„Kunigunda Lunaria 2007“ – industriškai stilinga aplinka, muzikos įvairovė ir tekančios saulės šalies siurprizas

Foto: Crazyte. Daugiau foto čia >>

Odium. Šių metų festivalio „Kunigunda Lunaria“ laukiau labiau nei bet kurio iš pirmųjų penkių. Priežastis buvo ne „tūsas“, ne geras laiko praleidimas, o du vardai – SPIRITUAL FRONT beigi THE LAST DAYS OF JESUS. Puikiai savo stilistikoje bei atitinkamuose sluoksniuose žinomos grupės viliojo ne vieną, net ir abejingiausią klausytoją. Dar vienas malonus dalykas – šių metų renginyje dalyvavo visas būrys naujų, mažai matytų bei girdėtų mūsų scenos atlikėjų.

Birutė. Aš tuo tarpu dorai nė neatsipeikėjus po „Eurorock“ komisijos darbinio/pramoginio maratono, pasiryžau visoms 3 dienoms persimesti į kitokią aplinką. Savaitgalis nusimatė sunkus, mat būtent į jį persikėlė darbo šeštadienis. Bet jau penktadienį tenka vakarienę iškeisti į žadėtus įspūdingus deivės/raganos kerus.

Pirmoji diena

Odium. Pirmoji festivalio diena mane traukė dviem dalykais – egzotiška vieta (senoji Vilniaus elektrinė) bei projektu iš Kauno ATVEJIS, kai kuriem pažįstamu iš pernai išleisto muzikinio rinkinio „Dargana“.

Birutė. Mane pirmiausiai taipogi masino senosios elektrinės vizija, mat iš anksto sunku buvo įsivaizduoti, kokion aplinkon pakliūsi. Kita vertus, daugiau mažiau domino ir visi pirmosios dienos dalyviai. Taigi valandą vėluodama jau kaltinau save, kad pražiopsosiu mažiausiai vieną atlikėją. Bet renginių vėlavimas čia padeda ir vamzdynų, laiptų, prietaisų skalių bei kitokių industrinių vaizdelių prieglobstin įpuolu kaip tik tada, kai grojimas tik prasideda. Nagi puikiai dera ši aplinka industrial/electronic pakraipos koncertui, kad ją kur.

Odium. Iš tikrųjų, renginio vieta buvo užburianti. Vamzdynai, rankenos, ventiliai ir kitokie prietaisai tarė savo žodį. Rūsys lyg kokia slėptuvė nuo atominio karo – skirtas filmų mėgėjams bei DJ pasirodymams, o viršuje – tarp galybės mechanizmų įkomponuota scena. Ir tam vakarui tai taip tiko…

Lyg ant lėkštutės specialiai man pirmieji scenon įšoka ATVEJIS. Šeimyninis duetas plius klavišininkas. Kaip tokia muzika vadinasi? EBM? Electro? Neturiu žalio supratimo. Bet užtai kaip gražiai skamba… Šalta, melancholiška muzika keitėsi vietom su energingais dūžiais, o „erdvinis“ back vokalas, rodos, užpildė visas likusias ertmes. Jogos balsas nustebino ramumu ir lygumu. Na, o daugiausia ovacijų sulaukė hitas „Lost“ iš jau minėtojo rinkinio. Žinoma, kaip gi be šio kūrinio… Būčiau ne juokais supykęs jo neišgirdęs.

Birutė. ATVEJIS mano ausims buvo kaip tik toks atvejis, kai klausai ir nieko neįsimeni. Tuokart atrodė gražu, bet dabar įspūdis visai išblėso. Nežinau, ar geriau būtų, jei šie grotų ne pirmieji, tačiau kažkokio lietuviškai prancūziško stebuklo nepamačiau. Gal bus kitas šansas, taip sakant.

Odium. Galbūt lengvo muzikinio apsvaigimo apimtas labai greitai praskriejau ta erdve, todėl ATVEJO pasirodymas prabėgo labai greitai? Ar taip iš tikrųjų ir buvo? Na, bet jau šaukštai po pietų. Scenon ruošėsi kita grupė, kuri, tiesą sakant, kaip ir likusios tą vakarą, manęs nelabai domina. Tad kaimynus iš Baltarusijos DIFFUZION spėju išgirst kaip lengvo, ramaus skambesio „šokių muziką“. Tesprendžia ekspertai.

Birutė. Nesu aš tas sprendžiantis ekspertas, nes nepaslaptis, kad praktiškai visa šio festivalio stilistika – ne mano domėjimosi ir kompetencijos sritis. Vis dėlto baltarusiai, kurie privertė kažkur „nušokti“ ir daugiau šio koncerto neaprašyti Odiumą, man patiko labiau negu ką tik apšnekėti lietuvaičiai. Ir muzika ne visai šokių, na, nebent „tamsių“. Vis dėlto tai gana ramaus, nors ir „pramoninio“ poilsio valandėlė prieš pašėlusius latvius.

STROPS buvo tikras išbandymas ausims ir kitoms galvos vietoms. Čia jie pristatinėjo savo diską. Gana gerai sureguliuotas garsas vis tik neišvengiamai susidurdavo su metalo konstrukcijų ir įvairiausių ertmių gausa, taigi atrodė, kad industriniai šių grojikų/kalikų garsai aidi visur ir visame. Kadaise matyti ir palikę neblogą įspūdį, šį kartą STROPS gana greitai pabodo, taigi einu pabūti vegetare, t.y. pasistiprinti „Baltų dramblių“ virtuvės maistu. Šis skanus, o alus, trauk jį devynios, nekoks. Tenka vėliau ragauti žalių devynerių kokteilio ir šlakelį absento. To svarbiausia nepadauginti.

Teatleidžia man scenos patriarchas McKaras, apie visą jo kūrybą, tame tarpe ir ATAKĄ, turiu neigiamą nuomonę. Kad ji dar nepablogėtų, stengiuosi pasitraukti kur atokiau. Kadangi gaivališki, kompiuterizuoti, „negyvi“ ir net erzinantys garsai smelkiasi visur, bandau gelbėtis nueidama į minėtą rūsį. Bet ten tikriausiai visi jau apkurtę, nes garso stiprumas pasiekęs ausų skausmo ribą. Gal čia norima duoti darbo LOR specialistams? Grįžtu į atakuojamą erdvę. ATAKA tęsiasi labai ilgai. Kai galiausiai jau norisi „išmušti“ elektrą ir taip ją užbaigti, stoja tyla. Pagaliau.

FORGOTTEN SUNRISE. Šie estai mus pamėgo. Buvę jau vienoje iš ankstesnių Kunigundų, ir ne tik, dabar jie atsinaujinusios sudėties ir tarsi pakylėti būsimo užsienyje išleidžiamo albumo laukimo. Taigi jų „deathbeat“, kas turbūt turėtų privilioti metalistus, skamba tikrai patraukliai. Norint išgirsti bent pusę motyvų iš to gausaus stilių sąrašo, reikia atidžiai sekti besikaitaliojantį skambesį. Na, techno, ambient ir ebm čia yra, jazz/ethno – labai po truputį, o death metalo gaidų, kaip besistengsi, neišgirsi, daugių daugiausiai doomo. Vis dėlto estai man tą vakarą palieka geriausią įspūdį. Tiesa, dar keletas žodžių apie ROGER ROTOR.

Iki šveicaro šou yra nemažai laiko, taigi jau apsunkusios iš nuovargio kojos nešioja po visokius elektrinės užkaborius, labirintus, prekyvietes, ir dar kartą telieka stebėtis tikrai puikiai tokiam renginiui parinkta vieta. Kai kadaise death metalo ir hardcore grupėse grojęs tipas pasirodo aparatūros barikadose, intriga nemaža. Tačiau po keleto kūrinių pajuntu, kaip ji išblėsta. Tada suvokiu, kad šis industrialas, o greičiau vis tik „electro“ punk – ne mano skoniui. Taigi jau gerokai po vidurnakčio palieku elektrinės erdves iki kitos dienos.

Antroji diena

Odium. O štai viduriukas buvo kaip niekad saldus… Šešios grupės ir kiekviena savaip intriguoja, domina. Gal tik mažumėlę keista – penktadienį taip tikusi aplinka šiandien jau atrodo svetima ir nepriimtina. Na, bet pagal vaizdą ir rūbas atitinkamas. Persirengiam.

Birutė. Darbo šeštadienis ir dar noras pamatyti ir pajusti gatvės muzikos renginių šurmulį lemia, kad su Kunigunda susitinku vėliau. Kuomet jau pradeda groti trečia antrosios dienos grupė. Taigi žodis Odiumui.

Odium. Antrosios dienos pavakariui pasiūlomas energingas ELEKTROGOTT užtaisas. Visiškai sutinku su tais, kurie juos lygina su XESS. Gal ne dainų struktūra, ne profesionalumu ar kokybe, bet kad sunkiu gitarų skambesiu ir tematika, tai jau tikrai. Stebėjau jaunėlius įdėmiai ir turiu pasakyt, jog tai nebuvo pats geriausias jų pasirodymas. Gal jaudulys, o gal tos nelemtos garsisto išdaigos pakišo koją. Tai pamesta nata, tai įstojimas nesuspėtas… Bet patirtis juk ateina per praktiką.

VIC ANSELMO turėjo tapti tuo slaptuoju ginklu, kokiu pernai buvo estų mergaitė LAKISSOVA. Deja, tokia netapo. Rami, skaidri ir tyra muzika po „elektrinių dievukų“ vertė labiau žiovauti nei gėrėtis. Nors, turiu pripažinti, keletas vietų labai maloniai virpino širdį. O dar atsižvelgiant į faktą, jog šis latvių kolektyvas man išvis nebuvo žinomas, tai kaip pirmam kartui gal ir visai nieko.

Šeštadienio rytą užsukęs į senosios elektrinės kuorus atsitiktinai užtikau besireguliuojančius garsą SAPROPHYTES. Per tas kelias minutes vaikinai driokstelėjo taip, jog supratau, kad vakare bus kažkas tokio. Buvo. Atsakingai patvirtinu. Grupės vokalistas Marijonas visiškai atnaujino sudėtį ir šis faktorius išėjo tik į naudą. Energingesnė muzika, tikrai sunkesnis skambesys, daugiau įvairovės. Gaila tik, kad smuikelio visai nesigirdėjo… Jaudulys muzikantams, sakyčiau, jautėsi, bet į bloga neišėjo. Skambėjo ir seni albumo „Marionette“ kūriniai, ir naujos, dar negirdėtos dainos. Melodinga gitara, „dviguba bačka“ ir išskirtinis vokalas tą vakarą tikrai užvežė. Debiutinis sugrįžimas pavyko.

Birutė. Kaip tik SAPROPHYTES sugrįžimo liudininke ir aš tą vakarą tapau. Manyčiau, Marijonas tikrai sėkmingai pasirinko naujus bendražygius, mat susigrojimas, bendri interesai ir tikriausiai panašus stilistinis muzikinis požiūris vėl leidžia džiaugtis grupės progresu. Kiek pasunkėjusi, tačiau įvairesnė ir įdomesnė muzika nuteikia smagiai, belieka laukti naujų darbų ir naujų pasirodymų.

Odium. Toliau sekė du didžiausi festivalio nusivylimai… Lenkai DESDEMONA atrodė pasiklydę tarp metalo ir elektronikos. Nors scenoje matėsi ir gitara, ir bosas, tačiau jų indėlio į muziką pernelyg nepajutau. Vokalistės balsas gal ir stiprus, bet bent jau tą vakarą visoje muzikoje nederėjo. Susidarė įspūdis, jog grupė bandė įtikti tiek sunkesnės muzikos gerbėjams, tiek ir priešingai stovyklai, bet rezultatas kaip toj patarlėj – „norėjosi kuo geriau, o gavosi kaip visada“. Taškas.

Birutė. Tikra tiesa, DESDEMONA paliko tokį dviprasmišką įspūdį, kad taip ir knietėjo susirasti kokį Otelą, kuris įvykdytų operinio herojaus priedermę. Mergina vokalistė kitame kontekste galbūt atrodytų geriau, tačiau šį kartą girdėjau tik chaotišką skambesį ir balsinius disonansus. Kur jau čia įtiksi metalistams – tikrai ne tokios muzikos jie linkę klausytis. Neįtiko jie ir, ko gero, nei industrijos, nei gotikos mėgėjams. Kas iš to, jei visa ši mišrainė ir įvardinta kaip ekspresyvi, griežta, sunki ar novatoriška? Taigi nuoširdus palinkėjimas susitvarkyti stilių kuria nors viena linkme.

Odium. O po slovakų THE LAST DAYS OF JESUS buvo daug klaustukų ir šauktukų. Aišku, ne pačia geriausia prasme. Jų pasirodymas man išvis buvo neaiškus – dainos skambėjo visai ne taip, kaip jas buvau girdėjęs albumuose. Gal tiesiog programa ne tokiam vakarui, o gal, tiksliau, ne tokiam snobui kaip aš. Velniai čia žino. Gal jų ir paklausiu, kodėl daugeliui ši ketveriukė buvo didelis orgazmas, o štai man – ne ką mažesnis nusivylimas.

Birutė. O čia jau manoji nuomonė kardinaliai priešinga nei kolegos. Paskutiniųjų Jėzaus dienų pranašai tą vakarą paliko vieną geriausių įspūdžių. Ko gero, ne visada reikia prisiklausyti diskų, kad paskui netektų nusivilti. Ir nekreipti per daug dėmesio į „mistišką“ deathrock-batcave sąskambį. Ir pakankamai sunkus, ir nuotaikingas, kažkoks kreiziškas ir linksmas muzikinis cirkas man tiesiog neleido nuobodžiauti. Vokalisto grimasos juokino, muzika vertė ir susimąstyti, apskritai tai buvo vienas iš nedaugelio šios Kunigundos šou, kurį su malonumu išklausiau visą. O ir Slovakijos sostinė, iš kurios atvyko THE LAST DAYS OF JESUS, mano akims labai patraukli.

Odium. Na bet atėjo išganymas… Ir jis vadinosi SPIRITUAL FRONT. Kaip juos apibūdinti? Akustinė ramuma su sielą draskančiais energetiniais protrūkiais. Skamba absurdiškai, bet nusakyti tą jausmą man sunku. Epiškas abejingumas, pasitikėjimas savimi, neblėstanti charizma, gitaros skambesys ir begalinis nuoširdumas tą vakarą užhipnotizavo visus. Sakyčiau, net ir patį Simone. Vėlgi pasikartojo išvakarėse patirtas jausmas – taip gerai, kad nieko nejaučiu. Tai va ir nepastebėjau, kaip greitai prabėgo šių italų pasirodymas. Dėl to net ir nelabai galiu pasakyti, ar tikrai buvo sugrotos visos lauktos dainos. Aišku, už kažkokią įdomią „Jesus died in Las Vegas“ versiją galime išrašyti baudos kvitą, bet nugalėtojai neteisiami. Bravo.

Birutė. Man tuo tarpu sulig italais užėjo palaimingas apsnūdimas. Na, gal ir dera jų ir romantiškose, ir dekadansiškose, ir ekspresyviose kompozicijose kabaretinė, folko, pop, vesternų, tiesiog kabakų atmosfera, tačiau man buvo saldoka. Taigi vaikštinėjau link scenos ir tolyn, kad dainos, ypač baladės, neužliūliuotų visiškai. Ir kaip tik piršosi mintis – kas gi vis dėlto jungia tądien Vilniuje pasirodžiusį legendinį Toto Cutugno ir šiuos savotiškus jo įpėdinius? Matyt, tas saldus žodis… Italija. Labanakt.

Trečioji diena

Odium. O sekmadienį visi ilsisi. Ir muzika tam reikalui atitinkamai parinkta. Jei ne visa, tai bent jau ta, kurią mačiau aš. O pirmuosius išvydau vyrukus kodiniu pavadinimu SVEFN-G-ENGLAR. Teko išgirsti juos rudenį „Intro“ klube, tad tikėjausi ramaus pasiklausymo. Viskas gal būtų taip ir buvę, jei ne keletas dainų, kurios mano ausims visai nederėjo. Gitara ir klavišai, klavišai ir gitara skambėjo taip vienas prie kito nederančiai, kad baisu. Žinoma, yra žmonių, kuriem tokie disonansai daro įspūdį ir žavi, bet ne mane. Tad teko susikoncentruoti į ekrane rodomą filmą apie plikius, atlikinėjusius kokius tai bandymus vieni su kitais. Kaip ten bebūtų – sintezė gavosi nebloga.

COMEDIA D‘EL ARTE buvo turbūt didžiausias festivalio atradimas man. Te nesupyksta tokio stiliaus patriarchai, bet šie kauniečiai man iškart tapo lietuviškaisiais CINEMA STRANGE. Aišku, augt ir tobulėt dar milijoną metų, bet kol kas nieko panašaus nesu girdėjęs čia, pas mus. Lyg sekama pasaka su primityviais garsais, kur daug ką nulemia smuikas. Bet teatrališkas pasirodymas įspūdį padarė. O ir publika liko sužavėta, dargi išsireikalavo biso. Jei artistai tinkamai pradės (o gal jau pradėjo?) žiūrėt į savo kūrybą, turėsim kažką stipraus ir įdomaus.

Na, o po to turėjo skambėti „legendos“ sugrįžimas. Deja, jis virto eiliniu nevykusiu spektakliu. Jokios pagarbos sau, jokios pagarbos žiūrovui. Ir čia jau nekalbam apie kepenėles.

Birutė. Prisipažinsiu, kad sekmą dieną iš tiesų nusprendžiau ne tiek švęsti, kiek ilsėtis. Taigi belieka džiaugtis, kad du tikrąja to žodžio prasme pramiegotus trečiosios dienos dalyvius stebėjo ir čia aprašė Odiumas. Suskumbu į Mocarto žadėtą benefisą. Įspūdis kažkiek geresnis nei paskutiniame pasirodyme prieš STRANGERS IN AVALON išsiskirstant. Bet ir čia mačiau daugiau pozos, savęs pervertinimo ir skandališkumo apraiškų nei muzikos įdomumo ar naujų vėjų dvelksmo. Koveriuoti Modernus daug išmonės nereikia, ir šiaip vaizdelis buvo iš tiesų ne koks. Tiesiog darosi gaila didžiojo klasiko, kurio vardą nešioja, švelniai tariant, vienas iš mūsų scenos klounų…

Tekančios saulės šalis garsėja daug kuo. Kai kas iš jos egzotikos jau pasiekė ir mus, pvz. sakurų sodelis. Tačiau gotikinės/industrinės pakraipos muzikos iš šio krašto girdėti neteko. Ir štai mažučių žmogelių trijulė, besivadinanti tiesiog GOTHIKA, pasuka turo maršrutą link Vilniaus ir užbaigia koncertinę „Kunigunda Lunaria 2007“ programą. Likau itin sužavėta. Nors čia taip pat girdėjau keleto stilių derinį, jis buvo toks vykęs ir perėjimai tarp skirtingų motyvų skambėjo taip laiku, kad beliko tik „siurbti“ puikias kompozicijas. Šou truko gana ilgai, bet tikrai neprailgo. „Kiberromantika“? Galbūt ir taip. Po žvaigždėtomis „New Style“ lubomis.

O paskui jau dūmiau namolio, ir visai ne dėl paskutinio transporto, o dėl patirto nepakartojamo įspūdžio suvirškinimo. Geriau tądien vargiai galėjo būti…