėrėsi ten. Arba konservais (kaip mes).

Alus – visiškas „myžalas“. Gal jie ir turi normalaus, bet mes jo nematėme. Slovėnijoje labai populiarūs vynai, gal alaus jie gaminti nemoka. Taigi tenka arba gerti š…, bet šaltą, arba skanų atsivežtinį, bet karštą. Rinkitės…

Daug prastų grupių. Sutikčiau primokėti, kad tik jų nebūtų.

Apie įgarsinimą aš patylėsiu – kokybė svyravo kaip moteriškės PMS nuotaika. Net jei grupė puikiai įgarsinta, garsas būdavo prislopintas ir šniokšdavo. Kiek buvau tokio masto festivaliuose, įgarsinimas MC prasčiausias nei bet kur kitur. Ko gero, jis panašus į Wackeno „Party“ scenos.

Minusų tik tiek. Lenkijos keliai žlugdo. Reikėtų tą šalį išoperuoti iš žemės rutulio, o žaizdos kraštus pradezinfekuoti, kad infekcija neplistų.

Pliusai:

Gamta, upė, kalnai, pliažas. MC vyksta kurorte.

WC. Jų labai daug, pakankamai švarūs, net su popieriumi! Pastoviai visą dieną tvarkomi. Ir jokių eilių.

Atsipalaidavimo atmosfera. Žmonių lygiai tiek, kiek reikia, nors tilptų dar tiek pat. Kiekio nepasakysiu, neskaičiavau, panašiai kaip „Brutal Assaulte” Čekijoje.

Shatune: Aš „jamu“ penkių dienų festivalį! Su trim nėr ko prasidėti.

Crazyte: Man tos penkios dienos labai prailgo. Reikia arba mėgti gamtą, arba tinginiauti, arba ir vieną, ir kitą. Beje, turi patikti šiltas arba brangus alus.

Realiai festivalis skirtas atostogoms, bet kai žmogus nemoki atostogauti be veiklos, tai sunku jį ištverti. Gal geresnės grupės mažojoje scenoje būtų reikalą išgelbėjusios, gal didesnė važiavusių kompanija būtų paįvairinusi laiką, bet čia tik vieta pamąstymams.

Ilgas P.S. – išvados :))

Išvados susigulėjo ir nėra labai blogos.

Iš viso „numynėme“ apie 3400 km. Už kurą ir kelių mokesčius išėjo po 305 litus kiekvienam (važiavo keturi žmogiški vienetai). Pakankamai nebrangu. Tik kelionė prailgo. Į priekį visai linksma buvo, bet grįžtant atsibodo mašinoje trintis.

Gyvenome išrinktųjų kempinge, tai praleidome daug linksmų dalykų žmonių kempinge.

Apskritai visai man čia patiko, nepaisant anksčiau išvardintų minusų, tik tolokai nuo Vilniaus. Gaila, kad niekur nenuvažiavome „pasiekskursinti“, juk čia pat, vos už kelių kilometrų buvo Italija, iki jūros irgi tik 100 km. Atmosfera nėra labai jau metalurgiška ir vieninga, kaip Wackene. Wackene nėra ką veikti, tik gerti ir klausytis koncerto, o „Metalcampe“ galima kažkur nuvažiuoti, pasivaikščioti po apylinkes, pamirkti upėje. Taip ir šliaužiojo visi, susirinkdami prie pagrindinės scenos tik pavakary. Žmonės draugiški, kaip ir visuose metalo festivaliuose.

Labiausiai patikęs dalykas tas, kad nebuvo griežtos ribos tarp atlikėjų ir žiūrovų. Jauteisi kaip namie. Patys muzikantai mirko iki pietų upėje ar trainiojosi po kioskelių alėją. Nusigręžti autografą ar kartu nusifotografuoti kliūčių nebuvo, reikdavo nebent žinoti, kaip muzikantai atrodo.

Žinoma, šliaužiojo ne visos grupės. Labiausiai „promotioną“ darė KORPIKLANIAI, girtuokliai nelaimingi. Kur tik jų nebuvo. Net „užkniso“. Kitą dieną po savo pasirodymo tąsėsi po zoną pirmyn atgal, su visais fotografavosi ir gėrė net po trečią ratą. O pavakary buvo tokie – na… žinau gerą rusišką žodį… labai nekokie buvo, nenustebčiau, jei juos vakare išnešė, nes patys nei eiti, nei stovėti, anei mirksėti savarankiškai jau nebepajėgė.

Shatune: Festivalį pavadinčiau „Fucking heavy – power – folk – camp“. Deathas visai ne fucking, jis mane gelbėjo, o blacko tiesiog nebuvo :(. Mardiukai irgi nesuprato, kur pateko.

Ir labai trūko nors vienos grupės, varančios kažką labai brutalaus. Organizmas reikalavo. Kaip didžiausiems festivalio brutalistams, savo simpatijas atiduodu… and the winnner is… APOCALYPTICA!

Nežinau, ar dar kada tenai važiuosiu, nebent lietuviai gros. Latviai kelius jau pramušė…

Crazyte: Ir nors gyvenimas ne kartą įrodė agento 007 Bondo frazės „Niekada nesakyk niekada“ (Never say „Never again“) teisingumą, visgi norisi pasakyti: nebus tam festivalyje mano kojos, nebent…