MARILYN MANSON koncertas Lietuvoje – dar nevisai nupezusi senatvė

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Man asmeniškai pamatyti (o tiksliau išgirsti) skandalingąjį (nors kuo pasireiškia jo skandalingumas man iki šiol paslaptis) amerikiečių rokerį MARILYN MANSON būtų buvę kur kas maloniau 2003-aisiais, kuomet šis ketvertas (tuo metu dar penketas) viešėjo Vilniuje, „Žalgirio“ stadione. Nepaisant to, jog tuo metu grupė buvo savo zenite, koncerto su pasididžiavimu klausiausi iš už tvoros. Šiais metais kolektyvas išleido jau dešimtąjį studijinį albumą „Born Villain“, kuris nė iš tolo negali prilygti tokiems ankstyvojo periodo diskams, kaip „Antichrist Superstar“ ar „Mechanical Animals“. Na, bet vis vien – kaip jie atrodo, kaip elgiasi, galiausiai – kaip skamba – išties labai smalsu.

Iki koncerto pradžios likus kokioms 15-ai minučių sužinau, kad apšildymui pasirodys lietuvaičiai REBELHEART. Pasirinkimas gal būtų ir neblogas, jei tai vyktų kokiais riebiais 10 metų atgal, kaip tik po albumo „Kam“ pasirodymo. Tuo laiku grupė grojo tai, ko nebuvo bodimasi vadinti industriniu roku. Tiek dėl muzikos, tiek dėl susikurto įvaizdžio REBELHEART ne be reikalo buvo kaltinami stipria MARILYN MANSON įtaka. Bet dabar ne apie tai…

Turbūt šiandien šis kauniečių (nors ¾ grupės narių gimė, augo ir subrendo Marijampolėje) kolektyvas bent jau plačiose masėse labiau žinomas dėl savo baladžių „Kelias pas Tave“, „Ko Pravirkai“, „Ar Išsaugosi mano Meilę“, tad nieko nuostabaus, jog mano susidomėjimas grupės muzika paskutiniu metu buvo ties nulio riba. Tad likau tikrai maloniai nustebintas netikėtai energingu ir kokybišku kolektyvo pasirodymu. Muzika pakankamai sunki, kiek tą įmanoma išlaužti su viena gitara. Rifai – gerai subalansuoti, sodrūs, pakankamai atmosferiški ir vežantys. Man REBELHEART įrodė, jog jie moka ir groja gerą bei kokybišką roką. Tą vakarą lietuviai priminė žinomą JAV kolektyvą CREED. Be kita ko, žavėjo vokalisto Dariaus elgesys – visiškai atsipalaidavęs, lengvai bendraujantis su publika, mėgstantis papliurpti tarp dainų, bet darantis tą saikingai ir su geru humoro jausmu. Galbūt toks pozityvus įvaizdis sudarė viziją, jog ir dainuoja jis gan neblogai. Nežinau, iš kokio albumo buvo grotos dainos, nes neteko jų nei girdėti gyvai, nei įraše, bet akivaizdu, jog jei tai šiandieninis REBELHEART veidas – verta juo pasidomėti ir plačiau. Tiesa, visą reikalą sugadino finalinis „Kelias pas Tave“ atlikimas – aišku, duoklė masėms atiduota, bet geriau jau jos ten būtų nebuvę…

Vakaro gviazdų teko laukti gerą valandą. Buvo akivaizdu, kad koncertas 22:00 (kaip buvo žadėta) nesibaigs. Nervus šiek tiek ramino iš kolonėlių sklindanti teisinga muzika – FEAR FACTORY, IRON MAIDEN ir keletas kitų perliukų. Vis dėlto laikas prailgo, tad teko viltis, jog MARILYN MANSON bent jau sugros gerai parinktą set-listą. Šiuo atveju sakydamas „gerą“ turiu omeny kaip įmanoma daugiau dainų iš albumo „Mechanical Animals“, nes tai diskas, keliantis daug sentimentų – puikių kūrinių, tinkamos nuotaikos rinkinys, kuriame atlikėjas bent jau stengėsi atlikti kažką panašaus į dainavimą…

Iš tikrųjų sunku patikėti, nors MARILYN MANSON gyvuoja dar nuo 1989 metų, bet smėlis muzikantams dar nebyra ir labai svarbu yra tai, kad jie daro, ką nori. Man tik nelabai suprantamas noras iš visko daryti chaosą, šleikštulį ir pan. Grojant dainas nuolatos įterpiamas gitarų džiržgesys, mikrofonų traškesys ir panašūs pašaliniai garsai. Gal taip amerikiečiai supranta industrialą? Bet visa ši nešvara ir purvas primena kitus jų tautiečius MINISTRY, kas šiuo atveju jau yra pliusas.

Nepaisant noro būti baisesniais ir šlykštesniais nei priklauso, MARILYN MANSON scenoje dar turi reikiamo parako ir energijos. Visų pirma reikia pasidžiaugti, jog pasirinktas atliekamų dainų sąrašas buvo kone idealus. Be kūrinių iš minėto albumo („The Dope Show“, „Rock Is Dead“ ir kitų) atlikti ir vieni žymiausių amerikiečių koverių „Personal Jesus“ (DEPECHE MODE), „Sweet Dreams“ (EURYTHMICS), taip pat kaip ir pripažinimą atnešę dainos „mOBSCENE“ ar „The Beautiful People“. Antra, atlikimas irgi nepriekaištingas (būtų keista, jei grupė, turinti beveik 25 metus patirties, elgtųsi kitaip). Erzino tik tai, jog didžioji dalis semplų bei back-vokalų skambėjo ne gyvai, o iš pulto. Nors man norėjosi, jog skambantis rokas būtų kiek švaresnis, bet turbūt pamatėme MARILYN MANSON būtent tokius, kokie jie yra šiandien – nešvarius, chaotiškus ir griausmingus. Vietomis grupė nenuskambėjo taip gerai ir sunkiai, kaip klausant albumus, bet bendrame įspūdyje tas yra atleidžiama.

Koncertas tikrai nebuvo anšlaginis ir spėju, jog dalis publikos atėjo pažiūrėti į galimą šou. Deja, bet šį kartą reikėjo žinoti, kur eini, – palyginus su kokiais nors RAMMSTEIN amerikiečių „šou“ atrodė lyg koks smėlio dėžės žaidimas – nors scenoje buvo ir tribūna, ir daug kostiumų, ir mikrofonas-kastetas, ir kažkoks įrenginys, leidžiantis dūmus, ir panašiai, bet didesnio efekto tai nesuteikė. Orientuotis reikia į muziką – arba mėgsti, arba ne. Pamatyti MARILYN MANSON pasirodymą, nors ir ne jų jaunystės metais, buvo verta vien dėl to, kad gyvai išgirstum kažkada mintinai mokėtus kūrinius. O dabar laikas judėti pirmyn, tiek Marilynoms, tiek Charlesams, tiek ir mums…